Forumi Zeri YT! » Art, Kulturė dhe Tradita » Letėrsia » Shkrimtarė shqiptarė »
Ernest Koliqi

Share

avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:26



Lutja e Dėshprueme



Ju qi keqas t’vorrosun keq flźni nder murrāna
mbi shpate t’pjerrta a n’pyje, n’breg deti ase n’breg lumi,
deshmor‘, q’źmėn t’lavdishem keni thadrue n’gojdhāna,
nėn dhé me gjak t’uej t’rīmun idhnķn nuk u a shuen gjumi.

Ju qi n’vorre t’vetmueme keq flźni e nuk pushoni
e as deka varrz e shtatit nuk thau as nuk u a mbylli,
qi éshtnat vrik ju dridhen kur del nji zā nga pylli,
a kur nji zhapllim‘ hapash pėrbrī murān’s ndėgjoni,

ju qi n’mesime fisnike t’lahutės jeni rritun,
ju qi burrnķn jetike e patėt si mėsuese,
ju qi lirķn kreshnike zgjedh‘ e kishi per nuse,
ju qi n’mprojen e nderit botėn keni ēuditun,

sot n’murrāna t’harrueme kėrkoni kot pushim:
ju qi epopé t’panjoftun shkruet me gjakun e kuq,
plot vrumulisje n’eshtna rrini tue bluem idhnimin,
fatosa orzez, pėr flījen e jetės q’u shkoi huq.

U rrzuet tue rrokun armėn dhe rrzue me jue fisi;
ato q’atdheut i kjené ndėr mote gardh ēeliku,
porzmat vigāne t’ueja, jo, nuk i mposhti anmiku
por māma e fatit, māma qi befas mbi né krisi.

N’heshtim t’natės shqiptare s’ndėgjihet kund zā njerit,
prān‘ votres s’fikun nānat n’vaj nuk e njomin bukėn,
por me sy t’papėrlotun plot shkndija mnije, strukėn
tue prit‘ furķn ahmarrse qi t’thej‘ t’prīmunt e mnerit.

Jo vįj por gjām e ahté prej pyjesh sjell jehona,
zhumhura e rrebtė e lumit kushtrim zā-mbytun ngjanė,
shpirtnat errson e ballet vrugon, ndiell mort zezona
q’atdheut palcet gjallnuese mā t’mshefta po i a thanė.

O Perėndķ, na tokėn pranuem qi Ti na fale,
n’tź tash tridhet‘ qindavjeta na u end e ndershme jet,
jetuem m’kto troje t’vobta, n’kto brigje t’thata e t’shkreta,
ngujve larg botės tjetėr tue ruejtun dhźn mbi male.

Me mzi strehueme trupin nga shiu e brshni e marrdha,
n’kasolle e stane t’brishta qi shpėrthejshin duhķnat,
pa dijt‘ qejfet e holla, pa dijt‘ ē’janė miradinat,
pa njoft‘ doket e lmueta tė kombeve fatbardha.

E, pra, t’ushqyem n’kto gryka me bukė kollomoqe
Qi e zbutshin n’śj tė kronit, s’lypshim kurrgjā mā shum,
sepse bylmet na kishin nji lirķ t’thjsht‘, t’pashoqe,
qi me hiret e veta na e bānte gjakun t’lum.

Nānat me qumsht‘ tė pastėr andjen n’shpķrt t’on‘ dikojshin
Me fluturue si shqipe nė qiell t’nderit shqiptar,
n’flak t’dokeve m’u kndellun e n’zjarrm t’buzmit bujar,
qi kobin e zvetnimit nga votra na e largojshin.

O Perendķ, ndėr shekuj ūja buzėn na e zverdhi,
shpesh u errem pa hāngėr bukėn m’e ruejt‘ pėr fmķn
e mitun q’ish n’e rritun, por n’qe ‘i mik né shpķn
na msyni, ia vūm para at buk mikut kur erdhi.

Pse kshtu na e randon jetėn me dhunė e me krajata?
Lķrin e dy gisht nderi n’shtek t’ballit: s’kishim tjetėr:
kto dy tė mira zbritshin vobeksķn t’on‘ tė vjetėr.
Po pse, o i Lumi i Qiellvet, na i rrmbeve kto dhurata?



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:26

Marshi i Kryqezimit

Do tė vrasim, Jesu, se tė kemi Baba,
Do tė varrim, Mesi, se tė kemi Usta,
Se s'ke dashur as jet' as martes' as para:
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha.


Dy kusarė tė vegjėl i zumė nė lak.
Kryqėsoji kėta, se na vothnė fort pak,
Kryqėsoje kėtė, se s'na vodhi aspak:
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha.


Vrajeni, se pėrunj dhe pėrmbys pasurinė,
Pasuron, dhe ēliron, dhe forcon varfėrinė,
Se lėngatėn shėron, se ndriēon verbėrinė:
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha.


Varreni, se me botėn, me ne s'shėmbėllen,
Se na ndreq shtrėmbėritė, dhe kurrė sna rren,
Se e do vegjėlin' e tiran' e urren:
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha.


Vrajeni, se pėr vete s'kujdeset, s'lėfton,
Dhe tė mjerėt, tė humburit nuk i sfruton,
Dhe pėr sherr, pėr vlla-vrasje, pėr luftė s'punon:
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha.


Varreni, posa s'do as tė vras' as tė varrė,
As tė bėnjė tė keqen as gjakun t'a marrė,
Dhe katilėt me nam na i qan si tė marrė:
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha.


Vrajeni kryengritėsin e Shėnjtėruar
Si katil tė mallkuar, atė ka kėrkuar,
Se kujtoj qė pa armė na ka pėr tė zgjuar:
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:27

Gjuhės shqipe


Lshon ame ilire n`goje agimesh s`vjetra
Ndo `i fjale e jote than` vetimeveti,
O gjuhe e folun n`bote ende ferishte
S`ciles Mayeri ne te censhmet letra
Rraj`t e mshefuna n`mot nuk mund ia gjeti
As n`t`folun t`Cezarve as n`helenishte,
Perse Athina s`kishte
Emen as Roma, kur e rrept ushtove
Nder vepra katallajsh qi nper jehona
Vigma t`fuqishme qitshin hove-hove,
Tue ndertue ledhe permbi troje t`ona.

Kuturesat e hyjit nper gjeth lisi
N`Dodonen shejte prifti, qi n`pergjime
Naten e diten rrinte atje perdore,
Porse ndo `i fllad pullnaje kundalisi,
Ndoshta me fjal`t e tueja i dha heshtime
T`perfrigueshme qi mbluen t`parat therore:
Ndoshta ndo` i buz` hyjnore
N`at mot qi zota shpesh perbujte toka
Shqiptoi kto fjal` qi ne mbi goj` na shkrefen;
Me ty hyjneshat ndoshta nper kto boka
Ndonjij biri njeriu dashnin ia shprefen.

Mbi anija t`shpejta velat nde kah preja,
Qi urdhni i Teutes niste nen hyj ari
Me msy t`Helenit barkat tregetuese
Ngarkue me ar e kem e skllave t`reja,
Ty t`kelthitte n`timue anijetari
Tue i ra me kic ilir pupes bishtnuese;
E permbi val` shkembuese
Ti jehojshe nder hymnet e ngadhnjimit
Kur, me plackat e rrmbyeme mbrend` stivue,
U afrojshin n`breg anijat prej agimit,
Mbretneshes s`detit pret me i a dhurue.

Mysteri i vjeter qi mberthen fjal`t t`ueja,
Zanin na e dridh` me nji kreni t`pashoqe,
O ghuhe e folun per trimij pranvera,
E tok na mbajte nder pushtime t`hueja
Sepse prej gojve arbnore nuk u hoqe
As kur u ndam n`besime e doke tjera;
E shekujve potera
Qi me vrull u perplas mbi tok` shqiptare
Ndonjij ndrrimi edhe n`ty i cili shtegun,
Por prap kumbimet n`buze i ke krenare
Si n`mot qi Ilirt Shqipnis i a ruejshin bregun.

Thue buza e kangatarve te paemen
Qi gzim e idhnim me ty knduen maje mali
Dhe kanga u humbi n`erresin e motit,
Ket permallim qi mungullon mbi t`emen
E vjen nga heshtja e shekujve m`a fali,
Mue trashigues i tune n`dhe t`Kastriotit?
N` kthjelltin e dites s`sotit
Kang` ndoshta t`kndueme qi vorroi kalesa
Kendoi, o gjuh` lulzue n`shkreti, dh`asht goja
E eme ahmarrse e gojve qi harresa
N`terr mbylli, kur ti s`kishe as sheje as shkroja.

Motrat e tueja qi kumbuene n`shekull
Bukurin tue sjell` n`prak t`ksaj jete
E tjetra ligj`t e Arsyes qi mbarshtrojn` fise,
Heshten e rrojn` vec n`karta:ti, per mrekulli,
Me nji mosh` trimij vjetsh e blerun mbete
Edhe kumbon e gjall` po n`ato vise
Ku me lshue tingujt nise
N`foshnjin e botes. Pse t`ka ruejtun fati
T`njom edhe virgjin? Egersija jote
Mos mban n`at gji, q`i hueji nuk pecati,
Stinen e fundme t`poezis s`ksaj bote?

O shqipe plot me munguj, o gjuh` burrash
Qi me `i fjal` t`vetme lidheshin per laku
Dhe soje as vdekja s`mujte kurr me i trande,
Shprehje t,kulluet na ep si akull gurrash
Per kang`t e burrnis s`lasht q`ushqejm` te gjaku
E t`lavdis s`re qi me t`fitue na kande;
Thjeshtin e ambel t`ande
Me ndjell` dashnin e vashavet qi t`flasin
Falja poetve t`u, por n`qe se kamben
Buzes amtare kush ia ven, ti casin
Mos prit: banu rrufe me lshue n`te namen.

O Kange, Arbnor`t e plogte i kapi gjumi;
Ti kris si za burije
Mbi ata qi flejn` pa andrra fisnikije:
E n`qe se belkacuk`t e gjuh`s ilire,
Tue t`ndie fishkllojn` prej smire,
Me rrahje flatrash ik n`nalsi t`kalthera



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:27

Shkodra nė mengjese


Kendojnė bashkė nė mengjese pesė kumbonare,
kendojnė nė ajri mbi Shkoder ende fjete:
mbi Maranaj qet vetllen kureshtare
agimi e hjedh nė liqe synin e qete.

Perhapė lajmin e zgjimit rrezja e parė
tė parat pershendetje dridhen nė heshti tė lete,
e shpejt nė at lavdi dielli, qi e veshė fare
Shkodra kumbon me zane, zhurmė e jete.

E ai diell prendvere i ri shprazet nė shtepija
udha e lulishta tue ngjallė ngjyra e shkendija,
tue mbshtjellė gjithshka si nji tis ari, i holle:

skaj ne skaj si lum gzimi tue rreshqite
nė syt e vashave, qeshė, e mbush me drite
kacurrelat e tyne kur shkojnė nė shkolle.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:27

Kroni i katundit

(prozė e shkurtėr)

Shtegu qi con te kroni asht shetija e katundarvet. Buze mbramje me buljere ne krah, dalin gra e vajza per me mbushun uj ne krue. Ndeshen udhes shoqe me shoqe e shendrrojne dy fjale.
Dita asht e mundshme nder katunde e ato biseda mbramjeje disi jane nji pushim e nji argtim. E ndersa dielli prendon e hana del, kroni i mbushe buljerat nji nga nji tue kendue. Seciles vajze e seciles grue i kendon nga nji kange te vecante, perse kroni te tana i njef. Vajzat i njef te vogla e i pau dalkadale tue u rrite; grat i njef nuse e i pau dalkadale tue u plake. Pasqyra e qete e ujit mban kujtimin e te gjitha fytyrave. Kroni ne heshti te lehte, i kendon gjithkuj kangen e mallengjyeshme te kohes se kalueme. Por pak kush din ta marre vesht... E shumta kalojne habitshem. Shuejne etjen, mbushin buljerat e nuk e ndigjojne. Kjo, ndoshta, asht ma mire per to, sepse kanga e kronit shendrrohet ne vaj, tue jehue ne thellsit e shpirtit. Atehere ma mire mos me ndigjue.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:28

TREGETARE FLAMUJSH

(Fragment)

-Posi.... u ba Shqipnija. Dalin te marret e vikasin rrnofte Shqiperia! Ti i mencem pergjigje tue bertit ne kupe te qielles : rrnofte, po, e shpejt me porosite flamuj. Na shkyeju rrnofte, e ti shit, ban pare tue tregue mbi ndiesit tona. Loje e bukur, por s'te ka dale....
Gasper Tragaci, leshoi shtizen e u avit kercenueshem kah djali.
Flamuri ra per toke. Hilushi s'luejti vendit. Shikonte syte e ftohte qi leshojshin shkendija idhnimi. Tregetari u ndal para tij.
- Mos me kene hatri i miksis se mocme qi kam me shpine t'ante, dij une...
I riu ia priti
- Per hater t'asaj miksije tash qes bejte me t'u shit flamujt..
Me za qi i dridhej prej pezmit tjetri ia kthei:
-po, zati ti sdin vec me qit bejta. Jeto me prralla, bieru mbas andrrave. Me vjen keq per gjind tuj se tash i qet ne rruge te madhe, me shka shof une. Hajt, hajt, qit bejta e duaje Shqipnin: bejtat e Shqipnija
kane me te qite ne drite....
U afrue edhe ma teper e peshperiti si ne nje fishkullime:
- U shitne a s'u shitne flamujt, qendroi a s'qendroi Shqipnija, une kam mjaft shyqyr, me jetue, a more vesh e tash jashte....
-Kadale... ia priti djaloshi me t'eger e syt i vetuen- dal vete e s'asht nevoja me me qit jashte ti.
Por edhe nje fjale due me t'a thane e te lutem vire ne vesh si at kshill qe me dhae par ne dugaje.
Ti thue se jeton, por rrehesh. Ti je shlye prej numrit te gjalleve qyshse je ndry ne ket dugaje mbushe me mall. Ky asht vorri yt. E sa per Shqipni, po te siguroj un se ka me qindrue. Prandej mos ban merak se edhe flamujt kan me t'u shit krejt, por rueje shpirtin tand mos tia shitish dreqit.
E Hilush Viza doli, lehtesue ne zemer nga ai shfrim, me thith ajer te kulluet n'udhe sepse era e asaj dugaje i mirrte frymen.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:28

Shkodra ne zheg

E zhegu jeten edh' e shafite
e krejt qyteti disi kolomendet;
heshtin pirajkat ,heshtin avlimendet,
e n'at heshti mbretnon e bardha drite.
Vec ndonje cikrik pusi tur kersite
degjohet hove-hive e' i hap qi endet
vetmimtar n'zheg,msa flejn' njerzit e sendet,
edhe kadalkadal vjen tu'u avite.
Oh, shqetija fmijnore,n'moshe' t'prarueme !
Nana na vente , n'zheg ne fmijjt,me fjete
per t'i dhan me ggjum' t'on' , pak pushim shpis...
Por na sa ndiejshem ngjat at hap, n'te shtrueme
s'na zente vendi vend: rrijshim t'paqete,
pse at hap e ndiqte britma e hallvaxhis!



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:29

Shkodra ne mbramje

Sa ambel n'mbramjeshqimet drita e diellit
qi bje kadalkadale andej kah ana
e malit tue lan' mbrapa ngjyrat e t'tana:
zambake ar, vjollza e fletza drandofillit,
e n'at zjarrm lulesh,ndez' nder skaje t'qiellit
vizaton Rozafati gurt vigana,
e neper hyj qi kallen n'qiellt e gjana
del si vetull hyjneshe hana e prillit.
Prej Maranajt zbret nata (nga erdh dita),
per me fil' ngjyrat qi pat falun drita,
E Shkodra n'hije pak nga pak, qe,hume.
Minerat permbi te, t'bardha n'ajri,
sogje qiellore duken qi e ruejn' n'gjume
kur flen nen hyj qi i a mbulojn' qiellt unjit.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar
Anėtar

Posted prej 3rd March 2014, 23:29



Vegimi i Laures - Franēesko Petrarka

Ky sonet , ashtu si shume te tjere , i kushtohet vashes me emrin Laura,qe Petrarka e njohu ne rini dhe qe vdiq e re.Vegimi i saj i shfaqet ne vetmine e natyres dhe ai nis te kuvendoje me te.

Me ndie zogjt tue pingrue,a flladin n'vere
tue luejtun ambelsisht neper t'njomat flete,
a prej nje bregu t'lulezuem e t'blere
me m'ardhe nje shushuritje ujnash t'qete

ku rrij n'mendim dashnije e shkruej,athere
shof Ate,qe na e fali Qielli vete,
e dheu e mshefi,e i duket zemres s'mjere
se t'fshameve Ajo iu gjegj si t'ish prap n'jete.

"Deh,perse veten po don keshtu m'e shkri,
- me thote tane dhimbje, - e loten e deshprueme
si lume po e derdh prej syve mbushe me idhni?

Per mue mos qaj.pse m'bani t'lume
edhe t'perjetshme,e keta syte e mi
kur t'ngjau se i mbylla, i ēela n'drite t'amshueme."

(nga Libri i Kengeve - e perkthyer nga E.Koliqi)



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 10:59

Marshi i Kryqezimit

Do tė vrasim, Jesu, se tė kemi Baba, 
Do tė varrim, Mesi, se tė kemi Usta, 
Se s'ke dashur as jet' as martes' as para: 
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha. 


Dy kusarė tė vegjėl i zumė nė lak. 
Kryqėsoji kėta, se na vothnė fort pak, 
Kryqėsoje kėtė, se s'na vodhi aspak: 
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha. 


Vrajeni, se pėrunj dhe pėrmbys pasurinė, 
Pasuron, dhe ēliron, dhe forcon varfėrinė, 
Se lėngatėn shėron, se ndriēon verbėrinė: 
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha. 


Varreni, se me botėn, me ne s'shėmbėllen, 
Se na ndreq shtrėmbėritė, dhe kurrė sna rren, 
Se e do vegjėlin' e tiran' e urren: 
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha. 


Vrajeni, se pėr vete s'kujdeset, s'lėfton, 
Dhe tė mjerėt, tė humburit nuk i sfruton, 
Dhe pėr sherr, pėr vlla-vrasje, pėr luftė s'punon: 
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha. 


Varreni, posa s'do as tė vras' as tė varrė, 
As tė bėnjė tė keqen as gjakun t'a marrė, 
Dhe katilėt me nam na i qan si tė marrė: 
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha. 


Vrajeni kryengritėsin e Shėnjtėruar 
Si katil tė mallkuar, atė ka kėrkuar, 
Se kujtoj qė pa armė na ka pėr tė zgjuar: 
Kryqėsoje, Pilat, nė Kalvar, Golgotha.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 11:02

MIKU Ernest Koliqi

Nė pikė tė zhegut,sekretari I krahinės ia behi nė kale para kullės sė Uc Lleshit e vikati prej sė poshtmi:
--Zoti toger!O zoti toger!
Uc Lleshi doli nė krye tė shkallės tue pėrgjegjė:--‘asht Zani?
Mandej,si njohu njeriun,mori me u ulė tue i bzajtė mikut:
--Hajde,byrum.
- Jo, jo, s’po rri--ia priti tjetri maje kalit — por kemi marrė njė urdhėn prej Shkodret e erdha me ta kallzue.Ka ike mbrāmė njė gazetar prej andej, njė asi shkollarėsh qė shkruejnė kundra qeverisė e duket se āsht nisė me kapėrcye kufinin kėndej kah ana jonė. Qevenia e kėrkon kėtė njeri. Duhet, pra, tė vésh rojė gjithkah pėr mos me lānė me kalue kurrsesi.
Uc Lleshi u mźndue pak, e mandej bāni:
- More, a e dini mirė qė s’ka dalė pėrtej deri tash?
- E si ka pasė me e kapė kufinin nė njė natė? Ai mbrāmė, thashė, ka dalė prej Shkodret e ditėn, pa e pasė kryet ēelikut, s’ka guxue sak me udhėtue!.
- Atėherė veē ne fluturoftė pėr hava se nė ectė pėr tokė, i gjallė kufinin kėtej pari ai s’po ta kapėėrcen. Po ti ndalu e pije njė kafe.
- S’mundem, zoti toger: me pret krahinani. Do tė dalim edhe na me e ndjeke tė ikunin. Lamtumirė.
- Udhambarė; e m’i thuej krahinarit qė mos te bari hiē kasavet pėr sa i pėrket punės seme kėtu.
Dhe me dorė diftoi rrethin e kufinit te afėrm.
***
Sa u nis sekretari i krahinarisė, Uci i tha Mirashit, tė nipit:
- Shko shpejt e m’i mblidh gjendarmėt e m’i ēo kėtu sa ma parė. Tue kalue kah prozhmi, lėshoi zā Dodės edhe Nikollės e thueji tė lanė punėn e tė ngasin tė vetė. Hajt, shpejto.
Djaloshi fluturoi e Uci i lypi sė shoqes uniformėn, qė vishte vetėm kur u thirrte nė ndonjė shėrbim si ky; pėr ndryshe hante atė gjysmė rroge nė shtėpi si oficer rezervė e kqyrte punėt e veta. U vesh, mbathi opangat, ngjeshi armėt., zdrypi poshtė nė oborr me prite njerėzit.
Burrė i shkurtė, me shpatulla tė gjana e tė fuqishme,kāmbėt pak si tė lakueme-,Uc Lleshi, me gjithė qė flokėt s’i kishte fort tė thinjun, diftonte sė paku pesdhetė vjet tė plotė. Por vizat energjike tė fytyrės sė djegun prej diellit e sytė si xhixha diftonin edhe se, pėr shpejti e guxim, nuk ia linte dalė njė tė riut. Njeri me influence nė atė pjesė tė Malėsisė ku banonte, kishte pasė prej qeverise grada e shpėrblime pėr me pėrfshi forcėn e madhe tė tij, qė pėrndryshe mund tė ishte e dāmshme, nė makinėn e Shtetit. E nuk kishte qźnė masė administrative e gabueme, kjo, pėr atė kohė, pse qyshse Uci veshi uniformėn, s’guxonte komitė ma me u endė nė ato ana edhe urdhėnat e qeverisė u zbatonin ma se miri. S’kish nėn komandė gjendarme tė rregullt, por njerėz besnike qė mblidhte nė rasė te nevojės. Kėta ishin gjendarmėt e tij. Gjind qė shkonin e u vritnin mbas tij, pa kurrfarė shpėrblimi, veē pėr hatėr qė i kishin e pėr nderna tė vogla qė atij i takonte me u bāmė nė shehėr e nė mal. Edhe ate ditė, porsa u vojt lajmi, ia mbėrrinė fluturim nė oborr tė kullės, tė armatosun ma sė forti.
Uci u diftoi ēashtjen gjithsesi e mbaroi tue thānė:
E kemi do punė, burra. Ka me na takue ndoshta me ndejė dy-tri net pa fjetė. Duhet me hapė mirė sy e veshė e mos me lānė as mizėn me fluturue.
Kurrkush ma mirė se ai nuk i njihte shtigjet e ndryshme qė qesin nė kufi, pse kishte pasė shpesh here nevojė pėr to nė rasa tė kritikshme tė māparshme. Nga dy e dy i drejtoi njerėzit ndėr vende ku i lypte nevoja dhe, si u nisėn tė gjithė, u tha tė bijve, Dodės e Nikollės:
- Ngjeshni armėt dhe ejani me mue. Ti, Marash, ri nė shtėpi.
Dhe u ul me dy djemt teposhtė. Ecėn pa folė. Doda e Nikolla, i pari shkurtalak si i ati dhe i dyti me njė trup vigāni, nuk guxonin me ēelė gojė pa qźnė tė pyetun. Uci e kishte zakon, udhės, tė mźndonte shumė e tė fliste pak. Tė bijtė e dinin qė ēdo méndim i tet ishte pėr nder e lumni tė konakut.
“Feja kishte me qźnė me e hetue e me e zānė kėtė dreq shkollarit. Kishem me e sjellė unė vete nė Shkodėr, me e dorezue atje edhe me thānė aēik nė hyqymet qė i ka ardhė koha me mė bā kapidan. Nė mė daltė me e krye kėtė shėrbim si duhet, kam tė drejtė me e ēelė gojėn...
”Kėto mźndime e bane Uc Lleshin nė qef. Punėt i shkonin gjithmonė mbarė, prandej kur i ngulej mźndja nė nje send ishte gati i sigurtė se, me pak sabėr e marifet, do t’i dilke nė krye. Ishte njeri me orė. Vetėm njė gjā nuk i eci deri nė ato ditė e kjo, pėr tź, ishte plagė e pambyllun qė ia brźnt zźmrėn ditė e natė. Vjetin para, shtėpia e Gjokė Vatės kishte vra tė vllanė, tė anė e Mirashit, e me gjithė tė orvatunit e tė ,pėrpjekunit e tij e tė mashkujve tė shpisė ende s’kish qźnė i zoti me ia marrė gjakun. Por s’ishte ēuditė: shtėpia Gjoke Vatės, e rivalit tė pėrhershėm tė Ucit nė atė krahinė,ishte e fortė, edhe ajo me rreth tė madh, e gjint e saj nuk mund tė vriteshin udobisht.
Kishin ecė ma se njė orė nėpėr teposhte tė malit, kur Uc Lleshi u ndal dhe u tha tė bijve:
- Ju tė dyve po u ye tie rojė kėtu, te Shtegu i Barijve. Jam i sigurtė se malėsorėt qė e pėrciellin atė shkodranin, kanė me e keshillue me dalė nėpėr kėtė grykė. Asht si mėnjane e mendjnė se e gjéjnė tė lirshme. Ju, po patėt se si, kapnie, nė ardhtė ketu pari; pėrndryshej gjallė, mos e lźni me kalue...
E Uci u kthye, vetėm. lu ngjit prap malit, nė njė shej vźndi ndėrroi rrugė e vojt me bā kontroll njė nga njė rojet e vėmė nėpėr shtigje, gjate kufinit. Kur mbėrrini, Iodhė e kėputė, nė oborr tė kullės sė vet, po errej.
***
Tue u ngjite nalt vźndoi me ngranė shpejt e shpejt, me pushue sa grima, me marrė Mirashin me vete e me dalė nė roje gjithė natėn. Mund e hetonin kund tė arnatisunin dhe, tue endjekė mjerisht, mund te futnin si nė kurthė nė ndonjė shteg tė zanun prej njerėzve tė tij. E aty me e kape me dorė.
Nė ēardak, rrahi qerpikėt, i ēuditun. Kishte pa dritė nė odėn e miqve e dy pushkė varė nė krraba.
Nė atė ēast doli grueja prej odės sė zjarrit e lajmueme nga zhurma e hapave pėr ardhje tė tij.
- Kush āsht nė odė te miqve? — e pyeti ai.
--Gjokė Vata...
- Kush? — pėrsėriti pyetjen me zā tė plasun.
- Gjokė Vata me njė shkodran.

Uci u pré. Pėrqethje tė ftofta ia mbuluen shtatin.
Gjaksi i vllaut nė shtėpi tė tij? A ishte āndėrr a zhgjāndėrr?
Pėrmblodh krejt forcat e vullnetit dhe u shkund. Vari pushkėn e vet bri tjerave dhe u mundue me u kthiellė nė fytyrė.
Hyni. Miqt po rrinin me Mirashin.
- Mbrāmja e mirė,burra, e mirė se u ka pru Zoti.
Ata u ēuen ne kāmbė. Uci u mor grykė ma parė me Gjokė Vatėn, qė ish moshatar i tij, por ma i gjallė e me mustaqe qė i shkonin dredha-dredha deri nė veshė, e mandej me shkodranin. Ky dukej shumė i ri, ishte pak si i thinjun dhe i zbehtė nė fytyrė, veshė allafranga.
Ndźjen. Uci qiti kutinė e duhanit e u bāni cigare. Pyeti gjint e vet:
- A keni pru kafe?
- Kemi pi, kemi pi — tha Gjokė Vata.
- Bini edhe ka njė tjetėr — porositi Uci.
Pėr do kohė ngelėn nė heshtje.
Ucit i pikonte gjak plaga qė kish tė pambyllme nė zemėr. Gjaksin, qe kėrkoi kot njė vjete rresht nėpėr vetmitė e bjeshkėve pėr t’i ra pushkė lules sė ballit, qe, e kishte pėrpara. E zakoni e detyronte me e prite e me bisedue me tź si me ma tė shtrźjtin dashamirė, mbasi i kishte ra mik te shpia! Por idhnimin e pėrmbrendshėm mbas pak kohe e kapėrceu kureshtja.
Po pse, vallė, Gjoka bāni atė hap mjaft tė vėshtirė edhe pėr tė? Tue shikue shkodranin, Ucit diēka i shkoi nėpėr mend si vetima, por s’desht me e pėrtypė gjatė atė mendim qė e pezmatonte pėr sė tepėrmi. Ndau me iu shtrue se keqes qė i kish takue, pa stėrhollime tė kota mźndjeje.
Mbasi, qysh nė te hyme, menjiherė kish vu re se miqt mbānin gjithnji tė ngjeshun rrypat e fishekėve dhe armėt e brezit, si u pi kafja e dytė, u soll prej tyne e tha:
- Lironiu, burra.
Gjokė Vata hoq alltinė me dorsė argjendi edhe rrypin ia dha Mirashit. Ashtu bāni edhe shkodrani.
- Mirash, bierna rakinė.
Nėė raki, tėė dy mallėsoret rivala, biseduen mbi gjithfarė punėsh tue u ndźjė larg, me hollesinė e zakonshme tė tyne, ēāshtjeve qė mund ia prishnin qejfln, njānit ase tjetrit. Atij qė i shifte tė ndźjun kundroll shoiqishoqit, tue pi duhan e tue shpraze gota rakie, kurrė nuk mund t’ i shkonte mźndja qė tė nesėrmen, me pasė pėėr t’u ndeshe kund, ata dy burra do t’i mėshonin pushkė hekuri pa mėshirė njāni-tjetrit. I shkodrani dukej ne kasavet; s’ēelte gojė veēse me iu pėrgjegje urimeve qė i bānin nė pije. Uci e Gjoka kuvźnduen mjaft, pa u shikue gati kurrė ndėėr sy.
Kah e vona, mbasi kishin rrokullue njė numėr bukur tė madh gotassh, Gjokė Vata ēoi tė veten dhe iu solll shkodranit:
- Pėr tėė mirė, zotni, po ta fali edhe unėė njė gotėe. Hiē s’ke pse rri nė méndim tash qe gjinde ndorė Uc Llleshit.
- Priē tė mirė, Gjokė Vata, - ia priti ai tue u zgjue prej gjumit. — Po mė kānda me ndėgjue kuvźndin tuej, se sa pėr méndime mėė kanė lodhė vetėm deri sa mujta me mbrri te dera jote e nė kėtė shtėėpi.
Uc Lleshi kuptoi e uli kryet. S’kishte ma pikė dyshimi: shkodrani qe i kish pru Gjokė Vata nė derė s’ishte tjetėr veē vetė gazetari i arratisun, njeriu pėr tė cilin ai kishte dyndė tė tānė gjinden e vet e zānė ane e kānd shtigjet e kufinit.
- Méndime gjithhfarėsh ia dogjen trutė si flaka e rrufesė.
“I mźndshėm ky Gjoka, he shitofta Zāna! Mirė mjaft ka mujtė me e gjete mėnyrėn si me e shpėtue mikun shkodran edhe ndryshe. Por āsht i hollė! e ka mźndue se vźhej nė rrezik me e ndjekė unė, jo ma vetėm si gjakėės qė e kam, por edhe e kam, por edhe si fajtor pėrpara qeverisėė. E kishėm fikė me gjā e me shtėpi! Por i ka dalė punės para...”.
Shqipnia ka zakone te ēuditshme. Shtėpia e Uc Lleshit s’kishte njoftė kurrė kori. Kushdo qė e kish mėsy, kish qenė i sigurtė se gėzon proje deri.nėė fikjen e nė rrėnimin e plotėė tė saj. Nderi i shtėpisė e zakonet e véndit rrinin pėr Ucin pėrmbi ēdo interesė, pėrmbi ēdo urdhėn qeverie e pėrmbi ēdo ndiesi e arsye tjetėr. Prandaj fshāni e tha me vete: “E pat, kjo!” edhe tue u sjellė prej Gjokė Vatės, pėrgjegji:
- Ēka kjoftė, lum Gjoka, e hajrit kjoftė... pėr kėtė mik qė as emnin s’po ia dij...
- Shefqet Kadia, - Ia priti vetė shkodrani, tue iu kėputė fjalėn pėrgjysėm.

 Kjofsh shėndosh!... Ndiē, si qeshe tue thānė, ēka kjoftė e hajrit, kjoftė pėr kėtė zotni. Sa pėr mue, nuk do tė kursehem me ia la borxhin qė na kanė lānė tė pamrėt pėr mikun. Mandej, fundi le tė dale ku tė dalė!
Mbas kėtyne fjalėve u shtrue sofra. Para se me kapė bukėn mnė dorė, Gjokė Vata, mbasi kishte mbėrri me e pruu bisedėn atje ku i duhej, tha:
- Zoti tė rritėt oxhakun, Uc Lleshi.
Dhe, tue e shikue pėėr tėė parėėn herėė drejt ndėėr sy, vijoi:
`- Ky zotnia kurrė ma ngusht se sot nuk na āsht gjete nė jete tė vet. Qeveria e kėrkon e me bā me e zānė... vaj hallti i tij! Ma ka mėsy shtėpine e me ka ra nėnė besė. Unė ta kam pru me ma marrė me ndore e me ma qite shėndosh andej kufiinit, pse e di mirė qė, pa ndihmėn tānde, kufinin, nė kėtė anėn tonė, s’ka burrė qe e kalon.
Uci, me sa fliste Gjoka, e kish véndue punėn e vet. Pėrgjegji, tue e pėrpjekė edhe ai shikimin me atė tė rivalit:
- Unė, pėr kėtė zotninė, do tė bāj ēka tė mė vijė pėr dore. Por njė here po hamė e mandej do te méndojmė.
Hangrėn.
Vonė e vonė mbas darke, i zoti i shtėpisė u ngrit tue thanė:
- Burra, erdh koha me e bā njė punė.
U ēuen tė gjithe, ngjeshėn armėt, u perfalėn me gra e dolėn.
Gjoke Vata ia bāni te dera e oborrit:
- Tė ardhėshim pėr tė mirė, Uc Lleshi. Unė po ēaj kah shtėpia. S’āsht nevoja tė vij me juve. Zoti tė rrittė jetėn pėr ēka po i ban kėtij zotnisė.
Uci ia ktheu:-
- Kjosh me jetė dhe e mira tė gjetet, por ti vetėm nuk po shkon. Mirash, pėrcille.
U pėrqafosen tė gjithė. Gjokė Vata humbi nė terr, i pėrciellun prej tė birit tė atij qė kishte vra njėė vjet para.
Nata ishte e freskėt, plot me hyj e pa hānė. Agimi s’do te ishte larg.
I shkodrani shkoi nėpėr errėsi, i udhėhequn prej Ucit qė ndėrronte hapat nėpėr udhė tāne gurė me siguri tė ēuditėshme. Mbas njė ore qe po i binin teposhtes sėsė malit, u ndaluen ke njė shteg i ngushtėė. Hynėė nėė njėė grykėė prej kah shifej vetėm njė rriske qiell e qėndisun me ar tė hyjve. Diku, nė njė vend, Uci lėshoi njė thirrje:
- Dodė! Nikolllė!
Prej territ, nga fundi ii grykėės, erdh pėrgjegja:
-ĒĒ’asht zani?
- Unėė jam: Uci; poo ju, me kė jeni?
- Vetem jemi.
Dy djemt, si u afruen, hapėn sytė tue panė shkodranin, por nuk bānė zā.
Ulėn kryet dhe u vun unė mbas tet. Kur dolėn nga gryka, qė ishte mjaft e gjatė, qielli poo qartėsohej prej lindjes .Pėrparatyre rridhte nje prrue, me vargje te gjata shellqesh nėpėr brigje. Ndriēimet e para tė agimit nisėn me u dridhė mbi ujė qė gurgullonte. Uci tha:
- Tashti je i shpėtuem, lum zotnia. Pėėrtej prronit āsht toka e huej. Kam mźndue se prej kėsaj gryke do tė dilnin kapidanė e shumė drue qė kėtu mbrźndė do tė lā ndoshta edhe togerllėkun. Por, ani, s’ka gajlle: pa besė e pa miq s’ka ē’ka na duhet as jeta nė kėto malet tona. Udhambarė!
- Paē tė mbarė e zoti tė ruejtte, Uc Lleshi, - bāni gazetari.
— Kėtė nder s’kam pėėr ta harrue se t’ė jemė. U pėrqafosen tė gjithė, njė nga njė , me tź.
Ai zdeshi kėpucė e ēorape e kapėrceu prronin.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 11:02

ALMA MILE

Kur ndodhesh larg e ke mall pėr vendin tėnd, tė duken tė dashura e tė magjishme edhe shprehjet mė tė thjeshta tė pėrditshmėrisė. Kur jetonte nė Romė, shkrimtari Ernest Koliqi kujtonte gati me adhurim vitet qė kishte kaluar nė Shqipėri, sidomos ato nė viset veriore, mes malėsorėve.

Kėto ndjesi tė mbledhura nė vitet 1930-1940, Koliqi i ka trajtuar nė formė esesh, tė cilat sė bashku me njė sėrė kumtesash e artikujsh tė mbajtur nė konferenca e kongrese tė ndryshme shkencore, si dhe tė botuar jashtė Shqipėrisė vijnė nė njė pėrmbledhja tė titulluar “Ese tė letėrsisė shqipe”.

Kjo pėrmbledhje e botuar nė Itali mė 1972, vjen pėr herė tė parė nė gjuhėn shqipe, pėrkthyer nga gjuha italiane nga studiuesja Dhurata Shehri, si njė botim i IDK (ish-shtėpia e Librit dhe Komunikimit). Materiali i pėrfshirė nė kėtė libėr, pėrfshin njė periudhė 15-vjeēare, duke filluar nga viti 1953 deri nė vitin 1968.

Janė rreth 17 punime, mes tė cilave mund tė pėrmendim ese e kumtesa si:
“Rapsodė dhe rapsodi tė Alpeve shqiptare”,
“Si lind nė Shqipėri njė kėngė popullore”,
“Mendime mbi kėngėt popullore tė popullit shqiptar”,
“Tre poetėt mė tė mėdhenj tė Shqipėrisė”,
“Skėnderbeu nė epikėn popullore italo-shqiptare”,
“Shqiptarėt nė Kalabri”,
“Poezia dhe realiteti nė jetėn dhe veprėn e Jeronim De Radės”,
“Njėzetvjetori i vdekjes sė Gjergj Fishtės”,
“Ndikimet orientale nė letėrsinė shqipe”,
“Islami dhe krishterimi nė letėrsinė shqipe”,
“Fryma autoktone dhe ndikimet e huaja nė letėrsinė shqipe”, etj.

Edhe pse njė shkrimtar i cili identifikohet me letėrsinė moderne shqipe, interesante nė kėtė seri janė ato punime, qė i kushtohen kulturės popullore shqiptare, ku pėrzihet eksperienca e jetuar me doke, zakone, besime, rapsodė, kėngė kreshnikėsh e lahuta.
“Kam dashur tė nėnvizoj nga ajo botė, sidomos ato aspekte tė veēanta qė tė rrėshqasin nėse lė pas dore trashėgiminė e traditave arkaike, besimeve, besėtytnive e paragjykimeve, por edhe tėrėsisė sė cilėsive tė brendshme njerėzore e etnike qė karakterizojnė e dallojnė genin shqiptar. Qėndrimet e mia tė gjata mes viteve 1930-1940 nė malet e Shqipėrisė sė Veriut, pėrvoja e fituar nga pjesėmarrja nė jetėn e trazuar letrare tė vendit, njohja personale me shumė nga autorėt, (mes tė cilėve Fishta, Luigj Gurakuqi, Prenushi, Asdreni, Shantoja, Palaj, etj) tė cilėt mė nderuan me miqėsinė e tyre e qė spikatėn nė skenėn letrare sidomos nga 1918-a deri mė 1940, mė japin mundėsinė tė sqaroj e tė saktėsoj disa vlera specifike tė poezisė popullore e tė asaj tė kultivuar, jo aq tė pėrmendur apo tė vėnė nė dukje pamjaftueshmėrisht, pikėrisht pėr shkak tė vėshtirėsive tė shumėllojta qė pengojnė tė kuptuarit e situatave e tė njerėzve, tė vendeve e mjediseve tė mbyllura nė vetvete”.
Kėshtu shkruan Koliqi nė njė hyrje tė shkurtėr qė pararend pėrmbledhjen. Nė disa prej eseve tė tij ndalet gjatė tek rapsodėt dhe rapsoditė, tek mėnyra e tė kėnduarit, tek krijimi i kėngėve heroike, tek kreshnikėt Muji e Halili, temat e pėrbashkėta qė i gjen edhe tek boshnjakėt, arealet gjeografike imagjinare, qė pėrmenden nė kėngėt e kreshnikėve, si Jutbina... Por tė gjitha kėto nuk mund tė ndahen nga jeta e malėsorėve, nga ajo ēka ata besojnė, apo nga ligjet prej tė cilave udhėhiqen, siē ėshtė Kanuni. “Malėsorėt janė njė botė mė vete, qė mbėshtetet nė forma sjelljeje shkruar ndėr shpirtra. Nė sfond tė kėsaj jete shihen ende reflekse pagane, mite, besime, besėtytni. Aty ndėrthuren nė njė pėshtjellim mbresėlėnės qė gufon prej poezisė sė kulluar mbeturina besimesh tė lashta, rite nga epokat mė tė largėta njerėzore e kozmogoni zanafillore. Ēdo burim, ēdo luginė, ēdo majė, ēdo pyll ka hyjninė e tij mbrojtėse. Malėsorėt nėnqeshin mėshirshėm kur hasin nė fytyrat tona prej njerėzish tė shkolluar shprehje dyshimi ndaj pohimeve tė tyre mbi ekzistencėn e qenieve mitologjike ndėr male. Malėsorėt kanė fallxhorėt dhe yshtėsit e vet, kanė mjekėt e vet krejtėsisht tė pashkolluar, por qė i shėrojnė plagėt mė mirė se kirurgėt qytetas, kanė poetėt qė krijojnė kėngė, kanė rapsodė qė kėndojnė mbi njė recitativ rapsoditė e tyre tradicionale shoqėruar me njė vegėl harqesh me njė tel”, - shkruan Koliqi nė “Rapsodė dhe rapsodi tė Alpeve shqiptare”.


Libri


Autori: Ernest Koliqi
Titulli: “Ese tė letėrsisė shqipe”
Pėrktheu nga italishtja: Dhurata Shehri
Numri i faqeve: 295
Ēmimi: 900 lekė
Botues: Botimet IDK
Shkruar nė vitet: 1953-1968
Botuar nė Itali: 1972



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 11:03

Anmiku nė shtėpi

ERNEST KOLIQI


Tė dielave e tė marteve nadje Simon Rrukulli s'e linte kurrė pa shkue nė meshė. Donte me qenė nė rregull me Zotin. Aty nė kishė, ndėr banga tė para, lutej pėr vete e pėr punėt e veta. Natyra e tij shumė e pėrshpirtshme, nuk e shtynte fort me u lutė pėr kėnd tjetėr, por lutej shpesh ku ndėr disave, sidomos kundėr anmiqve tė besimit tė tij. "Faroji, o Zot!". Deri diku qėndronte mbrenda rregullės e zakonit, prandaj duhej, nė njė pikėpamje, lėvdue. Ēudia e pėrshpirtnisė sė Simon Rrukullit niste aty kur ai, nė vargun e anmiqve tė besimit, fuste tė gjithė ata qė urrente pėr arsyena vetjake. As nuk i shkonte mendja se mund tė gabonte nė gjykim, kaq bindje ushqente nė drejtėsinė e pastėrtinė e shpirtit tė vet. Kur, me gjithė hovin e shpirtit tė pastėr naltonte kah qielli lutjen zharritėse: "Faroji, o Zot!", mendja i shkonte te Tef Ballstani, qė s'i linte kurrkah shteg tash do kohė nė tregti, te kushrini i vet qė i qiste fjalė pėr disa tokė tė pandame, te njė varg i gjatė njerėzish qė, nė njė mėnyrė a nė njė tjetėr, ia kishin prishė qejfin.

Veēse ēka, ditė-ditė, aty nė kishė, tė gjithė ata qė pėrmendėm, kalonin nė rend tė dytė e shigjetat e mėnisė sė tij fetare ai i drejtonte vetėm kundėr Tush Kezenės.

"Faroji, o Zot!"

Lutjen e bante nė shumės, pse Tush Kezena para tij pėrfaqėsonte masėn e re tė sotme. Lypte prej qiellit, tue mendue ate, farimin e tij edhe tė gjithė shokėve qė i ngjanin.

Si shifet, natyra e Simon Rrukullit, prirej ma fort kah mėnia se kah simpatia. Pak sende ai pėlqente e donte nė kėtė botė, por shumė tjera urrente e mėninte. Kishte maraz fletoret, si shqipe, ashtu tė hueja, edhe kurrė s'i prekte me dorė; kishte maraz marrėdhaniet shoqnore e prandaj as vetė nuk shkonte, as familjen s'e ēonte kund e jetėn e pėrmblidhte nė shtėpi, nė dugajė dhe nė kishė; kishte maraz e njihte tė kota tė gjitha ato punė qė s'lidheshin drejtazi a zhdrejtazi me dobinė vetjake. Por, nė mėnyrė tė veēantė, urrente tė rijt e sotėm... Anima ata qė mbaronin ndonjė shkollė jashtė. Gjithēka nė ta e tėrbonte.

Mėninte atė mėnyrė tė zhdėrvjellėt e tė sigurtė ecjeje tė tyne, fjalėt e qarta nė ēdo rasė, ēiltėrsinė e sjelljeve, thjeshtėsinė ndėr marrėdhanie.

-Po shifi... shifi...

Prej dritorjet tė dugajės tregonte me gisht kur pėrshkohej atypari ndonjė sish.

-Pse i japin gjithė atė randėsi vedit, xhanėm? Ēka kujtojnė se janė?

Kur kalonte Tush Kezena, s'e zinte vendi. U hidhte prej ndejses, shėtiste mbas banakut tue u dridhė nė njė zemrim tė pakuptueshėm. Edhe shegertat u ēuditnin pėr furinė e asaj mėnie. Edhe mendonin qenien e ndonjė shkaku tė msheftė.

Por, jo: nga asnjė shkak i msheftė s'buronte ajo mėni. Nė asnjė punė tė tregtarit s'ish pėrzie kurrė djaloshi. Ai e urrente vetėm pse shumėkush vinte tue ia lėvdue.

Tush Kezena, shkrimtari i ri shkodran, shembėr i Hilush Vilzės, kalonte habitshėm, para dugajės sė anmikut tė panjoftun, humbė ndoshta nė ndonjė aso pėrftimesh qė, mandej, veshė me njė shqipe tė harmonishme dilnin ndėr libra tė tij. Kurrė s'i shkonte mendja se aty afėr, dikush, e shante me tė dhanun.
-Shife si ecė njėherė... I duket se vetėm ai asht i meēėm nė Shkodėr, e kurrkush tjetėr...

Simon Rrukulli s'e njifte mirė Tushin. Jo vetėm qė librat e tij s'i kėndonte (ai s'kėndonte asnjė libėr), por vonė mori vesht se djaloshi shkruente. Filloi me pasė maraz kur e ndeshi sė pari nė njė vizitė pėr emėn, te njė mik i pėrbashkėt. Tregtari i njoftun, krenar pėr pasuni e punė tė ngritun, ndejė nė krye tė vendit nė odėn mbushė me gjind, kuvendonte tue shitė dije e marifet, si gjithmonė. E qe, hyni i riu... Zuni vend nė njė skaj. Dikush e pyeti diēka sa u ul. E sa nisi ai me folė, tė gjithė u sollėn me e ndėgjue, edhe harruen bisedėn e Simon Rrukullit. Edhe ky qe i shtrėnguem me ia vu veshin, tue e mshefė pezmin e pėrmbrendshėm.

Djaloshi thonte sende e fiiste nė mėnyrė qė ai s'kuptonte mirė. Vetėm vinte re se fjalėt e tia, tė rrjedhshme e tė sigurta, e mbushnin me njė shqetėsim tė hollė. Simon Rrukulli, i cili besonte ngultas nė zotėsinė e truve tė veta, shka do qė kapėrcente kuptimin e tij, e numėronte ja marri pėr t'u pėrbuzė, ja mbrapshti kundėr feje e kundėr Zotit. Kėshtu qė edhe bisedėn e asaj dite, mbajtė prej djaloshit e ndjekė me vėrejtje prej tė tjerėve, mbasi s'mundi ta pėrfshijė me kuptim tė vet, e numėroj tė rrezikshme e trushkyese.

-Ah, ai luteran!

Nxitohej me dėnue fjalėt e djaloshit se ato ia cėnonin parimin gjykues themelor qė tregtari pėrdoronte me shoshitė sendet e kėtij shekulli. Ndiente qartas se pėr atė djalė parja e gjaja, zotsia nė tregti, nderi i mbėshtetun mbi ato rregulla jete qė ai mbante me fanatizėm, mendimet qė frymėzuen e gjithėnjė frymėzonin ēdo vepėr tė tij, s'pėrmbanin atė vlerė qė urtia dhe pėrvoja e tregtarit u jepte. Tush Kezena peshonte e maste veprat e njerėzve me njė kandar e me njė masė tjetėr. Kjo gja e tėrbonte Simon Rrukullin. Mos me nderue e admirue atė, me gjithė atė zotėsi nė rregullim tė punėve tė veta, mos me pranue me bindje tė plotė ēdo parim e gjykim tė tij, qė ishte nė hir e nė rrugė tė Zotit, i dukej mėkat e krim. Kush binte nė kėtė mėkat, jo vetėm ishte anmik i tij, por edhe i fesė. Prandaj: "Faroji, o Zot!".

Njė ditė, pak para mesdite, erdhi nė dugajė me ndreqė disa llogari Kel Mashi, burrė bukur i motnuem, mėsues shkolle fillore nė qytet, njeri i squet dhe i urtė. Mbante nė dorė njė fletore shqipe. Simon Rrukulli, si kryen punė, pyet pak si nė shpoti:

-Ēka thonė kėto gazeta?

Mėsuesi, ndejė nė karrige para tryezės sė zotit tė dugajės, hapi fietoren, ia solli faqet tue i hedhė njė sy. Tha:

-S'e kam pa ende. Por kjo s'asht njė fletore me lajme.

Merret me letėrsi. Paska njė artikull tė Tush Kezenės.

Tregtari kėrceu:
Ēka din me shkrue ai bihude?

-Jo, sa me shkrue, shkruen mirė - pėrgjegji mėsuesi qet-sisht. - Shumėkush s'e merr vesht pse ai ka ndiesi tė reja e prandej pėrdorė edhe trajta tė reja shprehjeje. Trutė tona janė mėsue me u rrokullue mbi shina tė njė letėrsie tė vjetrueme. Ai rreh njė rrugė tė parrahun ndėr ne deri mė sot.

Tregtari shprazi fishekun qė nė tė tilla biseda ruente pėr nė fund:

-Paj, unė s'kam nge me u habitė mbas kėtyne sendeve, qė ju njihni ma mirė. Vetėm tham se pėr atė djalin ka ardhė koha me zanė mend e me gjetė ndonjė punė, pse kėshtu asht

nė rrezik me ndejė pa bukė me gjithė nanė e motėr.

Mėsuesi ndėgjoi kumbonėt e mesditės dhe u ēue tue ia pritė:

-Kurrkush ma tepėr s'e meriton njė punė. Ndoshta mos tė ishte aq i zoti e kishte gjetė. Mundet qė tash vuen edhe pėr bukė. Poetėt i ndjek ky fat i zi. Por unė tham, simbas meje,

padrejtėsi e madhe mė duket mos me qenė i ushqyem prej dheut shqiptar shi njaj qė kėndon me dashuni tė parrėfyeshme bukuritė e atij dheut.

E shkoi.

-Kanė dalė mendsh tė gjithė - u idhėnue Simon Rrukulli.

- Pėr me pasė tė drejtė me hangėr duhet me punue. E ajo qė ban ai... teveqel, s'asht njė punė.

U ngjit nalt nė shtėpi, qė e kish sipėr dugajės. Sofrėn e gjet tė shtrueme. Dita, e bija e tij njėzetvjeēare, priste tė anė me u ulė nė tryezė. Pėshtetej nė kanape me njė libėr nė dorė. Sa hyni i ati, la librin dhe i qiti tė atit gotėn e zakonshme tė rakisė. Simon Rrukulli, me raki nė tė djathtėn, shtrini kot tė majtėn kah libri mbi kredencė. U pėrdrodh si ta kish hangėr gjarpni.

Vikati:

-Si? Edhe kėtu nė shtėpi time?

Ēka ke, more njeri? - pyeti Ganxhja, e shoqja, tue hy nė odė tė bukės.

Ai, ndezė nė fytyrė, me njė furi tė tėrbueme, shqeu katėr copash librin edhe e flakėroi nė tavanr

-Ēka qe? - pyeti rishtas grueja, tue u afrue trembshėm kah burri.

Ky, as me folė s'mundte prej zemrimit. I qiste shkumbė goja. Shėtiste nėpėr odė si i ēmendun.

-Po a s'e shef se na ka mblue marrja e turpi? Edhe nė shtėpi time kėso punėsh! Ia mbrrijtme edhe kėsaj dite! E ka hangėr dreqi vajzėn; a s'e shef-a? a i ke sytė nė ballė? Por kėtu, sa tė jem gjallė, sundoj vetė. A morėt vesht? Sundoj vetė.

Dhe tue u drejtue kėrcnueshėm kah vajza:

-E ti, nė' daē me u shnjerėzue... E ama ndėrhyni:

-Ēka ke me vajzė: a ban me e dijtė?

-Deli zot, po; banu edhe ti me te...

-Ēka ka? - u soll e ama e pyeti tė bijėn. - Ēka e ka kapė? Kjo qė kish ndejė tue e shikue tė atin deri atėherė me ēudinė ma tė madhe, u shkund e bani me za tė tanė pezėm:

-Pėr punė tė librit, veē...

-Por ēka asht ai dreq librit, mos mė ban me e true? –Njė libėr shqip...

Dhe i ati prap filloi me za shpotie tė idhėt:

-Po, po; shqip... Sot librin e nesėr ate... Shqip, po. S'asht pėr t'u ēuditė kur ta gjejė njė ditė edhe ate kėtu... Asht nisė kėshtu: sot libri, nesėr ai...

-Pashė fenė qė kemi, pėr ke flet? - pyeste gjithnjė e ama tė bijėn.

Dita, pėr tė parėn herė nė jetė tė vet, u idhėnue aty para prindėve. Ato dyshime, ato tė fyeme tė zhdrejta qė ia lėshonte i ati, e neveritėn. Padrejtėsia e qartė i dha guxim me folė ashtu si nuk kishte folė kurrė.

-Don me ditė pėr ke flet? Pėr Tush Kezenėn flet. Mė ka gjetė me njė libėr tė tij e mendon kush e di se ēka. Por a doni me dijtė njė gja? Dal e iku e ju la, po mė fojėt prap

ashtu. Pse kėndoj librat e tij, nuk mė duket se jam ulė aq

poshtė sa...

Ia kėputi vaji fjalėn. Doli prej odės tue lanė tė dy prindėt me gojė hapėt. Ishte e para herė qė vajza fliste me aq hov nė sy tė atit.

-A shef? Njėkėtė vajzė tė vetme kemi, edhe kėsaj don me ia shti dergjėn - i bėrtiti e shoqja tė shoqit e shkoi me pajtue tė bijėn.

Simon Rrukulli mbet vetėm para sofrės sė shtrueme. U lėshue nė kanapė, i lodhun nė trup e nė shpirt. Shkaku i atij..., tashti turbullime edhe nė familje. Ai lutera... Ēoi sytė pėrpjetė e, me tė tanė hovin e shpirtit tė pėrshpirtshėm, u lut me mend:

- Faroje, o Zot!

Kėso here lutja i doli nė njėjės...






09/09/2009

standart



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 11:04

HANĖ GJAKU


Ernest KOLIQI


Kishin harrue se ishte vonė. Nė qiell tė mbramjes s'mbette ma as ma i lehti kujtim i tingujve tė kumbonve prendimore. Nata me hije tė bruzta kish nisun tė mbulojė, larg, qytetin pikalasun me drita xhixhilluese e, afėr, kodrat e Tepes tė heshtuna. Ata ecshin nė breg tė Drinit, me nji lodhje t'ambėl nė shpirt e nė trup.
Kur, qe, mbas nji shelqje ujit tė lumit, nė breg t'andejshėm, u kujtuen se kish dalė nji hanė e madhe, e verdhė me do danga tė kuqe.
Ai u ndal. Ndieu ajo ndoshta si nji tė pėrqethun tue rrėshqitė nėpėr shtat tė tij?
Pyeti, plot kujdes:
- Shka ke? Pse u trėmbe?
- S'u tremba, u ndala me shikue hanėn...
Ajo soditi rrotllen e zjarrtė viganore, qi mashtronte syt tue u dukė jo ma nalt se tridhetė kutė sipėr Vukatanit.
- Hana si gjithmonė...
- Jo, - murmuroi ai me nji za si tė tretun, - shif dangat e kuge... S'asht si hana e zakonshme...
Ajo ishte e mėndshme edh'e arsimueme, por plot bestytni si shumica e gravet. U dridh e u shtrėngue ma fort pėr krah tė tij:
- Ugurzezė, thue?
- Kushedi ! Por janė marrina...
Heshtėn tė dy pėr do kohė tue ecė mbi ranė tė bregut, ku hapat s'bajshin zhurmė. E para e tyne, hana eci me ta, mbasi doli prej gėmbave tė shelqes nė qiell tė hapun tue u ngjitė pėrherė ma nalt.
Por befas e kaploi vajzėn nji frigė e paspjegueshme. Ndoshta friga e asaj heshtjeje tepėr tė gjatė mbas fjalve tė nxehta qi deri atėherė ai i kish folun.
Bani:
- Pse m' a prishe ket paq nate me friksime kote. Shetitet mirė nėn kėt hanė tė bukur e asht e para herė qi rrijmė bashkė, kaq vonė, jashta qytetit...
Ajo suell ambėlsisht fytyrėn prej tij tue ia kėrkue syt, por ai kish humbun nė nji mendim tė vetin, qi s'e lėnte me ndjekė fjalėt e saja. Vajza u sticue e u ankue:
- A ndėgjove shka tė thashė? Ku je me mėnd? Pse s' u vėn vesh fjalve qi tė tham?
Ai shkundi mendimet e pėrgjegji:
- Kurrgja: nji kujtim i vjetėr...
- Cili? Due m'e dijtė!
- S'ke shka me dijtė... Kur ishėm fmij, pash nji hanė si kėtė e tashti m'u kuj tue...
- Ku?
Ai, nė vend qi me kallzue, tha:
- Tė kėthejmė; asht vonė; tash po tė bėrtasin nė shtėpi.
I suellėn shpinėn hanės edhe ujit tė Drinit; u drejtuen nėpėr zall kah rruga e Qafė Hardhis qi ēon nė qytet. Nuk ēilėn gojė pėr shum kohė. Ajo digjej nė kureshtė me diktue rrymėn e mendimeve qi ia barshin larg mėnden shokut tė saj, por dronte me pėrsėritė pyetjen. Ishte aq i gatshėm ai ndėr pėrgjegje ironike qi, pa zblue kurrgja tė ndiesive tė mbrėndshme, mbyllin pa apel bisedėn! Pritte me paduresė kallximin e vetvetshėm tė tij. Por ai ecte mendueshėm tue heshtė.
Ajo s'u durue gjatė. Sa duelėn prej ograjave nė rrugė, iu suell:
 Elė? Ku e pe herėn tjetėr nji hanė ksisoji?
Ai kėthei kryet me shikue prap hanėn qi tashti ndiqte ecjen e tyne pėr mbrapa, n'e djathėt. Pa ndalue ejcen, tregoi:
- Punė boshe. Nji herė nė fmijni udhtova prej Podgoricet nė Nikshiq tė Malit tė Zi. Atėherė udhtohej me omnibus. Nė nji ndalje pash nji hanė tė kuqe si kėtė. Kurrgja tjetėr.
Asaj i kėrcyen dreqnit, por e ndaloi veten. S'kishte si me qėnė aq e thjeshtė ajo ngjarje qi e mbylli papritmas nė heshtje atje nė breg tė Drinit. Shoku ia kėputte shkurt, pse s'donte me ia diftue pėrshtypjet e holla me tė cilat sigurisht ajo ngjarje rrinte e rrethueme nė kujtim tė tij. Ajo e njifte mirfilli zilin e shokut pėr ēdo ndiesi shkaktue nga kujtimet e fėmijnis, tė cilat ai i ruente mbrėnda vetes si nji visar tė paēmueshėm larg kureshtės sė kujdohit, edhe tė saj. Mbante pėr veti shijen e pėrmallėshme qi falin kujtimet e brishta e t'avullshme tė kalesės. Fytyrėn e vėrtetė tė shpirtit tė vet, atė ma tė mirėn, ai ia mshifte edhe asaj. Kjo gja, qi ajo qartas kuptonte, e mbushte me pezėm. Ajo deshironte qi dashunija e tyne tė kishte pėr themel besimin ma tė plotė ndėr kėshille. Asnji skaj i botės sė mbrėndshme tė tyne s'do t'i mbetej i panjoftun as njanit as tjetrit. Pse mshifej ai mbas asaj heshtjeje? Ajo, me kryeneēsin e dashunoreve, dau me dijtė. Bani, me za fare tė qetė:
- Vetėm kaq?
- Kaq.
- Sa vjetsh ishe ti?
- Qe me 1911, prandej un ishėm dhetė vjetsh.
- Si e mban mend me kaq pėrpikni vjetin?
- Pse shi n'at vjet nė Podgoricė ndėgjova krismėn e pushkėve ndėr male tė Hotit, ku luftojshin Malsorėt t'onė pėr liri.
Prap ecėn nė heshtje. Ajo rishtas pyeti me za t'ulėt:
- Pse tė bani aq pėrshtypje ajo hanė e atėhershme?
- S'e dij. Nė menden e njomė tė fėmis lanė mbresė disa sende qi s'kanė randėsi a nemose s'kanė aqė sa me mbetun tė pashlyeshme pėr tė tanė jetėn. Nė paē kujtime fėmijnije, mund tė vėj sh roe nė to se ma tė dashunat e ma tė ēuditshmet janė shi njato qi, me i kallzue, duken asgja.
Nė zanin e tij, ma tė nxehtė e ma tė gjallė, ajo ndieu ngadhnimin e vet. Kishte zgjue nė tė nevojėn e kėshillimit. Priti, pa ia prė fjalėn, vazhdimin.
- Ti s' e njef ambėlsin e dridhun qi mė rrėshqet nė zėmėr kur prirėm plot habi kah stina misterjoze e fėmijnis sė kalueme. Ti ēmon vetėm kohėn e tashme, edhe je e pėrkulun me tė gjitha deshiret tė tuja kah koha e ardhėshme...
- ...pse koha e tashme edhe ajo e ardhėshmja, pėr mue, je ti!
- Nejse. Un s'jam ende plak me moshė, por e ndiej veten tė plakun nė shpirt. Jeta e ime qe aqė e ndryshme, edhe aqė e dendun me ngjarje tė pamendueme, sa qi mė duket si me pasė nė shpinė jo aqė vjet sa vėrtė kam, por edhe nji herė aqė. Jam plot kujtime si t'ishėm gjashtėdhetė vjetsh.
Vajza ia priti:
- Kjo prirje e jote shpirtnore me dashunue kalesėn nė shfagjet e saja.tė largta e tė zbźta, e m'u ndry mbrėnda teje nė nji adhurim vetmitar, asht nji verigė qi tė pengon nė zhdrivillim tė cilsive tė tuja. Kėtė e kam vu roe mirė. E mė fal qi po tė flas ēiltėrisht. Kur tė ndryhesh tepėr shpesh si nė nji mareshtė, ndėr kujtime tė kalesės, don me thanė se nuk beson n'ardhėmeni...
- Nejse - ia kėthei shoku, - shkon gjatė me tė kundrėshtue. Kėtė s'dija e ke vu roe. Nė zgjim tė tyne tė papritun, shkaktue nga sėndi ma i vogėl e i kotė, kujtimet e harrueme tė fėmijnis na paraqitėn tė rrethueme nė tisa tė lylyvertė andrrue. Shka kishin syt t'onė n'at moshė pėr me na u dukun bota e ngjyrat e saja ma tė gjalla; shum ma tė gjalla se sot? Vėndi ku u ndal omnibusi, ishte nė breg tė Moraēės... Ujnat e kėtij lumi tė rrėmbyeshėm rridhshin nė fund tė nji gryke tė ngushtė. Valėt e tija tė furishme na s'i shifshim sepse, atje nė fund tė shtratit tė tyne, i mbulonte terri, po ndėgjojshim zhaurrimėn e poterėshme tė tyne. Si tash e mbaj mend. Rreth e rrotull nesh rrijshin pezull shkambije kėrcnuese. M'u dukshin ato male si me pasė qėnė shtangue dora e Perendis nė rrotullim e nė rrėxim. Edhe nė breg tė lumit, nė maje tė nji curri qi lėshohej pingul nė greminė ku shungullojshin valėt e tėrbueme, mbaj qartas mend se pash nji landė sa gazepi, rritė shtrėmbėt, qi kish dukjen e nji vigani tė deshpėruem,
n'e matun m'u hjedhė nė humnerė pėr me i ikė mjerimit tė vet.
- Romantik! Salvator Rosa!
- Mė qesh sa tė duesh. Edhe pse s'dij m'e kallxue, e kam gjithėnji gjallė nė kujtim at mbramje tė shqetė nė breg tė Moraēės.
- Po hana?
- Ishte nė qiellin pėrtej Moraēės, n'e djathėt t'asaj lande me trup tė shtrėmbėt si vigą garravaē. E ngjyeme nė nji tė kuq tė murrmė si m'u pasė ēue njatėherė prej nji kėnete gjaku. E, nė dritė tė saj, mbi nji stom bri rrugės s'onė u ngreh pa pritė pa kujtue nji plakė e dėrmueme prej moshe, flokė-shprishun, e thatė nė fytyrė e nė shtat, malazeze banuese n'at vis. Ēoi dorėn kah hana e vikati me za tė shkyem: "Kuku pėr Malin e Zi! Kuku pėr gjithė botėn qi ka m'u mbytė nė gjak! Pushkėt e Malsorve tė Hotit kanė me ndezė nji zjarm qi, kuku, vonė e vonė do tė shuhet!" Ajo foli e foli gjat, por un s'mbaj mend fjalė tjera.

- Me 1911 thae?
- Po. Sa herė nė kohėn e luftės i kam mendue ato fjalė tė plakės.
- Ēudi: paska pasun vėrtė ndiesi profetike!
- S'e besoj. Popullsit e atyne krahinave thonė se hana me danga tė kuqe bjen luftė. Plaka flitte mbas gojėdhanės. Rasa deshti qi tė flitte shi nė prakun e ngjarjeve tė pėrgjakshme qi ndoqen at prendverė epopeje arbnore. Lufta e Tarabulluzit, dy luftat ballkanike, lufta botnore...
Mbas nji heshtjeje sa grima ajo pyeti, tue u sjellun mbrapa mendueshėm me shikue rrotllen ari tė hanės qi gjithėnji kish do shźje tė kuqlimta kah fundi:
- Vetėm luftė paralajmon hana e kuqe apo edhe tė zeza tjera?
- S'e dij. Mue mė pėrkujtohet figura e asaj plake nė breg tė Moraēės sa herė qi del kėshtu.
- A dron? - pyeti prap ajo tue u rrasė pėr tė si me gjetė mproje nė krah tė tij.
- Atėherė dreshta. Fjalėt e parafolses pa dhambė nė gojė m'a mbushėn shpirtin e njomė me nji efsh tė pamasė. Por tash, mjerisht, nuk drue ma.
- Pse thue mjerisht? Ma mirė mos me drashtė.
- Pse tashti shof se kam humbė krejt gjallnin e pėrshtypjeve. Nji hanė kuqalake pash nė fmijni e mė ka mbetė e pashlyeme nė mbamendje e prap edhe sot m'ep, tue e kujtue, nji tė dridhun misterjoz. Tashti shofim shpesh herė ngjarje me shum randėsi dhe tė nesėrmen i harrojmė krejt. Nuk na ngacmon ma kureshta hyjnore e moshės ari para sėndeve tė thjeshta por plot msheftėsi tė botės; tashti s'kemi ma nė shpirt tronditje tė thella e s'dijmė as me gzue as m'u pikllue, as m'u trėmbė para nji hane gjaku...
Kishin arrijtur te Xhamija e Kuqe. Vajza, tue e ngrehun kryet kah shoku qi ishte ma i gjatė e tue ia afrue buzėt te veshi, pėshpėriti me za t'ambėl ku tingllonte nji kujdes i mshefun:
- Po me mė dashtė mue a din?
Ai i a lėshoi krahun e s'foli ma.


21 Shtator 2009

albania.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 11:05

Pasqyrė e vjetėr shkodrane

Ernest Koliqi

Kthye nė Shkodėr mbas shumė vjetsh largese, nji ditė qesh i grishun pėr drekė ke do t'afėrm tė mij. Si mbaroi sofra, mė
vunė me pushue nė zheg nė nji odė tė gjanė q'i hapte dritoret me hekura, kah kopshti mbas shtėpije. Gjithkund ngjeti,
mbrendė e jashtė, dielli mizuer i kulmit tė verės derdhte dritė verbuese e vapė zharitėse. Por n'at odė s'hyte aspak vapa e
pak fort drita. Ishte fresk. Jo vetėm fresk, por gati si tė ftoftė. Kėshtu, nemose, m'u duk mue. Si nji kujtim ditsh tė gjata
shiu, tė shiut dimnuer tė Shkodrės; rrinte pezull aty mbrendė e mė dha nji tė dridhun tė papritun, jo aqė nė trup sa nė
shpirt. Kėt pėrshtypje tė ēudiēme dimnore nė pikė tė verės, tue hy n'at odė, s'ta epte gjymsaterri i saj (dritoret, t'ulta e tė
thella nė mur, s'e lejshin driten e madhe tė jashtme tė depėrtojė me plotni tė lirė), por vjetėrsija e orendive, ngjyrat e
zbeta q'aty vijshin tue u venitun e sidomos akuIli i nji pasqyre sė stėrmadhe rrethue me nji suazė tė trashė, prarimet e sė
cilės ishin nxi e ēue leskėr.
Ato orendi, ato ngjyra tė morituna, e at pasqyrė unė i njifshem. Kalama, shpesh herė luejta e fjeta nė mes tyne.Sa mė
lanė vetėm para dyshekut tė shtruem, m'u pėr kujtuen nett e fmijnis kur bujshem ke ata t'afėrm tė mij. Nji shėrbtore mė
ēonte me fjetė mbas darke tue mbajtė me njanėn dorė kandilin vojguri e tue shtėrngue me tjetrėn dorėn t'eme tė vogėl, e
cila dridhej si tė tanė trupi nga friga e bubazhelave qi struken ndėr skaje t'errta tė shtėpijave pėr me i u kėrcnue
trathmend kalamajve. Drita e kandilit e 1ėvizun n'ecje kėrcente me hov mbi orendi tė mbytuna nė terr, tė cilat si tė
grishuna nga nji urdhun i vrikshėm, paraqiteshin nji ēas nė tubė tė rrezeve e zhdukeshin prap, tue u fshi prej shikimit
t'im tė trembun. Por, i vendosun kandili mbi komoh, drita e qetė qi lėshonte rrotull m'a fashitte tutėn e unė flejshem
menjiherė tue e lanė pėrgjymsė prrallėn e shėrbtores.
Nji natė drita e kandilit shkoi e shkrepi nė pasqyrė tė madhe ndėrmjet dy dritoreve Si nėpėr nji derė befas tė ēelun,
vėrejta nji 1ėvizje tė frigueme hijesh n'at odė tjetėr qi dukej pėrtej pasqyrės. Kė1thita. Shėrbtores gadi sa s'i shpėtoi
kandili doret.
- Ca ke, more shnjallė?...
- Shifi, aty mbrendė...
- Karabush, aty s'ka kurrgja: kujtova se ēa pate!
- Qoje kandilin... Due me pa aty mbrendė...
- Ajo mė tha me nji za tė prem:
- S'ban. Nuk duhet m'u shikiue natėn nė pasqyrė. Asht keq.
- Keq? Pse keq?
- Pse njashtu!
Edhe me pasė dashtė, ajo sigurisht nuk do tė dinte me dhanė zhvillim ma tė gjatė. Si njerzt e popullit, bestytnit i ndiqte
me bindim pa kėrkue psehin e tyne. Mue ajo fjalė e saj mė mbet e ngulun ndėr tru, kėshtu qi deri vonė i dreshta
pasqyrat natėn.
Ky kujtim mė mbante nė kambė midis asaj ode sė vjetėr e mė bante me harrue pushimin e zhegut, nonse gjithėshkafja
aty ku ndodheshen ndiellte gjumin. Flejshin orendit e repuna e tė plasarituna, flejshin pėrlhurnat tė daluna boje; flejshin
pa kurrnji uzdajė zgjimi. Bashkė me trishtimin qi apin gjithmonė sendet e bukura tė vjetrueme, nė shikim t'im u pėrzie
malli i hollė grumbuIlue mbrenda meje nga nji mergirn i gjatė jashta Shkodre.
Shortija e jetės madhėshtore shkodrane, tashma nė prendim, mė kapi e mė robnoi.
Ajo shtėpi, ajo odė, ato orendi, tė gjitha ato sende tė heshtuna dikur ishin qenė plot jetė.
Pėrkujtova n'at zheg vetmitar ditt e sosuna kur emni i qytetit t'onė pėrmendej nėpėr tregje tė largta nė Lindje e nė
Perėndim, e kualt qi niseshin me mall Shkodre pėr Rumeli dredheshin ngarkue me pare, e barkėt e Ulqinakve qi
lundrojshin mbushė me prodhime tė vendit, na siellshin nė kėthim cohna tė ēmueshme pėr reshperesha, gryka tė
mermerta pusi pėr oborret e dyerve tė para, pasqyra tė mėdhaja tė Venedikut pėr odat t'ona. E aty nė trapazan tash flejshin mbulue me pluhun vjetėrsije sinija e tepsija, legena e jebrikė remi qė dikur dorė nėpėr dorė vezulluen ndėr
darsma e gostina, tue pėrcjellė me tingull tė tyne kumbuer, nė tė shtruem e nė tė ēuem tė sofrave, jonet e qemaneve e tė
sazeve edhe takllimėn e dajreve. Flejshin minderėt me shtroje tė zverdhueme, tue andrrue, ndoshta mėngjeset kur
shtėpija vlonte me farefis miq dashmirė e zotnijt me brandavekė tė mundafshtė e ēarapė tė bardhė e kėpucė lustrafini
me llastika, kthye mbas sa muejve prej tregtimeve pėrtej deti, pritshin, krenarė e tė ngrehun ndėr jelekė me sumbulla ari
ēelė mbi kėmishė tė fortė ku spikatte kravata e zezė, shokėt qi ngarendėshin me u urue mirardhjen. Halija me ngjyra tė
tretuna, ku unė kisha kambėt, perkujtonte pashmangėt e kuqe me tė qindisuna ari, ato pashmangė nusesh e zojash qi e
shkelėn ambėlsisht kur lajlet e saja shėndritshin tė reja.
Nji botė e lume zgjatej n'at gjysmaterr, nji jetė sot gadi e harrueme nisi me lėtvizė n'at odė e kėrkoi ngjyrat e veta tė
dikurshėme, dritėn e shkimun t'agimeve. Kėrkoi nji za qi t'a ringjallte. Zanin t'im.
E papritmas pasqyra ndriti. U pėrshkue nė drit tė saj si nji vetimė zgjuese. Ajo pėrfshini nė gjinin e vet at botė e at jetė
tė harrueme e m'i qiti pėrpara rrethue me avuj mallėngjimi e bukurije. Mė kishte rrėmbye kryekėput shortija amullore e
jetės shkodrane. Deshirova pėr vete nji lumni tė pėrgjumshme n'at shtėpi tė vjetėr, n'at odė tė madhe e t'errtė, tue ndjekė
besnikisht zakone prenduese, tue u qarkue nė nji rrath kujtimesh tė qeta e pėrkundėse. Deshirova nji lumni
anakronistike qi tė ma shuente hovin e gjakut rinuer nė rythmin e kadalshėm tė vet.
Iu avita pasqyrės. Fytyrimi i em u shkep prej fundit tė saj edhe eci kah unė tue u zmadhue nė breshnuer t'akulluem.
Por s'pata kohė me shikue veten. M'a tėrhoq vėrejten dishka tjeter.
Pasqyra s'e kishte ma at drtitė tė qartė qi pat nė kohėn e fmijnis s'ime. Do avuj tė zbardhukėt ia mjegullojshin fundet e
mystershme ku pash tue ardhun e tue u shkrue, perherė ma qartas, do fytyra trimash e grash. U solla me shpejti, por
askush nuk gjindej n'odė, veē meje.
Pasqyra po hapte gjinin e vet ma tė mshefun e po shpaliste para meje shka pasqyroi ne kalesėn e saj.
Kallzohet ndėr prralla se, natėn, prej kėnetės s'argjantė ndriēue nga rrezet e zbeta tė hanės, dalin nji nga nji jashta valve
tė qeta Zanat e ujit me tisa tė shtjelluem pėr me endun valle mbi brigje tė heshtuna. Krejt njashtu prej fundeve t'asaj
pasqyre sė vjetėr dolėn edhe m'u rreshtuen pėrpara, aty, nė breshnuer tė mugėt, pa qitė za prej goje, zotnij e zoja tė
kohės qė u fik. Fytyra e ime i gitte fytyrave tė tyne.
Heshtja n'odė ishte e lehte si mazė qumėshti qi nji krisėm e papritun mund tė bajė m'u plasė.
Unė theva at heshtje tė mrekullueshme me nji gaz shpotar qi e shkundi e i trembi ato hije tė parėsh.
- Jeni strukė aty nė fund tė pasqyrės per me rrejtė Deken. Keni ndejė me vjet e vjet tue me pritė. E s'mbrami, kujtuet se
erdhi dita e juej. Jo, poeti s'e humbė jetėn e vet per me ringjallė t'uejen. Gėzimet e idhnimet, qi ju tronditen, qenė tepėr
tė ngushta. Unė kam deshirė ma tė gjana e ma tė nalta. Lumnija qi ju shijuet motit me duket e pakrypė. Nė kėt
breshnuer tė marrun drite, unė due me kundrue fytyrėn t'ime tė re, jo fytyrat e jueja tė vjetra.
Nji zoje e hijeshme me pėrgjigji tue buzėqeshe mallėngjyeshėm:
- Po fytyra e jote asht e jona. Na jemi pėrtri nė ty. Kėt ngushllim falė jeta e brishtė njerzore: drita e gjakut sa fiket nė
prindin ndezet nė djalin e, me te, fisniknija e deshireve. Ti je djali i ynė e nė ty vlon gjaku qi bani me lulzue
prendvernat t'ona. Mos na bje mohit. Ringjalle tue pėrlavdue motin nė tė cilin na gėzuem e vuejtem. Mate jeten t'ande
nė rythmin e zakoneve qi prej nesh trashigove. Ti je krejt i yni. Na tė kemi gjinikue. Gojdhana e jonė duhet tė vazhdojė
nė ty e nė poezin t'ande.
- E kam kėndue dikur paqin e plogėt tė ditėve t'ueja, andjet e pėrgjumshme mbrenda avullijave qi dajnė prej botės. Sot
ndrrova. Deshireve ju u vut pėr caqe murin e shtėpis edhe lumin e qytetit. Unė dashunoj lirin qi then ēdo cak tė padrejtė
e ēon, pėrtej mureve e pėrtej lumejve, nė vllaznim me tė panjoftunin e udhės qi flet gjuhėn t'ime. Lumnija qi ju kėrkuet
pat nji rythėm tė ngathėt e qe rrethue me nji bukuri tepėr vetmitare. Unė due ndiesit e forta e tė hapta qi nxisin me ia hy
veprimeve tė guximshme; dashunoj lėvizjet pėrtrise, stuhit pastruese, luftat plot rrezik qi nxjerrin nga fati me pėrdhuni
agime ma tė lume pėr tė gjithė; adhuroj qiellat e lira, shqipet fluturuese dhe theroret e pėrtrime maje maleve qi kanė
Zanat pėr priftnesha.
Ata ulen kryet e, nji nga nji, u larguen kah fundet e mjegullueme tė pasqyrės edhe humbėn nė mbretnin e hijeve.
Bukurija e zbet e jetės shkodrane tė dikurshme mbet e robnueme n'avujt e nji pasqyre sė vjetėr, ku unė s'deshta m'u
pasqyrue..



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 11:05

Ujėt e Pusit

Ernest Koliqi


Dashunova prrallėn e Narqizit me tė tanė hovin e gjakun tim prendveruer. E gjithėkund e gjithėkah kėrkoj-shem pasqyra ku m'u pasqyrue. Narēiz e quejta veten ndėr ditėt e rinis sė parė, tue mos parandie asokohe sa trishtim ma vonė do tė mė shkaktonte ky emėr luluer. Po a s'janė tė freskėta edhe lojnat e fėmijnis dhe tė shėndetshme dhe tė pafajshme? Mandej, kur rritemi nė moshė, a nuk i pėrsėrisim me tjera mend, don me thanė pėmjimend? E atėherė nuk zhvillohen tė njoma e tiė pastra si dikur, por tė turbullta edhe dobsuese tė trupit e tė shpirtit.

Qyshė nė fmijni dashunova ujnat si tė rrjedhėshėm ashtu t'amullt, valėt pasqyruese, sipėrfaqet kristalore shum tėrhjekse pėr Narēizin andėrrtar. Mbaj mend nji natė kah gjymsa e majit. Nji natė pa hanė. Shkodrėn e kishte mbulue an e kand errėsija, nji erresi e rraset qi nuk lente me pa nji pllambė para vetes. Oborri i shtėpis kishte humbė si i mbytun nė fundet e nji deti nė ngjyriė karaboje me gjith manda, me bli shatorr e me tandė. At errėsi e dendėsonte edhe ma tepėr heshtimi qi mbėshtiellte gjithėshkafen si nė nji mbulojė tė murrmė. Erėza
gjethėsh e bimėsh gufuese, mbi tė cilat zotnonte fryma nxitėse e lulemustakut, rrijshin si pezull nė paluejtėsi t'ajris.

Pak net m'a pėrpara nėn rrezet e hanės, qi prarojshin kopshtije e mure, lagjet e Shkodrės kumbojshin nėpėr valavitje galduese tė shrregullavet. Tashti qi Shėn Gjergji i parė e i dyti kishin kalue, qyteti pushonte nė paq tė plotė, si i lodhun prej qejfit tė valleve. Vetėm qielli vlonte ply me hyj, mbi at errėsi tė pamasė: hyj me dri-ta tė largėta qi shėndritshin heshtazi, nalt, shum nalt, nė hapėsina eprore prej
kah asnji rreze nuk arrinte me ndriēue dhen. M'u duk se nė largėsi po tingullonte si nji za i marrun, por depėrtues. U vuna nė ndėgjim. Nuk zbritte ai za prej rrathve tė qiellit ku Byku i Kumbarės shkėlqente bardhulluer nė gjasė tė nji udhe misterjoze shtrue me pluhun margaritarėsh. Prej kah vinte atėherė? As unė nuk e kuptova. Sigurisht nga nji largėi e madhe apo ndoshta edhe prej nji vendi t'afėrm, t'afėrm fort: prej thellėsis tė shpirtit t'im.

Mė dukej se njofta n'at za shushurimėn e ujnavet qi pėrshkojhė kryq e tėrthuer tokėn shqiptare. Shqipni, nuse e ujnavet, ambėlsija e gjallė e jote freskon andrrat e netve tė mija. Zbresin gėzueshėm prej bjeshke nė jalli Drini e Mati e Arzeni e Semeni e Vjosa tue endun valle si krushq djalosharė tė kapun dora dora. E kurr kanga e tyne nuk men. Edhe nė ditėt ma tė zeza mjerimi, ajo kangė kumbon e pėrhapet si nji
epithalam urimtar. Nji lum tjetėr mė rrėmbei papritmas nė shkulmet e vet tė turrshėm. Gjaku shqiptar qi nuk shtėrret kurr por, si ecin valėt e Drinit prej grykės nė grykė e prej lugjes nė lugje, edh'ai rjedh prej katragjyshavet ndėr nipa, mot nė mot. Lum i pasun qi nga burimet ma tė lashta tė fisit njerzuer, shkumbon pėrherė bujar e i fuqishėm n'amė shenjue nga vetė gishti i Perėndis. Unė e ndjeva veten si pėr shorti pjesė e atij lumi. Dada, qi rriti nė gjuj tė vet prindin tim njiherė edhe ma vonė mue, mė tregonte: "Nė natė maji tė fali Zoti mun ke rraja e drandofillit qi lulzon afėr pusit. Nuk dij mirė kush tė solli n'oborr t'onė. Ndoj engjull i bardhė tue rrėshqitė gjatė njaj rrezje hane a por Floēka e Pusit qi njef udhat e nėndheshme dhe u a bjen nanave fmijt nga mbretnit e largta t'Agimit. Unė nė tė zbardhun tė dritės, kur dola me mjel
lopėn nė Kullė tė sanės, tė gjeta tue kja, lakuriq rrazė drandofillit, krejt i ndragun me dhe tė rime prej brymės sė mėngjesit. E tė mora e tė ēova te nana e jote qi tė pritte. E tė kemi la dhe tė kemi lidhė nė djep tė ngjyrshėm punue nė Krye tė Pazarit dhe tė kemi mbulue me bohēe tė kuqe".

Buzėveshkun, gojė pa dhambė, dada plakė i a ndolli gjumin kėrthinit n'at djep, tur i urue ndėr ninullat ma tė ndritshmin fat dhe ia praroi, kur u ba camerdhok, shtigjet e para tė jetės me dritė ari prrallash. Kush do t'a ligjrojė lavdin t'uej, o plaka arbnore? Ju me tregimin gojėthanash krenare i a bani tė madhe zemrėn nji populli tė vogėl. E n'errėsin e rrasėt dhe nė heshtimin e thukėt tė natės sė majit m'u kujtue papritmas tregimi i dadės dhe zbrita n'oborr. Tue u drejtue n'terr me hamendje, shkova deri te pusi, si i ngrehun nga nji fuqi shortare. Ndiejshėm nė terr pranin e drujvet me degė tė rrėfatuna mbi oborr nėpėr tė cilat i kėrthndezėt qarkullonte tharmi i prendverds; ndiejshėm frymėmarrjen e gjethvet tė rij; ndiejshem haren e ndrydhun tė kokrrave qi rriteshin tė strukuna nė njomėsinėn e gjethvet edhe lėvitjet e pazanshme nė zemėr tė pemve tė langut qi ambėsohej e shėndrrohej nė musht; ndiejshem tyftajėn e freskėt qi nėpėr grykė guri tė skalitun lėshonte uji i thellė i pusit. Me pa nuk shifshem kurmjisend. Por, ēuditnisht, ndiejshem e ndėgjojshem pa e pa, nė terr t'asaj nate sė vokėt
prendvere, edhe Shkodrėn qi shtrihej pėrtej mureve t'oborrit si e rrėmbyeme nė nji andėrr plot parandiesi tragjike nėn hyllėsit e largėta qi dridheshin nė hapėsinat e pamatuna tė kupės qiellore. E pėrtej Shkodrės, ndėr male tė Shqipnis, veshi dallonte nė heshtim zanet e ndryshme tė krojeve, tė shenavet, tė lumejvet.

Me duer tė ndeme para meje, tue shėndrrue hapat me kujdes, kėrkova grykėn e pusit. Kah e pėrkita, rrasa e ftoftėt mė dha nji tė dridhun andjeje nė trup. Gjaku u tund nėpėr tė gjitha gjymtyrėt e mija. Ai uj i pusit nėpėr udha tė nėndheshme vinte nga malet. Pėrziheshin nė tė vala e Kirit dh'e Drinit. E Drini mbledh prrojet e maleve tė Toskėnis e tė Shqipnis sė mesme. Edhe unė ishem pus dhe zemra e ime nėpėr vijė breznijsh jetike mblidhte gjakun arbnuer prej hapsinave e prej moteve ma tė largėta. Aty afėr, pranė nji drandofill tė lulzuem, nė nji maj tė dikurshėm, kishte zanė fill stina e ime njerzore. Ndiejshem shpirtin tue u zgja prej atij oborri, rre thue e ndry nė ledhe tė nalta, tue u zgja nėpėr lagje tė Shkodrės, nėpėr fusha e male tė Gegnis, nėpėr krahina tė Tosknis, edhe nėpėr vise tė hueja ku jetojnė njerėz tė gjakut arbnuer. Por s'ishte nji ndiesi e qartė. Si nji mjegull e hollė e mbėshtillte. Zemra kėndellej nė fuqin e saj nėsa mendja tepėr e re lodhej nė perpjekje me ia pėrfshi madhėnin. Nji dashuni e hapėt dh'e panjoftun m'a joshte zemrėėn tue e shqetėsue. Vuejtja, vetėm vuejtja i dhuron dritė pėrvojės, jo krenija qi kėrrkon nė moshė rinore burimin e endireve dhe tė mirakandjeve. Urti, Urti, hyjneshė e moshės sė pjekun, vetėm ti na shpėton prej rrembimeve tė trillit dhe na qet nė hullin e arsyes. Por pjekunija qi ti na sjell paguhet me shum lot e therorzime.

Asokohe, nė stiniėn lulzuese tė rinis, kot i bajshem thirrje ndėr tundime tė ngjyrėshme Urtis sepse vesket e botės dilshin pėrherė ma tė forta e ngadhnjejshin. Nė kundėrshtim me Urtin, e cila mėson me qenė i pėrvujtun, Narēiz unė dikur e quejta veten, pse ky emėr i ershėm m'u duk se i pėrshtatej poezis s'eme qi kėrkonte burime endiresh ku m'u pasqyrue. U prira mbi ēdo pasqyre xixilluese pėr me kundrue bukurin e andrrės s'eme. Vonė, shum vonė, tue kėrkue andrrat krenare nė pasqyrat e panjehuna tė jetės, gjeta papritmas fytyrėn t'ime tė vėrtetė. E, n'ato t'imta, emni i ambėl i Narēizit mori nji shije t'idhun nė buzėt e mija. Urti, Urti, hyjneshė hijerandė qi agon nėpėr nji dritė tė ftoftė shi njatėherė kur prendojnė andrrat, mos tė qofsha mirnjohės pėr tisat e lylyvertė qi shkjeve, kur m'a zbulove jetėn lakuriq. Brita: - Rrnoftė andrra e bukur qi gėnjen. Rrnoftė besimi n'adrrėn e bukur qi gėnjen.

Sot jam ndoshta i mjerė pse rrehem me vishtirsi. Zjarrmi i epsheve tė holla m'a dogj mishin nė shtat, por m'a poq edhe shpirtin t'e vona. Nji dridhje e stėrkandshme veēse mbet nė shtat e nė shpirt, dhe grumbulli i vjetve, tue randue nė mue peshėm e tyne, nuk e zhduku: mbet hiri i kangds nė buzėt e mija. Ari i andrrave, tė rinis u zverdh. por midis shpirtit, e mėrtisun nė degėrmija tė borta, lshon rreze tė pashueshme fytyra e nji hyjneshe: fytyra e Poezis, nuse e shpirtit tim. Por nuk e thrras unė veten Narēiz sot qi krenin s'e njof ma si vėrtyt t'imin kryesuer. Sot mytin e atij qi ra e u mbyt n'uj pasqyrues tė bukuris sė vet nuk e adhuroj si dikur gjatė prendverave tė njoma tė jetės, por prap se prap nuk e pėrbuzi, sepse mė ka ndihmue me gjetė fytyrėn t'ime tė vėrtetė. Nė nji natė errsimplotė dhe heshtimplotė tė gjysmės se majit, afėr pusit n'oborr tė shtėpis, atnore, ndjeva nė terr, qi s'mė lente me pa, tue u avit, kah fytyra e ime nji fytyrė tjetėr, e ngritė por e lėmuet e plot butėsi ledhatare. Ishte Floēka e Pusit? Foli? Za nuk ndėgjova. Por disa fjalė pa tingull mrekullisht jehojshin nė thellėsit e mshefta tė shpirtit tim: "Mos e mbyt n'idhėnim e pėrvojės hirin e Poezis qi tė falen Zanat zemėrbardha. Kėrkove vetveten tue rrahė shtigjet e ashpra tė jetės. Kėrkesa e lumnis tė hodhi mbi vrrije parrizesh tė gėnjeshtėrta. Pa u rysun ndėr gabime e mundime, nuk arrihet prehja ne limanin e qetė t'Urtis. Ti je pinjuell i nji fisi tė mjeruem. A s'e kupton se nė dishirin t'and vlojnė dishiret e breznive qi nuk njoften asnji ēas hareje nė jetė? A s'e kupton se gjaku arbnuer, qi s'mujt me lulzue ne hare gjatė kavaljeteve tė territ, orvatet ne ty me pase hisen e lumnis qi deri tash i asht mohue? A s'e ndien nė buzė tė tueja etin e stėrgjyshave qi u linden e u shkimen nė mote krajatash e zezonash, etin pėrvėlues fatbardhėsije qi ia zhuriti shpirtin e dishruem? Zymnimet zbresin mbi shpirtėnt e Shqiptarvet si tubė korbash qi ndiellin zi. Hapi syt e ndjeshėm, syt e Narēizit andėrrtar. Kėrko fytyrėn e vėrtetė. Pėrpiqu me gjet lumnin qi lype gjaku i yt. Por mos harro qi gjaku i dejvet tė tu
shtrihet si det an' e kand jashta teje. E ti je vetėm nji shkulm e atij deti. Largo zymnimet e lene driten e shpreses tė derdhet nxituese nė shpirtin tand prej syve tė nuses Poezi, hirin e sė ciles as zhgėnjimet ma mizore as pakuptimi njerzuer ma damtues nuk mujten me cenue". Ishte terr. Tash e kuptoj se po tė m'ishte dhane mundėsija m'u pasqyrue n'ujin atje nė fund tė pusit, asi shtegu unė do t'a kishem ndoshta gjete fytyren t'ime tė vėrtetė.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 11:06

Ernest Koliqi dhe fillimet e modernitetit nė prozėn shqipe

Nga Ndue Ukaj


1.

Me nocione "moderne" nė letėrsi konceptohet shfaqja e njė dukurie tė re letrare nė sistemin e vlerave, qė pėrthyhet nė stile, ne forma e trajta tė shkrimit, e procedime letrare. Modernia, kėsisoj nė letėrsi, merr kuptimin e njė vlere letrare, mė tė avancuar, mė tė mirėfilltė, nė krahasim me modelet pararendėse tė shkrimit letrar artistik. Ne e konsiderojmė si nocion bazik pėr atė tip tė letėrsisė qė nė mėnyrė autonome, ndryshe nga paraardhėsja, sjell risi nė diskursin letrar, nė procedimin strukturor te ndėrtimit dhe funksionimit tė tekstit letrar, dhe atė, nė gjitha nivelet mbarėshtimit tė tekstit letrar. Modernia, duke ardhur si rezultat i thyerjeve letrare dhe refuzimit ndaj shkrimi tradicional, natyrshėm merr konotime mė komplekse, edhe nga fakti i risive qė sjell nė diskursin letrar pėrgjithėsisht, por duke u shfaqur si shenjė letrar nė "konfrontim" me produksionin letrar tradicional dhe duke u ikur modeleve ligjėrimore tė mėparshme, trajtat e shkrimit modern, defamiljarizohen (ērendomtesohet, nocion i formalistėve rus), nga letėrsia e mėhershme dhe ripozicionohet nga njė diskurs mė i avancuar, qė pėrplotėson nė shkalle mė tė lartė letrare, estetikėn e tekstit. Nė kėtė aspekt, ky lloj shkrimi fut nė lojė komplikime narrative, ndėrfutje interkomunikuese, qė na shfaqin karakterin intertekstual tė teksteve letrare. Njėherit, edhe strukturėn e hapur (Umberto Eco) dhe shumėshtresore. Nė fusha tė ndryshme tė artit dhe letėrsisė, nocioni "moderne" mbulon pėrmasa tė ndryshme semantike, mbase edhe estetike e stilistike, pėrmasa qė shpėrfaqėn edhe nė formė, edhe nė pėrmbajte. Ndėrsa, brenda kėtij konteksti letrar, modernia merr status tė veēantė nė poetikėn e prozės, ngase Ernest Koliqi, ka sublimuar ligjėsitė e artit letrar mjeshtėrisht dhe me njė procedim letrar sjell risi nė diskursin letrar nė pėrgjithėsi nė kulturėn letrare shqipe. Ndėrkaq nė kėtė tekst, modernia shėnjon tipin e letėrsisė, qė ndryshe nga paraardhėsja inkorporon brenda tekstit letrar elemente letrare, qė deri atėherė proza jonė s'i kishte njohur, apo qė i kishte vetėm ne fazėn embrionale.

Nė letėrsi nocioni moderne u zhvillua nga fundi i shekullit XIX dhe fillim i shek. XX, dhe shquhej me karakteristika tė shumta, qė nga theksimi i individualitetit kreativ, invencioneve e deri te shfaqja e dukurive tė reja, thyerja e konvencave letrare e stilistike, ndaj edhe prurja autonome e fenomeneve letrare, nė forma dhe pėrmbajte tė re letrare, ligjėrimore dhe stilistike-estetike.



2.

Ernest Koliqi ėshtė padyshim themeluesi dhe krijuesi mė i talentuar i fillimit tė modernitetit nė prozėn shqipe. Kėtė e vlerėsim e kanė pėrqafuar nė forma tė ndryshme, shumė studiues tė cilėt janė marrė mė krijimtarinė e tij artistike nė zhanrin e prozės (Camaj, Hamiti, Plasari, Elsie, K. Gjika, Z. Rrahmani, A. N. Berisha, S. Bashota, K. Rrahmani, K. M. Shala etj.) Sė kėndejmi, shfaqja e modernitetit nė prozėn shqipe, si formacion letraro-stilistik, ndėrlidhet fuqishėm me krijimtarinė e Koliqit nė prozė, e tė cilit mund t'i bashkohen autorėt Kuteli, Konica, mbase edhe Lasgushi e Migjeni, nė zhanrin e poezisė.

Por mė i veēantė, si nė stil, ashtu edhe nė format diskurseve, sė kėndejmi edhe nė procedimet strukturore e letrare mbetet Koliqi, i cili "kishte shije tė hollė dhe njė ndjesi tė ngritur pėr artin e fjalės" (Anton Nikė Berisha) tė cilat i inkorporoi dhe manifestoi me mjeshtri e talent tė fuqishėm fiksional nė prozėn e tij, duke rikontekstualizuar dhe rifunksionalizuar shtresime semantike, ritmike, leksikore, rrėfimtare, qė njohin kodet e mėdha letrare, qė nga oraliteti, deri tek letėrsia e pėrbotshme, me tė cilėn komunikonte autori empirik (Umberto Eco). Nga ky kėndvėshtrim, proza koliqiane ka bėrė njė kthesė cilėsore prozės shqipe nė pėrgjithėsi, sė kėndejmi e ka pasuruar atė edhe si formė shkrimi, por mė shumė si substancė dhe formė letrare, mbase edhe si strukture e ndėrligjėshme artistike, me elemente tė shumta novatore, tė cilat vėrehen edhe nė dimensionet ideore, tė shtresimit tė ideve themelore qė trajton ky univers letrar.


3.

Nė kohėn kur u paraqit Koliqi nė letrat shqipe, proza akoma ishte zhanėr i pa kultivuar, nė kuptimin e mirėfilltė tė fjalės. Mė tepėr cilėsohej, nė pėrmasa tė thellė moralizuese, sentimentaliste dhe didaskalike (proza e H. Stėrmilli, N. Nikaj, M. Gramenos etj.), me mbipeshim tė rolit tė ngjarjes, e ndonjėherė edhe me imitim (jo ne kuptimin qė na jep Aristoteli), madje, ishte larg shtjellimit si strukturė tekstore, mbase edhe si gjuhė e figurshme e kompozicion letrar. Pėr dallim, proza koliqiane duke njohur diskurset orale nė jetė dhe nė dijet empirike, rikontekstualizon dhe rifunksionalizonv nė diskurs letrar origjinal nė letėrsi, ku autori empirik kapėrcylljet e sistemit tė shkrimit letrar, i identifikon me kėrkesat e fondamentit tė artit letrar: artistikes, gjė kjo, qė mund tė vėrehet nė tė gjitha nivelet e tekstit letrar, nivele kėto nė tė cilat letrarsia (Roman Jakobsoni) funksionon para se gjithash, ku shprehja dhe diskursi letrar, nga njė gjuhė e thjeshtė, shkon ka gjuha figurative.



Intencė e sistemit letrar koliqian, nė aspektin e formės, mbetet avancimi i procedimeve letrare, futja e ndėrlikimeve narrative, tė shtresuara me pėrimtime implicite e psikologjike, madje fabulat e thurura me mjeshtri narrative. Ndėrsa nė shtresimet tematike dhe idetė themelore qė trajton, nė tekstet e prozės sė tij, Koliqi shtreson njė botė e veēantė qė ndėrkomunikon me paramodelet nė jetėn e njeriut tė tij, si dhe nė tharmet e shpirtit shqiptar, qė i veneron tek oraliteti dhe kultura e moēme nacionale, tė mitet dhe legjendat, te e tashmja kryesisht e Malėsisė sė Shkodrės, pėr tė shtruar edhe shumė vizione, ide, qė mund tė tumirėn pėr receptuesin, si tejet progresive, nė krahasim me letėrsinė shqipe tė mėhershme. Njė karakteristikė e intencės sė tregimeve tė autorit mbetet paraqitja e dy kontrasteve tė thella tė botės shqiptare, pėrplasjet mes konservatizmit, kanunit, dhe ideve pėrparimtare, (Gjaku), qė sjell gjenerata e re, pastaj ndeshja e dy kulturave tė mėdha, Lindje e Perėndim, ndeshja e dy tipave tė te jetuarit shqiptar, Urban e Rural. Kėto tema autori i ka shtresuar me mjeshtri nė shkrimin e tij letrar, veēantitė letrare artistike tė sė cilit implikon edhe autorin empirik. Koliqi nė prozėn e tij shenjėzojnė ide dhe teza tė mėdha. Kėto i zhvillon nga sensi qė kėrkon shndėrrime tė domosdoshme tė kohės, e transformimeve esenciale nė shpirtin shqiptar. Pėr dallim nga tipi i mėhershėm i shkrimit tė prozės shqipe, proza e Koliqit shėnjon kapėrcim tė dukshėm, si nė zgjerimin e gamės tematike, ashtu edhe nė aspektet e brendshme tė organizmit, pra stilistiko-tekstore, letrare, duke bėrė avancim, nė plan tė shtjellimit brendatekstor, si nė rrafshin e shprehjes artistike, po ashtu nė kodifikimin dhe funksionalizimin e elementeve tė reja poetike qė kėsaj proze i jep dimension letrar specifik, duke e ngritur nė shkallė tė pranueshme, nė raport me letėrsitė e zhvilluara tė kohės. 



4.

Krahasuar me prozėn evropiane dhe me zhvillimin e madh tė saj, proza nė letėrsinė shqipe ėshtė paraqitur relativisht vonė dhe si e tillė eci me njė tempo tė ngadalshėm. Nė kėtė kontekst, Koliqi mė tė drejtė konsiderohet prozatori i parė shqiptar me prirje moderne, me veēanti shkrimi, sidomos me tregimet e tij, qė prozės shqipe nė pėrgjithėsi ia dha njė formė tė re, njė pėrmbajtje tė re, njė tematikė tė re, njė stil tė ri, njė shprehje tė re, njė prirje tė fuqishme novatore, fabulative, nė mėnyrė krejtėsisht autonome, me njė refuzim tė linearitetit tregimor, dhe gjithnjė me tendencė pėr tė sendėrtuar dhe realizuar njė raport tė ri mes kohės dhe hapėsirės, nė krijimin e strukturave tė hapura, shtresimeve kuptimore tė ndryshme semantike; nga njė gjuhė qė eliminon gjuhėn e zakonshme drejt njė gjuhe figurative, me atribute letrare, stilistike e estetike. Si e tillė, kjo prozė ėshtė ndėrthurur nėpėrmjet dy tipareve harmonizuese: duke asimiluar eksperiencat e jashtme me eksperienca tė brendshme. Kėtu, eksperiencat e jashtme, janė dijet e autorit empirik, qė rezultojnė nga literatura botėrore e nacionale, ndėrsa eksperiencat e brendshme, mishėrohen pėrmes kulturės sė moēme nacionale, miteve dhe oralitetit, tė cilat autori i funksionalin pėr t'i dhėnė karakter tė intertekstalitetit tė pastėr prozės sė tij. Ky karakter ec nė funksion tė pėrmbushjes sė fiksonit letrar. Mbase, autori, edhe nė trajtat ligjėrimore (diskurset) interkomunikon. Kėndej, tekstet e tij kanė karakter interdiskursiv, nė relacion me paramodelet e diskurseve qė kanė prejardhje nga oraliteti. Tė inkorporohen nė stilin e teksteve tė tij, variantet ligjėrimore derivohen dhe marrin konotacione tė kontekstit letrar. Nė kėtė linjė, autori i shmanget narracioni linear dhe konstrukton procedime artistike tė avancuara letrare me shpikje tė reja estetike, ritmike, semantike, gjuhėsore, tė inkorporimit tė asaj qė ėshtė reale me atė fiktive, fantastike nė tekstin letrar.


Ernest Koliqi ėshtė paraqitur nė prozėn shqipe, nė kohėn kur ajo ndjehej e varfėr, si nga kufizimet tematike qė shtjellonte, ashtu edhe pėr nga mėnyra si ndėrtohej dhe funksiononte teksti letrar. Nė kėtė kontekst, proza e Koliqit i jep njė impuls tė ri prozės shqipe, duke kontribuar nė rrugėn e integrimit nė rrjedhat e prozės moderne evropiane, mbase edhe nė stopimin e tipit tė prozės pararendėse, kryesisht moralizuseo-didaskalike dhe sentimentaliste, ndikimet letrare tė sė cilit do tė vėrehen tek Martin Camaj dhe Anton Pashku. Nė kėtė aspekt, pa hamendje, mund tė konstatojmė se proza koliqiane mbetet novatore e shkėlqyer e fillimeve tė modernitetit nė zhanrin e prozės letrare. Autori empirik, duke qenė nė kontakt tė vazhdueshėm me letėrsitė e huaja, duke u pasuruar me njė dije letrare solide, duke qenė i shkollar nėpėr qendra tė mėdha tė kultivimit tė letėrsisė, autenticitetin e vet, imagjinatėn e bujshme krijuese, motivimin burimor shqiptar shkodran, i shkriu dhe i brumosi nė njė prozė tė mirėfilltė letrare e moderne.



5.

Pėr nga shtresat kuptimore (temat e motivet qė shtjellon) kreacioni, perceptimi i botės dhe fenomeneve qė e motivojnė, autori na jep njė tekst me topikė tė larmishme, duke inkorporuar realitetin aktual, nevojat e domosdoshme tė transformimit tė tij (te Gjaku, Diloca), legjendat, mitet, format e tė treguarit oral (Nusja e mrekullueshme, Kėrcimtarja e Dukagjinit), pastaj shfaqjet krejt personale tek Pasqyrat e Narēizit, qė janė tekste krejtėsisht personale, autobiografike, ku autori kėrkon shenjat e identifikimit tė tij autorial, identitetin krijues dhe ekzistencial, pėrmes shenjash e simbolesh, tė cilat i gjen nė ambientin shqiptar, proza kėto artistikisht mė tė realizuara tė Koliqit. Tekstet e kėtyre shtatė prozave, qė Koliqi dėshiron t'i quajė "poemtha nė prozė", na ravijėzojnė njė konfiguracion tė pasur idesh, ndjesish dhe referencash, qė pikėnisjen dhe paramodelin e kanė nė diskursin oral, dijet empirike, por qė tė transformuar marrin konotime dhe shtresime mė tė theksuara, si nė kėrkimet nacionale, ashtu edhe nė ato autoriale; me simbolikė, tė ndėrlidhura me problemet imediate tė kohės dhe tė angazhimeve tė autorit empirik karshi kėtyre gjendjeve.

Tipin e prozės sė Koliqit e karakterizojnė shumė elemente tė fuqishme novatore. Madje nė letėrsinė shqipe karakterizohet edhe pėr njė element krejtėsisht tė ri, tė fuqishėm dhe tė panjohur deri me atėherė, qė studiuesi Aurel Plasari e koncepton si "tip i tregimit psikospektiv", ku siē vėren po i njėjti studiues vėrehet tregimi, ku dallohet nė mėnyrė tė ndjeshme, ndonjėherė edhe kėrcitėse dimensioni i analizės psikologjike tė llojit frojdist. Si e tillė proza kolqiane duke shtresuar realitet tė ndryshme semantike, duke e fuqizuar procedeun stilistik te veēantė, mbetet proza tregimtare mė e realizuar e fillimit tė modernitetit nė literaturėn shqiptare, ndėrsa autori i tyre stilisti i madh, "eruditi" i rrėfimit artistik, siē e cilėson studiuesi Anton Nikė Berisha. Duke sublimaur me shkathtėsi tė veēantė artistike, si pasurinė e folklorit, mitologjinė, dijen letrare, imagjinatėn e bujshme e kreative, nga njohja e literaturės moderne, ashtu edhe talentin e botėn kreativ, fuqinė e perceptimit dhe tė transponimit tė fenomeneve tė ndryshme nė tekstin letrar, pėrmes njė vetėdijė tė nivelizuar artistike, ai ka hapur parashenja tė sigurta, gjithnjė duke mbetur nė pozicionin e tė marrurit me intencėn e autorit, qėllimin e lexuesit, dhe qėllimin e tekstit, siē do tė shprehej Umberto Eco.



6.

Zhanėr qė e kultivon mė sė miri Koliqi ėshtė tregimi, novela pastaj edhe tregimi i shkurtėr, qė disa studiues tek ne dėshirojnė t'iu thonė proza poetike. Ato shquhen pėr reflekse origjinale, tė inspiruar nga tradita, e pasur dhe tė ndėrthura me bashkėkohėsinė pėr tė marrė gjithmoė konotacione tė mėsimit kombėtar, apo kulturimit tė gjithmbarshėm (Sabri Hamiti) dhe gjithnjė me funksione tė pėrmbushjes sė kriterit artistik. Kundėrvėnia e kėtyre dy botėnave tė kundėrta mbetet risi, qė vėrehet kudo nė prozėn e Koliqit. Karakteristikė gjithėpėrfshirėse mbetet oralja, qė me njėsitė e entite tė veēantė, qė na shfaq karakterin intertekstual (Kujtim Rrahmani), mbase, edhe do tė thoshim karakterin ndėrdiskursiv. Koliqi shfrytėzon me mjeshtėri edhe burimet e letėrsisė gojore, ne tė gjitha nivelet e organizimit tė tekstit letrar. Shumė tregime tė tij ndėrtohen me pėrplot njėsi qė detyrojnė lexime intertekstuale, me modelet e tipit tė prozave popullore. Nė kėso lloj tekstesh shfaqet pėrralla si zhanėr oral, qė pėrbėn funksion letrar brenda diskursit letrar tė teksteve letrare, sikur nė idioma ashtu edhe nė frazeologjia, etj.



"Tė lexosh diēka si letėrsi ėshtė ta trajtosh atė si njė ngjarje qė ka kuptim nė lidhje me ligjėrimet tjera" (Xhonatan Keller), qė pėr autorin tonė, rikontekstualzon dimensione tė veēanta tė ligjėrimit tė tij artistik, sepse ai ndėrkomunikon me tipe tė ndryshme ligjėrimi, dhe na shfaq bindshėm atė qė Roland Barti thotė nuk ka ligjėrim tė virgjėr. Tekstet koliqiane, kėshtu, bashkėjetojnė me mite, legjenda, forma tė ndryshme tė ligjėrimit oral. Aty hasim idioma, frazeologji popullore, qė shkojnė ka njė tip i interkomunikimit mė diskursin letrar tė Fishtės, por qė te ky zhvillohet nė njė trajtė tjetėr shkrimi dhe me kėrkesa tjera. Tė gjitha kėto njėsi tė vogla funksionalizohen nė kėtė prozė, pėr tė na dhėnė njė tekst tė njėmendėt artistike, si nė nivel tė ideve, ashtu edhe tė shprehjes artistike, tė formės e kompozicionit, rrėfimit e letraritetit. Esenciale nė prozėn e tij, mbetet depėrtimi nė ndjesitė e njeriut tė kohės, nė psikologjinė dhe skutat e shpirtit shqiptar nė ndjesitė e tij, dukuri kėto tė cilat i asimilon dhe sublimon pėrmes njė gjuhė tė figurshme e poetike, pėr t'i transponuar me talent tė fuqishėm nė tekstet letrare, ndikimi i tė cilit do tė jetė i fuqishėm nė prozėn e mėvonshme, nė gjithė korpusin e letėrsisė shqiptare.

z.sh



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 7th March 2014, 11:08

Shkrimtari qė na ka dhėnė duke e dėnuar...

T’rrėzuemin due tį ēoj nga balta; 
due m’u ngjit’ mbi maje t’nalta 
me shtegtar’qi kerkojn’ Dritėn... 
Ernest Koliqi 


Vepra koliqjane i tejkalon vdek 
jet e saj, atė tė sajėn, qė do tė ish 
te e natyrshme pėr jetė njerėz 
ish dhe veprash, por dhe atė qė 
ia dhanė, vdekjen si dėnim, prandaj, sipas sentences latine, mund tė themi se ajo tashmė i ėshtė vėnė udhės sė ringjalljes e jo vetėm tė vetvetes.
Duke e parė tė (ri)botuar, mbase duket jo aq e shumtė, por rėndėsia e saj ėshtė e jashtzakonshme dhe cilėsia po ashtu. Ajo ėshtė me kuptimin e plotė e vetėzgjedhur, pėr tė mos bėrė firo, por pėrkundrazi, tė rritet si vlerė. Koliqi ėshtė shkrimtar i klasit tė parė, qė bashkė me Mitrush Kutelin, janė themelues nė letėrsinė shqipe, tė tregimit modern. 
Ja si e pėrcakton shkrimtari tjetėr i shquar, Martin Camaj: “Koliqi letrar shquhet si krijues i novelės nė letėrsinė shqiptare dhe themelues i prozės moderne.” 

* * * 
Maji ėshtė muaji kur ka lindur dhe Ernest Koliqi, pikėrisht data 20 e vitit tė tretė tė shekullit tė kaluar, teksa Shqipėria pėrgatitej tė dilte nga robėria otomane, rrėnueshmėrisht e gjatė. 
Njeri me dije tė gjera, vizionar, mbartės i traditės mbi shpinė, i parakes, mbrujtės i risive, modernes, stilist i zoti, qėmtues i fjalės, aq sa duket sikur i mblidhte si bimėt e rralla mjeksore maleve tė Veriut, krijues imazhesh dhe portretesh, njohės i konflikteve, i filozofisė sė tyre, i brengave dhe i gazit, ashtu si dhe i rrugėve njerėzore si tė ishin rrugė tė qytetit tė tij, Shkodrės, me kambana dhe minare, me ėndrra e traditė e pengesa, por dhe me piano e piktura e serenata nate, me miqėsitė e dramat, qė e bėri emblemė tė veprės sė vet, i derdhi prarime si njė lloj ari, qė ndėrkohė ishte dhe e artit tė tij dhe, megjithėse u pėrpoqėn mė vonė pėr ta errėsuar, vazhdimisht pėrndritej edhe mė shumė… 
Ernest Koliqi ngado qė shkonte, i kthehej Shkodrės, si qytetar i saj dhe si vokacion i veprės, duke e ribėrė kėshtu si Itakėn e vet. Ėshtė mik me mė tė kulturuarit, bashkėpunėtor, duke qenė vetė njė i tillė, organizohet nėpėr shoqata, shkon nė Kroaci, kthehet sėbashku me librin e tij me novela “Hija e maleve”, risi e paparė deri atėhere, punon si mėsues nė Vlorė, prapė nė Shkodėr, boton librin e dytė me tregime “Tregtar flamujsh” ndėr mė tė mirėt nė Ballkan, ndikon dhe te Migjeni e mė pas shkon nė universitetin e Padovas, laureohet pėr letėrsi, mbron Diplomėn me tezėn “Epika popullore shqiptare”, gjė qė entuziazmon albanalogėt mė tė shquar tė kohės, boton libra tė tjerė, poezi, pėrkthen mė tė mėdhenjtė, etj, etj. 
Nė fillimet e Luftės sė Dytė Botėre ai emėrohet dhe Superior i Katedrės sė Gjuhės Shqipe nė Universitetin e Romės dhe po atė vit, mė 1939, caktohet ministėr i arsimit, kur Shqipėria ėshtė e pushtuar nga fashistėt italianė. Koliqi bėhet kėshtu kolaboracionist… 

ĒĖSHTJA E KOLABORACIONIZMIT 

Pikėrisht kolaboracionizmi do tė bėhet shkaku i dėnimit tė shkrimtarit Ernest Koliqi nga fitimtarėt pas mbarimit tė Luftės sė Dytė Botėrore. Dėnohet ai si person dhe vepra e tij, tė dyja me vdekje. Koliqi nė mungesė, sepse mbarimi i luftės e gjeti nė Itali, ndėrsa vepra e tij ishte e pranishme fuqishėm nė letėrsinė shqipe. Shteti Italian nuk e ktheu Ernest Koliqin pėr ta vrarė bashkatdhetarėt e tij, pėrkundrazi, kurse vepra e Koliqit, u ndalua, u hoq nga tė gjitha bibliotekat, nga tė gjitha tekset, u fut nė fondin e zi, u grumbullua, u nis me roje nė fabrika letrash pėr t’u ricikluar nė letėr tė bardhė e karton dhe sė fundmi dėnohej dhe lexuesi i tij i fshehtė. Nuk duhej tė flitej mė pėr tė, duhej tė harroj patjetėr, duhej zhbėrė. 
Kolaboracionizmi me fashizmin ėshtė ēėshtja mė e rėndė dhe mė e errėta qė rroposi Ernest Koliqin dhe vega ku kapen dhe sot dhe i japin tė drejtė vetes pėr ta sulmuar shkrimtarin, pėr ta mėnjanuar e pėr tė mos e lėnė tė ēmohet ashtu siē duhet. 
Kanė tė drejtė, mund tė thotė kushdo e mund tė sjellė pėrvoja dhe shembuj nga vende dhe kultura tė tjera ku janė dėnuar edhe shkrimtarė qė kanė bashkėpunuar me pushtuesin si nobelisti danez Knut Hamsun apo poeti amerikan Ezra Paund, madje ketė tė fundit e mbyllėn dhe nė njė kafaz nė Piza pėr ta parė gjindja, pėr fjalimet e tij nė radio nė mbėshtetje tė Musolinit. Natyrisht qė tė dy kanė zėnė vendin e merituar nė letėrsinė e vendeve tė tyre dhe asaj botėrore, falė dhe apelit qė kanė bėrė kolegėt e tyre kudo. 
Nė vendin tonė nuk ka ndodhur kėshtu dhe s’kishte se si. Por unė dua tė shtroj pyetjet: A ka qenė Ernest Koliqi kolaboracionist me pushtuesin nė dėm tė vendit tė tij? Ai e thirri pushtuesin apo e zuri pushtimi? Kujt i shėrbeu, tė huajit apo popullit tė tij dhe kombit? Po qė ka qė nuk janė lidhur me pushtuesin, madje dhe e kanė luftuar dhe mund ta kenė dėmtuar atdheun shumė e shumė mė tepėr? 
“Ēėshtja Koliqi” duhet parė me seriozitet dhe pėrgjegjėsi nė mėnyrė qė tė zėrė drejtėsisht vendin e vet nė kujtesėn kolektive, nė histori dhe kulturė dhe nė ndėrgjegjen kombėtare. 
Na rezulton se Koliqi nuk ka punuar nė dėm tė Shqipėrisė? Jo dhe jo, pėrkundrazi. Pushtuesin nuk e solli ai, as nuk i hapi udhė me apele e himnizime, por ama nėn pushtim ai punoi, edhe me pushtuesin duke shfrytėzuar ato kushte qė i dha historia pėr kulturėn kombėtare, pėr pėrparimin e saj nė dobi tė kombit. 
Ndalim tek emėrimi i tij si ministėr i arsimit nė kohėn e pushtimit fashist. Studiues dhe biografė dėshmojnė se Koliqi pyeti Poetin Kombėtar Gjergj Fishtėn qė a ta pranonte kėtė post. Fishta ėshtė vėrtetuar me fakte nga studiues qė nuk ishte fashist, mosprovues i fashizmit, refuzues i dekoratave tė tyre politike, por akademik nė Akademinė italiane adhurues i asaj kulture, prandaj dhe propaganda e mėpastajme do ta sulmonte ashpėr, pa mėshirė dhe pa tė drejtė. Gjergj Fishta i tha Ernest Koliqit qė mė mirė tė bėhej ai ministėr, se mund tė bente diēka tė dobishme pėr vendin se sa ndonjė tjetėr, qė mund tė ishte vegėl e verbėr. Edhe diēka tjetėr, studiuesit tani na kanė treguar se kryeministri Mustafa Kruja – Merlika nė kabinetin e tij pėrzgjidhet patriotė me prirje antifashiste. Janė ēėshtje e detyra tė studiuesit pėr t’u qartėsuar pėrfundimisht. 
Ėshtė fakt se me nismėn e Ministrit tė Arsimit Ernest Koliqi u pėrhap institucionalisht dhe nė Kosovė arsimi shqiptar, duke u ēuar atje prej tij 200 mėsues nga mė tė pėrgatiturit, nga “normalistėt” e famshėm, ndėrkohė ai hap atje dhe tė parėn shkollė tė mesme, pikėrisht mė 1941, kur kėtej, si njė hakmarrje e gjėmė, 200 tė tjerė, jo mėsues, por komunistė, me ndihmėn jugosllave, sapo kishin krijuar njė parti, e cila do tė vendoste diktaturėn mė tė rėndė duke e braktisur Kosovėn. 
Pyes pėrsėri se kush kanė qenė kolaboracinistėt mė tė dėmshėm pėr vendin, ata qė s’kishin ē’t’i bėnin tė huajit qė vinte si pushtues apo ata qė dolėn nė krye tė vendit e punonin pėr tė huajin nė dėm tė vendit, pėr tė ruajtur postet e tyre tė larta? Po shkrimtarėt qė himnizuan diktaturėn, diktatorin, sistemin, miqėsitė dhe aleancat politike me tė huajt, qė shpesh nuk kanė qenė nė interesin kombėtar. 
Mbarimi i Luftės e gjen Ernest Koliqin tė ikur po nė Romė me punėt e albanologjisė, duke iu mbyllur rrugėt e kthimit nė atdhe pėrgjithmonė. Italia nuk e ktheu Koliqin qė kėrkohej nė atdhe si fashist, kur fashistėt vetė po dėnoheshin pas pėrmbysjes sė tyre dhe nė Itali. Madje gjyqet po dėnonin pėr krime dhe shqiptarė tė ikur, qė e kishin luftuar fashizmin nė male. 
Azilantit politik Ernest Koliqi i jepen mundėsirat e shpalosjes sė mėtejshme, madje duke e nderuar dhe dekoruar. Ai nuk do tė rreshtė sė punuari, bashkėpunon me tė arratisurit politikė, p.sh, me poetin Martin Camaj, me intelektualėt arbėreshė, harton antologjira tė poezisė mbarėkombėtare, pėrkthen nga italishtja nė shqip dhe anasjelltas, themelon katedra e revista, ndėr mė tė vyerat “Shejzat” e tij, bashkon diasporėn, ringjall botėn arbėreshe, ndjek me vėmendje jetėn politike dhe kulturore nė atdhe, shkruan dhe do tė ndikojė fshehtas edhe nė letėrsinė shqipe. 
Ndėrsa kėtej ishte vendosur Realizmi Socialist dhe po dilnin romanet moderne qė nisėn me “Qyteti i fundit” i Petro Markos, ēuditėrisht roman i dashurisė dhe i urrejtjes, prandja dhe do tė ndalohej. Por po nė atė vit nė Romė, mė 1960, Koliqi porsa kishte botuar romanin e tij “Shija e bukės sė mbrume”, ku rrėfen jetėn e tė mėrguarit, por qė si e gjithė letėrsia e tė ikurve, nuk do tė lejohej tė hynte nė atdhe. Mė pas do tė ecej pėr tek romani botėror “Gjenerali i ushtrisė sė vdekur” i Ismail Kadaresė. 
Por do tė ishte Koliqi qė do tė jepte mesazhin mė largpamės nė tė gjithė letėrsinė e Lindjes, parashikimin e rėnies sė perandorisė komuniste me dramėn e habitėshme “Rrajėt lėvizin”, e cila ende nuk ėshtė ngjitur nė ndonjė skenė tė teatrove tona, as tė Shkodrės dhe harrohet shpesh dhe tani. 
Nė dhjetor tė vitit 1975, Ernest Koliqi vdes pa pritur nė Romė, duke ndėrprerė shumė punė, por duke lėnė njė opus tė njė rėndėsie tė lartė. Nė ceremoninė mortore marrin pjesė kolegė shqiptarė, arbėreshė e italianė, miq nga SHBA-tė, nga Turqia, Suedia, Gjermania Perėndimore, Franca, Belgjika, etj. Ndėrkaq dhe vepra tė tij janė tė pėrkthyera dhe nė gjermanisht, italisht, anglisht, arabisht, greqisht, etj. Prehet nė Varret e Mėdha monumentale nė Romė, pranė prindėrve tė tij, tė shoqes, ku pak mė tej ėshtė dhe varri i poetit anglez Persi Bishi Shelli. Mbi mermer vazhdimisht gjenden lule tė freskėta... 



* * * 
Vepra e Ernest Koliqit ishte caktuar tė zhdukej ashtu si dhe vetė autori qė qe shenjuar tė vritej pėr shkaqe tė tjera jashtletrare, megjithėse mund tė besohet se pėrveē ideologjisė sunduese kėtij aktit iu bashkėngjit dhe ambicia ndjellakobėse e shkrimtarėve tė fitimtarėve, e atyre tė socrealizmit, tė cilat kanė ndikuar dhe ndikojnė ende nė mėnjanimin e tij tė padrejtė. 
Altari i njė shkrimtari ėshtė gjuha e tij. Gjuha e Koliqit, nė dialektin shkodran, ėshtė njė jetė e madhe fjalėsh, semantikė plot shpirt, dritė dhe hove, prajshmėri e urti, etj, etj, qė sa herė ta lexojmė, krahas mrekullimit, pėrftojmė dhe dėshpėrimin pėr standartin dhunues tė gjuhės nė diktaturė. 
Solli aq dritė e iu dha aq terr. Koliqi arriti tė japė drithėrimat e ndjesitė e holla tė njeriut, me delikatesė e elegancė e me stil tė pėrkryer, lirik i pashoq. Po aq mirė sa ē’rrėfen njė ngjarje, rrėfen dhe njė ndjenjė, njė imazh, bėn njė portret, vėzhgues i jetės brenda shtėpisė dhe jashtė saj, nuk i shmanget dramės, sidomos asaj sė brendshmes, ku bien hijet e sė shkuarės dhe rrezet e sė ardhmes, shkodran, shqiptar, ballkanik, europian i vėrtetė. Sikur gdhend me filigramė e argjend. 
Gjithsesi edhe pse harrimi si dėnim dhe keqkuptimet me Koliqin duket sikur vazhdojnė, ėshtė kuptuar borxhi qė i kanė atij kolegėt dhe lexuesit, historia e letėrsisė shqipe, kultura jonė nė pėrgjithėsi e ēėshtja kombėtare, se prej tij vetėm ėshtė marrė, pa iu kthyer tėrėsisht ajo qė meriton, hijesorja e shkrimtarit themeltar. 
* * * 
Vepra e Koliqit mė ka tėrhequr herėt. Nė fillim fshehtas si njė rrezik. Pastaj si njė mister dhe tani si njė mrekulli. 
Nė shkrimet e mia gjejnė rast dhe dalin detaje pėr tė, qė do tė doja t’i kujtoja pėr tė thėnė se ai ėshtė shkrimtari qė futet tek tė gjithė. 


Ernest Koliqi dhe moshatari i tij Zhorzh Oruell: 

Pak fletė, e shkruar shqip, e njė shkrimtari shqiptar tė ikur nga Shkodra, drama qė parashikoi rėnien e perandorisė komuniste... 
E tij ėshtė drama e ēuditshme, e shkruar nė Romė, “Rrajėt lėvizin”, e vogėl dhe e madhe njėkohėsisht, sa e brishte, po aq edhe epos, klasike dhe moderne, profetike sa asnjė vepėr tjetėr nė tė gjithė perandorinė komuniste. Ernest Koliqi ishte i pari dhe i vetmi shkrimtar qė parashikoi rėnien e asaj perandorie me njė vepėr letrare. 
Ngjarja e dramės zhvillohet nė Shkodrėn e tij, nė vitet ’70, kur diktatura ishte ende nė kulmin e saj, nė mesnatėn e rėndė. Autori, si njė orakull, parashikon vdekjen e vet dhe tė diktaturės... rėnien e kambanave tė Shqipėrisė sė pėrjetshme, pra ringjalljen. Parashikimi ka njė saktėsi tronditėse, jo vetėm pėr veten, por se vėrtet nė vitet ’70 diktaturat komuniste nisėn tė tatėpjetėn. 
Shkrimtari anglez Zhorzh Oruelli, moshatar me Koliqin, shkroi romanin e zymtė “Tetėdhjetekatra”, si vitin alarmant tė triumfit tė komunizmit nė vendin e tij (nėnkupto botėn), kurse Koliqi si njė AntiOruell, ose Oruell pozitiv, me dramėn e vet, vegoi tė kundėrtėn. Kuptohet, diktatura e goditi dhe e pėrfoli, e fyeu si shumėēka me mendjeshkurtėsinė e saj. 
Kjo vepėr e vogėl i bėn nder tė madh letėrsisė shqipe, inteligjencės nė pėrgjithėsi, sidomos asaj tė Evropės Lindore. Shqiptarėt qė vuajtėn mė shumė, dhanė kumtin lajmėtar mė shpresėdhėnės. 
(nga sprova “Panteoni i nėndheshėm ose Letėrsia e dėnuar”) 


Vėllezėrit Koliqi. 
1- Ai qė do tė bėhej kardinali i parė shqiptar: 
Njė si mace e bardhė kacavjerrej nė dritare dhe luante me perden pa zhurmė. Loja e dritės. Dinia mė tregoi si kishte mėsuar t’i binte fizarmonikės me Dom Mikel Koliqin. Pse vjen ai prifti tek ti? - e pyeste operativi. Mė mėson “Marshin turk” tė Moxartit. Pse s’tė pėlqejnė marshet tona ty? - mė thanė nė gjyq. Fizarmonika u shit pėr bukėn e gojės. Nėna s’duroi dot burgun tim dhe plasi nga marazi, vdiq. Motra ra nė pus, e mori poshtė litari i kovės. 

Dom Mikeli i lėvizte gishtat sikur tė kishte pranė njė piano tė padukshme. Megjithėse i moshuar, dilte nė tė ftohtė, mes dimrit, dėgjonte nga altoparlanti pranė qendrės sė emulacionit te lėmi i fshatit muzikė, tė dielave Radio-Tirana jepte Rondo-kapriēiozo tė Sen Sans-it. Tė kujtohet zėpėrhapėsi nė shtyllėn e burgut?... Kur e arrestuan Dom Mikelin, i thanė dhe pėr kufjet qė mbante nė vesh, bėje sikur dėgjoje muzikė, por t’i kishte dėrguar nga Italia me barnat Ernest Koliqi, ishin aparat transmetues… armik… lidhje me jashtė e tėrci-vėrci... Vonė pastaj, kur ra diktatura e Dom Mikeli doli nga burgu, Papa e bėri kardinal. I pari kardinal shqiptar. Vinte nga Ferri... 
(nga burgologjia “Ferri i ēarė”) 


2- Tjetri nė Sanremo: 
...Po ta them, qė tė ndjellim fat sa mė tė bukur pėr ty. Dėgjo. Dikur, shumė vite mė parė, kishte punuar dhe njė shqiptar tjetėr nė Sanremo, shpėrndante lule me kamion. Ishte i arratisur politik, bashkė me tė vėllanė, shkrimtar i ndaluar tek ju, por i njohur, Ernest quhej, mbiemrin se si e kishte... 
Koliqi, ia priti Martini. 
Po, bravo! Vėllai i Ernest Koliqit, pra, ishte shpėrndarės lulesh. Niset nga Sanremoja me kamion pėr t’i ēuar, s’di se ku. Ndal te njė vend i bukur, me shtėpitė nė kodėr dhe do qė tė takojė njė vajzė tė bukur, qė ai e pėlqen, duhen, do t’i japė lulen e saj siē e ka bėrė zakon. Ndėrsa ngjitej kalldrėmit pėrpjetė, dėgjon kambana. Merr vesh se ajo ka vdekur papritur dhe kėmabanat po bien pėr tė. Dhe ai sjell kamionin aty dhe zbraz tė gjitha lulet mbi tė vdekurėn. E mbuloi. Dhe e la atė punė e nuk u martua kurrė. Mos u trishto. Ta thashė, se ėshtė histori e bukur. Ty tani tė pret tjetėr gjė, tė shkarkosh lulet nė dasmėn tėnde... 
(nga romani “Nė kohėn e britmės”) 

Ernest Koliqi nė sytė e nxėnėsit tė tij, Elio Miracco 

Koliqi kishte njė raport tė ngushtė me studentėt, dinte tė dallonte momen 
tin e profesorit akademik gjatė leksioneve e momentin i kėshilltarit si njė 
baba. Pas studimeve lidhte edhe miqėsi me studentėt e kėtu do tė pėrmend njė studente tė Koliqit, Emilia Blaiotta, qė vite mė vonė si drejtoreshė e shkollės nė Frasnitė, e ka nderuar duke i dhėnė shkollės emrin e tij. Kjo ngjarje sqaron marrėdhėniet e Koliqit me studentėt qė e respektonin si profesor por edhe si njeri. 
Kujtoj ende leksionet tė cilat mė kanė udhėhequr drejt njohjes sė letersisė shqiptare e nėpėrmjet tė cilave ne studentėt jemi dashuruar me Shqipėrinė e pėrfytyruar nė letėrsi. Koliqi, ulur pranė tryezės sė madhe e rrethuar nga studentėt, pinte duhan e recitonte poezi tė poetėve shqiptarė; asnjėherė s’kemi dėgjuar poezitė e veta, por i lexonim nė Shźjzat ose nė veprat e tij. Na ka ēuar nė Rilindje me De Radėn, Frashėrin e Fishtėn pastaj nė letėrsinė e pavarsisė. Kishte njė ligjėrim magjepsės qė tėrhiqte vėmendjen e tė shpinte nė malet e Shqipėrisė, nė Shkodėr, nė veri e nė jug me autorėt e veprat. Kujtoj, ndėr tė tjera, prezantimin e Migjenit me drejtpeshimin e kritikut letrar e vetėdijen e poetit qė nuk pėrziente politikėn nė gjykime, kėshtu kurrė politika nuk ka ndėrhyrė nė problematikėn letrare. Koliqi na paraqiti Migjenin tė cilit nga ajo kohė ende i kujtoj vargjet e poezisė Tė lindet njė njeri. Mė kujtonte poetėt bohemė italianė ose “Scapigliati”(1860-1890) qė shprehnin antikonformizėm duke iu afruar Rimbaud-it e admiruar Baudelaire-in. Ndėrsa poetika moderne e Koliqit dallonte traditat negative e traditat pozitive, duke ēmuar kėto tė fundit si rrėnjėt e vlerave tė popullit. Pėr jetėn e Koliqit ishim nė dijeni se ishte nė mėrgim pėr probleme politike, por asnjėherė nuk na ka rrėfyer kalvarin e jetės ose tė familjes nė Shqipėri. Pasi mbarova studimet kam pasur tjetėr raport, shkencor e privat. Mė ka ngarkuar tė mbledh tekstet gojore nė katundet arbėreshe nė provincėn e Katancaros. 
Por ishte tjetėr kohė, nė gazeta, nė libra lexoja mbi Koliqin dhe jetėn nė Shqipėri. Ishte koha kur regjimi komunist fillonte tė ftonte arbėreshė nė Shqipėri e dalėngadalė shumė miq arbėreshė i kthyen krahėt vetėm pėr njė ftesė nė vendin komunist.

Kronologji e jetės dhe veprės sė Ernest Koliqit: 

1903: Lind nė Shkodėr mė 20 Maj. 

1918: Shkon nė Itali pėr studimeu. Themelon nė Bergamo tė pėrjavshmėn studentore “Noi giovani” (“Ne tė rinjtė”), ku boton dhe vjershat e tij tė para nė italisht. 
1921: Kthehet nė Shqipėri, forcon miqėsinė me Luigj Luigj Gurakuqin. Fiton konkursin e Ministrisė sė Arsimit pėr njė himn kombėtar me juri: At Gjergj Fishta, Fan Noli, Mit’hat Frashėri e Luigj Gurakuqi. 
1923: Bėhet anėtar nė Shoqėrinė “Bashkimi” tė Avni Rrustemit. Largohet nga Atdheu dhe boton poemthin “Kushtrimi i Skandėrbeut”. 
1929: Nė Zarė tė Dalmacisė, Kroaci, boton vėllimin e novelave “Hija e maleve”. 
1930 – 1933: Arsimtar nė Vlorė e Shkodėr. 
1932: Boton vėllimin I tė pėrkthimeve me titull “Poetėt e Mėdhenjė, t’Italisė” (Dante, Petrarka, Aristoteli e Taso). 
1933: Boton librin e vjershave “Gjurmat e stinėve”. 
1934: Bashkėpunon me tė pėrkoshmen “Illyria”. 
1935: Boton librin e dytė me novela “Tregtarė flamujsh” 
1935: Boton vėllimin e II tė antologjisė “Poetėt e Mėdhenjė, t’Italisė” 
1937: Pėrfundon studimet Universitare dhe doktoron nė Padova me temėn: “Etika popullore shqiptare”. 
1939: Emėrohet Ministėr i Arsimit. Mbėshtet botimin e dy vėllimeve tė rėndėsishme “Shkrimtarėt shqiptarė” e “Visaret e Kombit”. Emėrohet titullar i Katedrės sė gjuhės dhe letėrsisė shqipe nė Universitetin e Romės. 
1940: Organizon nė Tiranė kongresin e studimeve shqiptare me pjesmarrjen e studiuesve mė tė njohur nga vendi dhe bota. 
1941 – 1942: Dėrgon nė Kosovė 200 mėsues pėr hapjen e shkollave tė para nė gjuhėn shqipe (deri nė Novi Pazar, ish qytet shqiptar) 
1947: Boton nė fletorėn “L’Albaniae Libre” 
1957: Me dekret tė kryetarit tė Italisė Katedra e Gjuhės dhe Letėrsisė shqipe e Universitetit tė Romės nderohet duke u bėrė Institut i Studimeve shqiptare pėr meritė tė drejtuesit tė saj Koliqit. Boton nė Firencė nė dy gjuhė, shqip dhe italisht, vėllimin “Poezia popullore shqiptare”. Themelon revistėn kulturore, letrare e shkencoret “Shejzat”. 
1959: Boton vėllimin “Kangjelet e Rilindjes” italisht, teksa nxit arbėreshėt tė ruanė gjuhėn dhe identitetin kombėtar tė tyre. 
1960: Boton romanin “Shija e bukės mrame”, me temė mėrgimin. 
1961: Pėrkthen nė italisht poemthin e Ali Asllanit “Dasma shqiptare”. 
1962: Pėrkthen nė italisht kėngėn e 26-tė tė “Lahutės tė Malcis” tė Gjergj Fishtės. 
1963: Boton “Pasqyrat e Narēizit” dhe “Antologji e lirikės shqipe” nė italisht, ku pėrfshihen dhe poetė nga Kosova pėr herė tė parė. 
1965: Boton monografinė pėr Shqipėrinė “ALBANIA”. 
1970: Boton dramėn “Rrajėt lėvizin” dhe poemthin “Simfonia e shqipeve” 
1971: Pėrkthen italisht nga “Lahuta e Malcis” episodin e Marash Ucit (kangėt 12 – 13 – 14 – 15). 
1972: Boton njė pėrmbledhje shkrimesh e kumtesash “Saggi di Letteratura Albanese”. 
1973: Vazhdon nė italisht “Lahuta e Malcis”, episodin “Oso Kuka” (kangėt 2–3–4–5). 
1975: Vdes papritmas nė Romė mė 15 Janar dhe varroset mė 18 Janar po nė Romė.

Visar Zhiti - Milosao



Shiko profilin e anėtarit


#19

Sponsored content


Posted





Mesazh (Faqja 1 e 1)

Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi