Forumi Zeri YT! » Art, Kulturė dhe Tradita » Traditat Kulturore »
Trashėgimia Kulturore Shqiptare.

Share

avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 14th April 2008, 23:24

*
POPULAR

Kultura Tradicionale nė Shqipėri


Nė Shqipėri njihen dy grupime tė mėdha etnografike, tė konsoliduar qė nga mesi i shek.XVIII, qė janė: Gegėria nė veri tė lumit Shkumbin dhe Toskėria nė jug tė tij. Gegėria pėrbėhej nga Gegėria e mirėfilltė, Dukagjini apo Leknia, Malėsia dhe Fushat Bregdetare tė Veriut, kurse nė Toskėri bėnin pjesė: Toskėria e mirėfilltė, Myzeqeja, Labėria e Ēamėria. Natyrisht, pėrbrenda kėtyre krahinave etnografike ekzistonin edhe ndarje tė tjera mė tė vogla.

Mėnyra e jetesės nė fshat – Doke e zakone

Vendbanimet nė Shqipėri, qysh nė mesjetė, kishin arritur njė stabilitet dhe kishin kufij tė pėrcaktuar mirė, qė ndanin njė fshat nga tė tjerėt. Kufijtė shėnoheshin me gurė tė mėdhenj tė ngulur nė tokė, me grumbuj plisash, me rrjedhėn e pėrrenjve e tė lumenjve, me shenja nė trungjet e drurėve, atje ku kishte pyll, etj. Lėvizja e kėtyre shenjave konsiderohej njė faj shumė i rėndė. Ēdo fshatar i njihte mirė kufijtė e fshatit tė vet dhe mund t’i tregonte me lehtėsi, duke pėrmendur toponimet pėrkatėse.

Pėrbrenda kufijve tė fshatit, pėrfshiheshin trojet e banesave e pėrqark tyre oborret e kopshtijet, pastaj vinin arat ose tokat e punuara dhe mė tej kullotat dhe pjesa e malit a e pyllit, qė i pėrkiste fshatit. Kjo ndarje e territoreve tė fshatit, nė shumė zona tė Shqipėrisė, ruhej ende mjaft mirė deri nė vitet e Luftės sė Parė Botėrore, sidomos atje ku mbizotėronte fshatarėsia e lirė. Pronė plotėsisht private, mbi tė cilėn fshatari dispononte krejtėsisht, ishin trojet e banesave dhe kopshtijet, kurse tokat e mbjella ishin nė disponim tė tij, deri sa ishin nen kulturė. Pasi mblidhej prodhimi bujqėsor, tokat liroheshin dhe kushdo mund tė lėshonte bagėtinė pėr t’i kullotur, tė tjera toka qė shfrytėzoheshin sė bashku, pra fshatēe, ishin toka djerrė nė vėrri, kullotat e mali dhe sidomos, burimet ujore pėr vaditjen e tokave tė mbjella, qė bėhej sipas njė rradhe rreptėsisht tė caktuar pėr ēdo familje.
Vendbanimet fshatare, nė pėrgjithėsi, i janė pėrshtatur klimės dhe relievit ku janė vendosur. Fshatrat mė tė ulta janė ato tė Fushave Bregdetare, kurse fshatrat mė tė larta arrijnė deri nė 1400 metra mbi nivelin e detit dhe ndodhen nė rrethin e Korēės e atė tė Kukėsit. Banesat e njė fshati mund tė ishin tė grumbulluara ose tė shpėrndara, madje nė disa zona edhe shumė tė shpėrndara. Sidoqoftė, fshati kishte njė qendėr shoqėrore, rreth sė cilės gravitonte aktiviteti i njerėzve nė kohėn jashtė punės dhe kjo mund tė ishte njė shesh i vogėl pranė njė rrapi a njė lisi shekullor, dyqani i ndonjė bakalli ose oborri i njė ndėrtese kulti (kishe a xhamie). Nė gjysmėn e dytė tė shek.XX, nė shumicėn e fshatrave, fondi i banesave pothuaj u pėrtri, duke ndryshuar tipet e banesave tradicionale tė mėparshme. U bėnė edhe shumė ndėrtime social-kulturore, si shkolla e kopshte fėmijėsh, shtėpi e vatra kulture, njėsi tregtare, etj.

Nga pėrllogaritjet e historianėve ka dalė se, nė shek.XV, nė Shqipėri, mesatarja e shtėpive pėr ēdo fshat, ishte 21; mesataren mė tė lartė e kishte rrethi i Elbasanit, me 38 shtėpi, i ndjekur nga rrethi i Korēės, me 28 shtėpi pėr fshat. Deri nė ēerekun e parė tė shek.XX, rreth 80% e popullsisė punonte e jetonte nė fshatra, shumica e tė cilave kishin nga 20 shtėpi afėrsisht, dhe 3% e fshatrave kishin mbi 1000 banorė. Nė 50-60 vitet e fundit, pėrqindja e popullsisė fshatare ndaj popullsisė sė pėrgjithėshme, ra ne 64%, megjithėse qeveria e kohės synonte qė fshati tė mos braktisej. Pra, mund tė pohojmė, se pesha e kulturės fshatare ndaj asaj qytetare, ėshtė ende e ndjeshme.

Gjatė shek.XX e sidomos pas Luftės sė Parė Botėrore, mėnyra e jetesės nė fshatin shqiptar pėsoi ndryshime tė rėndėsishme. E megjithatė, nė jetėn familjare, si edhe nė jetėn shoqėrore, vazhduan tė ruhen festa popullore me forma tė ndryshme argėtimi dhe nė ndėrgjegjen e njerėzve u ruajtėn shumė pasuri shpirtėrore, tė manifestuara nė folklorin gojor e muzikor tė krahinave tė ndryshme, sidomos nė epikėn legjendare e atė historike, edhe pse hynin vazhdimisht shumė ide e shije tė reja, me anė tė mjeteve tė reja tė komunikimit masiv.

Nė ambientin fshatar shqiptar, familja ka ende stabilitet tė mirė dhe kohezion tė bazuar nė jetėn ekonomike tė saj. Pėrsa i pėrket strukturės sė saj, mund tė thuhet se ajo tashmė, ėshtė thjeshtuar mjaft. Nė pjesėn mė tė madhe tė vendit, familja pėrbėhet nga ēifti i tė martuarve me fėmijėt e tyre beqarė. Vajzat e martuara jetojnė nė familjen e burrit. Djemtė e martuar, pak kohė pas martese, veēohen nga familja e prindėrve dhe jetojnė mė vete, por nė shumė raste, djali mė i vogėl mbetet nė shtėpinė e prindėrve dhe jeton me ta. Kėshtu, mesatarja e frymėve pėr familje ėshtė 5-6 vetė, por ka fshatra, ku kjo mesatare ėshtė mė e ulėt. Megjithatė, nė kujtesėn e njerėzve tė moshuar, ruhen raste familjesh tė mėdha, ku vėllezėrit e martuar e fėmijėt e tyre jetonin sė bashku. Nė kėto familje kishte detyrimisht njė rregull strikt nė ndarjen e punėve dhe tė detyrave pėr tė gjithė. Atje ruheshin mė gjatė edhe doke e zakone tė dikurshme tė jetės familjare, praktika e rite pagane, etj.

Nė ritet e besimet qė kanė tė bėjnė me ciklin e jetės, pra me lindjen, martesėn e vdekjen, studjuesit qė janė marrė me to, kanė mundur tė hetojnė edhe rite tė lashta, tė cilat, sado tė zbehta, jetojnė aty-kėtu. Kėto janė kryesisht rite pėr tė ndjellė mbarėsi pėr familjen e ēiftuar e ēiftet e reja, qė tė shtohen e tė kenė sidomos trashėgimtarė meshkuj. Ndėr zakonet e vdekjes, mund tė shėnojmė se deri nė Luftėn e Dytė Botėrore, nė disa krahina ruhej vajtimi me “ligje” (kėngė mortore).

\Mjaft rite e besime tė tjera lidhen me data tė caktuara tė njė kalendari tė vjetėr popullor dhe sipas studjuesve, kanė tė bėjnė me kulte tė herėshme blegtorale e bujqėsore. Bie fjala, Dita e verės apo 1 Marsi, shėnohej nga njė pastrim i pėrgjithshėm ritual i banesave dhe i oborreve dhe mė nė fund, jo vetėm u vihej zjarri plehrave tė mbledhura gjatė kėtij pastrimi, por nė atė zjarr hidheshin edhe vetė fshesat e vjetra, pėr tė filluar stinėn e re me fshesat e reja, pra ėshtė fjala pėr njė rit purifikator, Dikur, nė fshatra, Dita e verės pritej me shumė gėzim, sidomos nga fėmijėt. Dita e Shėn Gjergjit (23 Prill), ishte gjithashtu nje festė e shoqėruar me rite e praktika zbavitėse. Atmosferė gėzimi e hareje nė fshat krijonin edhe zjarret e mėdhenj, qė ndizeshin nėpėr oborre e nė kryqėzime tė rrugėve mė 22 Qershor, Ditėn e Shėn Gjonit. Rite shumė interesante shoqėronin dikur nėpėr malėsi festėn e “buzmit” nė natėn e solsticit tė dimrit.
Shumė festa tė motmotit lidheshin me javėn bujqėsore e blegtorale, si ishin pėrfundimi korrjeve, qethja e dhėnve, kthimi i barinjve nga kullotat verore, etj.

Mite e besime popullore

Njė aspekt me interes i kulturės popullore shqiptare kanė qenė padyshim, mitet, supersticionet e besimet fetare. Dihet historikisht, se feja e krishterė filloi tė pėrhapej ilegalisht nė Iliri, qė nė shekullin e parė tė erės sonė. Ungjillėzimin e saj e filloi Shėn Pali dhe e pėrfunduan misionarėt latinė. Kjo shpjegon faktin, se pėrse nė gjuhėn shqipe, terminologjia fetare e krishterė ėshtė e burimit latin, si nė Veri e nė Jug. Me pėrhapjen e myslimanizmit, e sidomos nga shek.XVII e kėtej, lindėn disa fenomene tė veēanta, si kriptokristianizmi nė disa fshatra nė rrethin e Elbasanit (nė krahinėn e Shpatit), qė vazhdoi deri nė Shpalljen e Pavarėsisė mė 1912. Por nė shek.XIX, edhe nė disa zona tė Shqipėrisė Veriore (psh nė Lurė), kishte familje tė pėrziera nė pikpamje fetare: disa pjesėrisht katolikė e disa tė tjerė myslimanė. Nga Lufta e Parė Botėrore ka ardhur duke u rritur edhe numri i atyre, qė nuk i ndjekin rregullisht praktikat fetare. Nė kėtė kuadėr historik, nuk ėshtė e vėshtirė tė kuptohet, se si u bė e mundur qė tė ruhej deri nė shekullin tonė njė pėrzierje e traditave tė lashta pagane, me elementė tė krishtėrimit e tė myslimanizmit.

Ndėr mitet mė tė lashta tė ruajtura aty-kėtu deri nė fillim tė shek.XX, ishte sigurisht kulti i diellit, i cili ka lidhje me kultin e zjarrit e tė vatrės (sepse vetė dielli ėshtė burim drite e ngrohtėsie), si edhe me kultet bujqėsore e blegtorale (sepse jeta e ēdo gjallese nė tokė varet nga dielli). Ruhej gjithashtu, nderimi pėr disa maja malesh, qė adhuroheshin, si “maja tė diellit”. Kėshtu, nė data tė caktuara, bėheshin pelegrinazhe nė disa maja malesh, si Maja e Rumies, Gjalica e Lumės, Ēuka e Tomorrit, kėndravica, etj. Nė kėto festa ndizeshin zjarre tė mėdhenj nė pritje tė lindjes sė diellit dhe besohej se ata ia shtonin fuqinė diellit. Le tė kujtojmė kėtu, se mallkimi mė i fortė qė ndeshim nė epikėn legjendare pėr kundėrshtarin e heroit, ėshtė: “T’u shkimt hisja e diellit”.

Nė shumė vise shqiptare ka patur gjurmė tė njė “kulti tė gjarpėrit”, veēanėrisht, pėr gjarpėrin e bollės e shtėpisė qė konsiderohej si njė hyjni mbrojtėse. Kulti i gjarpėrit ka qenė shumė i njohur edhe tek Ilirėt e lashtėsisė e sidomos tek dalmatėt. Nė malsitė tona, dikur mendohej se ēdo shtėpi e kishte gjarpėrin e vet mbrojtės.

Nė epikėn legjendare flitet edhe pėr figura tė tjera mitologjike mbrojtėse tė njeriut, si ishin orėt dhe zanat a shtojzovallet. Ora mund tė merrte nė mrojtje personin, familjen, por edhe gjithė fisin. Zanat ishin gra tė bukura, por edhe trime e luftėtare. Besohej, se ato banonin nė shpella mes pyjesh, pushonin nė mrize, pranė burimeve ose nė maja malesh. Studjuesit e mitologjisė mendojnė, se zana ka lidhje me njė perėndi ilire tė pyjeve e tė burimeve qė, nė interpretimin romak mori emrin Diana.

Dragoi pėrfytyrohej si njė qenie e mbinatyrėshme, me fuqi tė jashtėzakonshme. Bėma e tij kryesore ishte tė lironte ujrat, qė i kishte zėnė kuēedra. Besohej, se dragojtė luftonin sidomos nė kohė furtunash tė mėdha, duke pėrdorur topuzat, heshtat, shigjetat, gurėt me brima, por sidomos parmendat e zgjedhat. Ata mund tė shkulnin edhe drurė tė mėdhenj e gurė tė malit.
Kuēedra, pėrfytyrohej si njė qenie mitologjike, qė mishėronte forcat e verbra shkatėrruese tė natyrės. Thuhej, se ajo ishte si njė gjarpėr i madh me 3, 7, 9 ose 12 koka, qė mund tė villnin zjarr. Zinte vend pranė burimeve, ndalonte ujin dhe i linte njerėzit tė vuanin.
Ka pasur padyshim edhe figura tė tjera interesante nė mitologjinė shqiptare, qė nuk mund tė arrijmė t’i pėrmendim kėtu, ashtu si ka patur edhe supersticione mbi magjitė, syrin e keq, parashikimin e sė ardhmes, etj.

Arti fshatar e zejtaritė artistike

Zhvillimi i artit fshatar dhe i zejtarive artistike nė tre-katėr shekujt e fundit nė Shqipėri, ka qėnė i lidhur ngushtė me kushtet historike e shoqėrore tė vendit, si ishin pushtimi i gjatė osman me pasoja tė rėnda nė plan fetar e kulturor, shtypja kombėtare e shoqėrore e ushtruar gjatė kėtij sundimi tė huaj, etj. Kėto kushte tė vėshtira penguan lulėzimin e artit nė shumė fusha, si nė arkitekturėn monumentale, nė skulpturė, etj. dhe e ndrydhėn pėr njė kohė artin vendas nė sfera mė tė kufizuara si janė artet minore. Nė pamundėsi pėr tė trajtuar tė gjitha fushat e arteve tė aplikuara popullore, mė poshtė, po flasim shkurtimisht vetėm pėr disa prej tyre.

Nė fshatin shqiptar, tradita e punimit dhe e zbukurimit tė objekteve tė vogla prej druri nga vetė fshatarėt pėr nevoja tė jetės sė pėrditshme, aty-kėtu, u ruajt e gjallė edhe nė gjysmėn e parė tė shekkullit XX. Kėshtu, barinjtė zbukuronin krraba e kupacė, furka, boshte, etj. Ndėrsa tė tjerė, fshatarė mė tė stervitur, punonin shkambe e karrige me forma tradicionale, si ishin ato tė Dukagjinit, tė Pukės, tė Mirditės, etj., apo djepa pėr fėmijė, vegla muzikore e sidomos arka pėr pajė.
Nė disa krahina tė vendit, punimi i drurit kishte arritur tė ngrihej nė zejtari artistike.

Nga shekujt XIII-XIX, kemi ekzemplarė gdhėndjesh nė dru, qė tėrheqin edhe sot admirimin tonė, si interiore ndėrtesash kulti, interiore banesash fshatare e qytetare, etj. Njė nga ekzemplarėt mė tė pėrkryer ėshtė padyshim ikonostasi i kishės ortodokse tė fshatit Leusė tė Pėrmetit, i punuar nė fund tė shekullit XVIII. Atje, sfondi vegjetal ėshtė mbizotėrues, por me degėt e gjethet e shumta, ndėrthuren edhe figura kafshėsh reale e fantastike, zogj e simbole tė ndryshme kristiane.

Punime tė shquara nė dru gjenden edhe nė interiore banesash, kryesisht tavane, dollapė muri. kapakė dritaresh, trapazane, nė qytete si Gjirokastra, Berati, Elbasani, Shkodra, Prizreni, etj.
Traditėn e punimit tė argjendit e gjejmė nė lulėzim tė plotė nė shekujt XVII-XVIII. Edhe sot, ruhen veēanėrisht nė koleksione muzeale, objekte argjendi me mbishkrime tė datuara e me prejardhje nga qendra tė ndryshme qytetare tė vendit, si Shkodra, Elbasani, Berati, Voskopoja, etj. Ato janė shumė herė tė njė cilėsise tė lartė artistike, qofshin kulti, si kryqe, potirė, kapakė ungjijsh, etj., qofshin objekte laike, si stoli trupi, pajisje shtėpiake, etj.

Mjeshtrat e talentuar argjendarė tė qyteteve, gjatė shekujve XVIII-XIX, kanė punuar pėr tė veshur me pafta argjendi njė numur shumė tė madh pushkėsh tė gjata, koburesh, jataganėsh, vezmesh, qe konsideroheshin si pajisje tė nevojshme tė ēdo burri, nga tė cilat, njė numur i mirė ruhet ende nėpėr muzetė e vendit. Madje, ka shumė prej tyre, qė janė edhe tė lara me ar.
Midis tė gjitha objekteve prej argjendi tė ekzekutuara me teknika tė ndryshme (me tė rrahur, me tė derdhur, etj), finesė tė veēantė paraqesin punimet me filigranė, qe ishin mė fort njė specialitet i mjeshtėrve argjendarė tė qyteteve tė veriut se sa i atyre tė jugut.

Gratė fshatare nė Shqipėri, prej shekujsh janė marrė me endjen e pėlhurave tė ndryshme, qė shėrbenin qoftė si pjesė veshjeje, qoftė si pajisje shtėpiake (dyshekė, peshqirė, shtroje, mbulesa, piceta duarsh, mėsalla tryeze, etj).
Nė Shqipėri, pėlhurat e mėndafshta janė punuar e pėrdorur mė shumė se nė vende tė tjera tė Ballkanit, ndoshta sepse edhe klima e favorizonte rritjen e krimbit tė mėndafshit, meqenėse nė disa zona ishte mjaft i pėrhapur mani i bardhė.

Tekstilet e leshta, tė ekzekutuara me njė varg teknikash tė ndryshme pune, pėrdoreshin gjerėsisht dhe ruanin shumė karakteristika lokale, qė i bėnin punimet e njė krahine tė dalloheshin nga ato tė krahinave tė tjera.
Tė tjera punėdore me interes, ishin thurjet e ndryshme me shtiza, ojat e dantelat e sidomos qendisjet e shumėllojshme, qė nga qendisjet e thjeshta fshatare deri tek qendisjet e mahnitėshme e virtuoze, me fije mėndafshi ose ari tė mjeshtrave qendistarė tė disa qyteteve, dhe mė herėt, edhe pranė manastireve tė kohės. Midis punėve tė tyre, kemi edhe ekzemplarė tė rrallė, si ėshtė rasti i Epitafit tė madh tė Glavenicės (pranė Beratit), qė mban datėn 1373, si dhe tė tjera qendisje laike e fetare me interes tė veēantė.

Kostumet tradicionale

Veshjet popullore, janė pa dyshim njė nga manifestimet mė tė fuqishme tė kulturės tradicionale. Ato janė trashėguese e transmetuese tė shumė elementėve, qė vijnė nga lashtėsia dhe nga koha e mesme, por janė njėkohėsisht edhe shprehje e marrėdhėnieve kulturore me popuj tė tjerė gjatė shekujve.
Tipet kryesore tė veshjeve popullore shqiptare pėr burra janė: kostumi me fustanellė, kostumi me kėmishė tė gjatė e dollamė (cibun), sipėr kostumi me tirq dhe ai me poture (pantallona tė shkurtra deri te gjuri). Pra, nė Shqipėri, burrat kanė mbajtur si veshjet nė formėn e njė fundi tė gjerė, ashtu edhe ato nė formė pantallonash, por tė parat kanė dalė nga pėrdorimi mė herėt se tė tjerat. Pjesėt mė tė zbukuruara ishin jelekėt dhe xhamadanėt e kostumit festiv. Burrat shqiptarė mbanin edhe stoli tė ndryshme argjendi, si jastekė gjoksi, sumbulla dekorative tek jelekėt, unaza, pipa e kuti cigaresh, por mbi tė gjitha, armėt e brezit e tė krahut, qė ishin gjithnjė tė stolisura pasurisht.

Pėr gra, tipet kryesore tė veshjeve, ishin: kostumi me xhubletė (njė fund nė formė kėmbane), kostumi mė kėmishė tė gjatė e xhokė shajaku sipėr, kostumi me dy futa tė vendosura mbi kėmishėn e gjatė, njėra pėrpara e tjetra prapa dhe kostumi me mbėshtjellėse (njė fund i hapur, i mbledhur tek beli me rrudha ose pala).
Nė veshje, ngjyrat e zbukurimet ndryshonin simbas moshės. Pėr tė vegjėlit e tė rinjtė, kostumi krahinor mund tė ishte mė i thjeshtė. Ndryshe nga popuj tė tjerė tė Ballkanit, nė Shqipėri, vajza qė kishte arritur moshėn e martesės, duhet tė vishej thjeshtė e pa stoli, flokėt t’i mbulonte mirė me njė shami dhe tė mos vishte rrobė tė kuqe. Kostumi i martesės ishte varianti mė i pasur i veshjes sė krahinės, si pėr nuset edhe pėr dhėndurėt. Pėr nuset, stolitė metalike ishin tė pamungueshme, madje, pėrdoreshin edhe me tepri, sepse kėtu, me sa duket, kishte rendėsi jo vetėm funksioni i tyre estetik, por edhe funksioni magjik qė u atribuohej. Pėr nuset, rėndėsi tė veēantė kishte zbukurimi i kokės. Disa vjet pas martese, veshja fillonte tė lehtėsohej nga zbukurimet.

Tė vdekurit i visheshin, sipas zakonit, ish rrobat mė tė mira. Nė veshjet popullore, shenjat e zisė ishin tė pakta, gratė mund tė vishnin praptas ndonjė nga pjesėt mė tė zbukuruara tė kostumit, psh. xhokėn a pėrparjen.
Studimet e deritanishme, kanė treguar se pjesėt pėrbėrese tė veshjeve tradicionale, nuk kanė tė gjitha tė njejtėn moshė. Ka pjesė, qė tė kujtojnė veshjet mesjetare, me ndikime bizantine e orientale, tė tjera qė vijnė si njė jehonė e kohės antike, por ka edhe elementė, qė mund tė lidhen me kulturėn ilire. Mund tė pėrmendim kėshtu analogjitė e verejtura midis linjės popullore dhe “dalmatikės” ilire, apo midis kapuēave, strukave (shalleve), opingave, etj. dhe elementeve respektivė, tė pėrdorur nga ilirėt. Falė kėtyre elementeve tė trashėguar nga kultura ilire dhe ajo e arbėrve tė mesjetės, gjatė zhvillimit tė tyre historik, veshjet popullore kanė arritur tė fitojnė njė varg tiparesh origjinale, qė marrin vlerat e njė treguesi etnik, i cili i dallon veshjet shqiptare nga ato tė popujve tė tjerė.

Prof.Dr.Andromaqi GJERGJI
Etnologe



Shiko profilin e anėtarit http://www.zeriyt.net


avatar

Posted prej 28th January 2016, 00:03

Arkeologjia


Interesi pėr vlerat arkeologjike tė Shqipėrisė nis qysh nė shek. XIX kur studjues tė gjeografisė historike iu kushtuan lokalizimit dhe identifikimit tė tė dhėnave
nga burimet antike. Kėshtu ėshtė i pari qė viziton Shqipėrinė francezi Pouqueville (F.C.H.L. Pouqueville, Voyage dans la Grčce, comprenant la description ancienne et moderne de l'Epire, de l'Illyrie grecque etc. Paris 1820-21, v.5) Anglezi Martin Leake, nga shėtitja qė bėri nė Shqipėrinė e Jugut deri nė Apoloni, botoi njė pėrshkrim tė hollėsishėm tė rėnojave tė objekteve arkeologjike qė i ranė nė sy (W.M. Leake, Travels in northern Greece, London 1835, v. 4). Mė vonė arkeologu francez L. Heuzey vizitoi Shqipėrinė dhe nė studimin e tij u ndal kryesisht mbi Durrėsin e Apoloninė (L.Heuzey. H. Daument, Le mission archéologique de Macčdoine, Paris 1876). Nė fillim tė shek. XX vizitoi Apoloninė dhe rrethinat e Vlorės balkanologu C. Patsch. Ai ėshtė i pari qė zbuloi qytetin e Amantias dhe mė pas botoi njė studim tė hollėsishėm mbi antikitetet qė pa nė Bylis, Klos, Berat etj. (C. Patsch, Das Sandschak Berat in Albanien, Wien 1904). Gjatė Luftės sė parė botėrore erdhėn nė Shqipėri arkeologėt austriakė C. Praschniker e A. Schober tė cilėt filluan kėrkimet nga veriu i Shqipėrisė nė drejtim tė jugut dhe i kushtuan vėmendje edhe monumenteve e qendrave arkeologjike ilire (C. Praschniker-A. Schober, Archäologische Forschungen in Albanien und Montenegro, Wien 1919; C. Praschniker, Muzakia und Malakastra, Wien 1920).

Mė 1924 njė mision arkeologjik francez, nėn drejtimin e Leon Rey, fillon gėrmimet sistematike nė Apoloni, tė cilat vazhduan deri mė 1938 dhe rezultatet u botuan nė revistėn Albania (L.Rey, Albanie, Revue d'archéologie, Paris 1925-1939, nė 6 vėllime). Njė mision tjetėr arkeologjik italian mė 1926 filloi gėrmimet nė qytetin antik tė Foinikes dhe mė vonė nė Butrint. Nė fillim misioni u drejtua nga L. Ugolini e mė pas nga Markoni e Mustili (L. Ugolini, Albania antica, Roma 1927-1942, 3 vėll.); D. Mustili, La civilta preistorica dell'Albania, Roma 1940).

Pas Luftės sė dytė botėrore deri mė 1990 kėrkimet e studimet arkeologjike u bėnė nga arkeologė shqiptarė. Mė 1948 u krijua nė Tiranė Muzeu Arkeologjik-Etnografik, mė pas u krijua Sektori shkencor i kėrkimeve arkeologjike, nga i cili mė 1976 u formua Qendra e Studimeve Arkeologjike dhe mė 1991 Instituti i Arkeologjisė. Gjatė kėtyre viteve veē muzeut qendror arkeologjik dhe pavionit arkeologjik nė Muzeun Historik Kombėtar, u ngritėn edhe muze tė profilit arkeologjik nė Durrės, Apoloni, Butrint dhe Korēė, tė cilėt ruajnė objekte me vlera unikale.

Vitet 1991-1999 pėrbėjnė njė etapė tė re pėr arkeologjinė shqiptare, atė tė bashkėpunimit me arkeologė tė huaj. Janė realizuar ose vazhdojnė veprimtarinė projekti shqiptaro-grek nė Butrint, projekti shqiptaro-amerikan nė Shpellėn e Konispolit (Sarandė) dhe nė zonėn Apoloni-Bylis, projekti shqiptaro-francez nė Apoloni dhe nė vendbanimin prehistorik tė Sovjanit (Korēė) dhe projekti shqiptaro-anglez nė Butrint. Gjatė vitit 2000 janė duke u hartuar edhe projekte tė tjera pėr kėrkime nė Durrės, Bylis e qendra tė tjera arkeologjike.
Rezultatet e kėrkimeve, gėrmimeve e studimeve arkeologjike, mėse njėqindvjeēare, tė bėra nė Shqipėri, mund t'i pėrmblidhnim nė:

Nė fushėn e prehistorisė

Gjurmėt mė tė hershme tė banimit tė territorit tė Shqipėrisė janė zbuluar nė Xarė (Sarandė) dhe nė Gajtan (Shkodėr) tė cilat i takojnė epokės sė paleolitit (rreth 100.000 vjet mė parė). Periudhės sė paleolitit tė vonė (30.000-10.000) vjet, i takojnė njė numėr mė i madh vendbanimesh (Xarė, Konispol, Shėn Marinė, Kryegjatė, Rrėzė Dajti, Gajtan etj) tė cilat mbulojnė gjithė territorin e Shqipėrisė sė sotme.

Gjatė epokės sė neolitit (7000-3000 p.e.s) territori i vendit tonė ka qenė shumė mė i banuar, gjė qė e dėshmojnė me dhjetra vendbanime tė zbuluara, tė cilat kanė qenė ngritur nė fusha pjellore, nė taraca lumore dhe nė shpella. Banesat e tyre ishin kasolle tė thjeshta tė lyera dhe tė shtruara me baltė. Nė Dunavec e Maliq janė zbuluar banesa tė ngritura mbi hunj (palafite) tė cilat kėrkonin njė teknikė tė lartė tė ndėrtimit tė banesave. Por nė jetėn e banorėve neolitikė vend qendror zinte bujqėsia dhe blegtoria si edhe pėrgatitja e prodhimi i enėve prej balte. Nga fundi i epokės neolitike mjeshtrat e punimit tė poēarisė arrijnė tė prodhojnė jo vetėm enė cilėsore e me forma tė shumėllojshme, por edhe me vlera artistike.

Vlerė tė veēantė kanė disa enė tė pikturuara tė gjetura nė Dunavec, Cakran e Maliq I tė cilat janė tė importuara nga kulturat e Diminit nė Thesali (Greqi). Ato janė dėshmitė e para tė kėmbimit midis trevave tė vendit tonė me qytetėrimet mė tė pėrparuara tė Europės Jug-Lindore tė epokės neolitike.

Nė fillim tė epokės sė metaleve (mijėvjeēari i tretė p.e.s.) nė pjesėn perėndimore tė Gadishullit Ballkanik ndodhėn ndryshime tė rėndėsishme si rezultat i dyndjes sė popujve baritor, indoevropian, tė ardhur nga lindja. Njė shfaqie e re ishte kulti i varrimit nė tuma (Pazhok tė Elbasanit, Barēė tė Korēės, Piskovė tė Pėrmetit etj). Ky rit varrimi nė tuma do tė pėrdoret pa ndėrprerje gjatė tėrė epokės sė bronzit dhe do tė bėhet karakteristik pėr popullsinė ilire tė epokės sė hekurit.

Nga fundi i mijėvjeēarit tė dytė dhe gjatė tėrė gjysmės sė parė tė mijėvjeēarit tė parė p.e.s., ilirėt fillojnė dhe i vendosin vendbanimet e tyre nė kodra tė ngritura me pozicion dominues mbi zonėn pėrreth, dhe gradualisht (i pėrforcojnė) i rrethojnė me mure tė fuqishme (Gajtan-Shkodėr, Tren-Korēė, Kalivo-Sarandė etj).

Nė fushėn e antikitetit

Deri nė shek. VII p.e.s. trevat e ndryshme ilire kishin pėrparuar pothuajse me tė njėjtin ritėm. Midis tyre dalloheshin disa krahina tė veēanta si Fusha e Korēės, Mati, Glasinaci (nė Bosnjė)etj, tė cilat kishin arritur tė krijonin njė kulturė materiale me nivel mė tė lartė se tė tjerat. Pėrfshirja e Ilirisė nė lėvizjen e gjerė ekonomike-shoqėrore mesdhetare, bėri qė pas shek. VII p.e.s. tė dalin nė radhė tė parė tė zhvillimit trevat jugore ilire - Iliria e Jugut.

Faktor parėsor u bėnė marrėdhėniet e hershme me botėn greke dhe veēanėrisht procesi i urbanizimit u pėrshpejtua me themelimin e kolonive greke nė brigjet e Ilirisė. Kėshtu kolonistė tė ardhur nga Korkyra mė 627 p.e.s. themeluan Dyrrahun dhe mė 588 p.e.s. themeluan Apoloninė.
Rreth gjysmės sė parė tė shek. VI themelohet dhe Oriku. Tė dhėnat arkeologjike dėshmojnė se gjatė shek. VI-V Dyrrahu e Apolonia kthehen nė qytete tė mirėfillta, kurse gjatė shek. IV ato njohėn njė lulėzim tė pėrgjithshėm qė u shpreh me ndėrtime monumentesh madhėshtore.

DYRRAHU ose Epidamni, qysh nė shek. V p.e.s. kishte punishte tė punimit tė qeramikės, tė metaleve, tė pėlhurave e lėkurės, kantier pėr ndėrtimin e anijeve etj. Dėshmi e zhvillimit tė tregtisė janė monedhat prej bronzi e argjendi qė pret Dyrrahu, kurse pėr lulėzimin urbanistik tė shek. IV p.e.s dėshmon mozaiku i njė dyshemeje me gurė lumi, i ashtuquajturi Bukuroshja e Durrėsit.
Nė vitin 229 p.e.s. Dyrrahu kaloi nė vartėsi tė Romės dhe mė vonė u kthye nė koloni romake. Nė shek. I-III tė e.s. pėrjeton njė periudhė lulėzimi, u bė qendėr dhe porti kryesor i brigjeve tė Adriatikut lindor. Kėsaj kohe i takon ndėrtimi i amfiteatrit, i termave, bibliotekės, ujėsjellėsit etj.

Nė shek. IV Dyrrahu bie ekonomikisht dhe tėrmeti i vitit 345 e.s. e rėnon edhe mė tej duke e bėrė tė kthehet nė njė qendėr tė vogėl tregtare. Pozita e tij gjeografike e bėri Dyrrahun qė gjatė shek. V-VI e.s. ai tė kthehet nė njė nga qytetet e rėndėsishme tė perandorisė bizantine. Nė kohėn e perandorit Anastas (me origjinė nga Durrėsi) u ndėrtuan shumė godina tė reja, hipodromi dhe tre radhė muresh rrethues shumė tė fuqishėm.
Qytet antik ndėr mė tė mėdhenjtė nė pellgun e Adriatikut dhe mė i pėrmenduri ndėr 30 qytetet e tjera me tė njėjtin emėr tė kohės antike. U ngrit mbi njė kodėr (me dy maja tė larta 101 e 103m mbi nivelin e detit) me njė pozicion qė zotėron tėrė zonėn dhe nėpėrmjet luginės sė lumit Aqos (Vjosė) lidhej me detin Adriatik. Nė shekujt e parė tė jetės, Apolonia mbante lidhje tė ngushta me Korinthin dhe Korkyrėn dhe luante rolin e ndėrmjetėsit nė tregtinė e helenėve me ilirėt. Nė shek. V p.e.s. u bė qendėr e zhvilluar ekonomike me punishte tė shumta zejtare, zgjeroi marrėdhėniet me botėn ilire si edhe me Atikėn e mė vonė edhe me Magna Grecian (Italinė e Jugut).

Lulėzimin mė tė madh qyteti e njohu nė shek. IV-III p.e.s. Nė kėtė kohė qyteti u shtri nė tė gjithė faqen perėndimore tė kodrės dhe u rrethua me njė mur mbrojtės 4km tė gjatė duke pėrfshirė njė hapsirė tė qytetit prej 138ha. Apolonia u ndėrtua sipas njė plani qė mbėshtetej nė sistemin ortogonal tė Hipodamit; pėrshkohej nga rrugė tė drejta, kryesore e dytėsore, qė kryqėzoheshin me njera-tjetrėn duke kufizuar lagje tė veēanta. Nga ndėrtimet kryesore veē mureve rrethuese u ndėrtua portiku i qendrės sė qytetit (agorasė), teatri, njė ēezmė monumentale, gjimnazi etj. Shėtitorja e Apolonisė shquhet pėr planimetrinė e zhvilluar dhe arkitekturėn solide. Ajo ėshtė me dy kalime dhe dy kate (70.2x10.50m). Muri i pasėm qė ka njė rol mbajtės ėshtė me 17 kamare obsidale, ku vendoseshin shtatoret, kolonada e brendshme dhe e jashtme e katit tė parė formohej nga kolona tetėkėndore. Nė shek. I-III tė e.s. qyteti pėrjetoi njė periudhė tė dytė ndėrtimesh intensive, si tempullin e Agonotetėve, odeonin, bibliotekėn dhe njė sėrė vilash tė zbukuruara me mozaikė. Apolonia nė kohėn e Augustit u shpall qytet i lirė dhe i paprekshėm dhe vazhdoi tė mbetej njė qendėr e rėndėsishme ekonomike e kulturore. Lulėzoi arkitektura dhe degė tė tjera tė artit, e sidomos skulptura. Ndaj me tė drejtė Ciceroni e quajti "Magna urbs et gravis" (qytet i madh e hije rėndė).
Nė shek. III-IV qyteti humbet rėndėsinė e dikurshme dhe nė fillimet e mesjetės Apolonia kthehet nė njė qendėr peshkopale.

Marrėdhėniet e ndėrsjellta tė qyteteve koloni me interlandin ilir shpejtuan procesin e lindjes dhe zhvillimit tė njė tog qytetesh ilire. Gjatė shek. IV-II p.e.s. ngrihen qytete si Butrinti, Amantia, Bylisi, Foinike, Antigonea, Dimali, Lisi etj. Ato ishin vendosur mbi maja apo shpate kodrash, me horizont tė gjerė shikimi dhe tė rrethuara me mure me konstruksione solide me blloqe gurėsh tė skalitur me forma trapezoidale, poligonale e nė njė fazė mė tė zhvilluar me blloqe kuadratikė. Nė shek. IV p.e.s. ato ishin kthyer nė qendra zejtare e tregtare, kurse rreth mesit tė shek. III p.e.s. qyteti ilir ishte formuar me tiparet themelore tė njė qyteti antik. Hapsira e brendėshme e qytetit ishte e organizuar sipas sistemit hipodamik ku agoraja nė tė cilėn ishin vendosur godinat e karakterit politik e shoqėror, kulturor e religjoz (prytaneioni, teatri, shėtitorja, tempujt etj) formonin qendrėn e qytetit tė ndarė nga pjesa tjetėr. Disa shembuj tė kėtyre ndėrtimeve nė qytetet ilire e dėshmojnė mė sė miri nivelin urbanistik tė tyre.

BUTRINTI. Tė dhėnat arkeologjike dėshmojnė se nė shek. VII-VI p.e.s. Butrinti ishte njė qendėr protourbane, kurse nė shek. V p.e.s. arriti tė marrė tiparet e plota tė njė qyteti. Nė fund tė shek. IV fillim i shek. III p.e.s. u ndėrtua agoraja e qytetit, njė portik (shėtitore), njė tempull i vogėl dhe teatri me 1500 vende i cili
ėshtė ruajtur i plotė deri nė ditėt tona. Ai bashkė me ndėrtimet e tjera pranė si tempullin e Asklepit, portikun, banjat etj, pėrbėnin pjesėn mė tė bukur tė qytetit antik.
Nė periudhėn e vonė antike e mesjetės sė hershme Butrinti pėrjetoi njė periudhė lulėzimi. Kėsaj kohe i takon ndėrtimi i Baptisterit i cili ėshtė monumenti mė i rėndėsishėm i periudhės paleokristiane. Salla e pagėzimit nė formė rrethore me diametėr 13.50m ėshtė shtruar me mozaikė shumėngjyrėsh, me motive nga bota shtazore e figura gjeometrike, tė cilat kanė vlerė tė veēantė artistike. Salla pėrshkohet nga dy rradhė kollonash granite mbi tė cilat kanė qenė mbėshtetur qemerėt e ēatia.

ANTIGONEA. Qytet i themeluar nė shek. III p.e.s. me njė mur 4000m tė gjatė, ėshtė ndėrtuar me njė sistem urbanistik tė tipit hipodamik, me rrugė tė drejta e tė kryqėzuara qė ndajnė qytetin nė insula me gjerėsi 200 kėmbė dhe nė ndarje tė tjera mė tė vogla.

AMANTIA. Eshte e vendosur nė faqen e njė kodre tė lartė dhe kishte tė fortifikuar me njė mur tė gjatė 2200m, vetėm akropolin. Emri i qytetit pėr herė tė parė pėrmendet nė shek. IV p.e.s.. Nė shek. III p.e.s. qyteti fuqizohet ekonomikisht dhe arrin tė presė monedhat e veta. Kėtė e dėshmojnė ndėrtimi i tempullit tė Afėrditės, rrėnojat e njė teatri dhe veēanėrisht ndėrtimi i stadiumit, i cili ėshtė ruajtur i plotė deri nė ditėt tona. Stadiumi ka formėn tipike tė stadiumeve greke me dy krahėt e gjata qė kufizojnė pistėn me gjatėsi 184.8m dhe gjerėsi 12.25m. Njėri krah i shkallares i ndėrtuar me blloqe gurėsh gėlqerorė ka 17 rradhė, kurse krahu tjetėr ka 8 rradhė.

BYLISI. Njė nga qytetet mė tė mėdha ilire u zhvillua nė shek. IV p.e.s. si kryeqendėr e fisit ilir tė bylinėve. Ai kishte njė sipėrfaqe prej 30ha tė rrethuar me mur tė mbrojtur nga 7 hyrje e 7 kulla. Nė shek. III p.e.s. qyteti u fuqizua ekonomikisht, kohė kur ndėrtohet agoraja (qendra e qytetit) prej 4ha, ku ngrihet teatri me rreth 9000 vende, stadiumi, gjimnazi etj. Nė shek. I e.s. Bylisi u kthye nė koloni romake.
Nė shek. IV tė e.s. qyteti rrethohet me mure tė fuqishme, dhe mė pas nė shek. V-VI u bė njė qendėr e rėndėsishme peshkopale. Pėr kėtė flet zbulimi i gjashtė bazilikave, dyshemetė e tė cilave janė shtruar me mozaikė me motive paleokristiane tė njė cilėsie tė lartė.

ALBANOPOLI. Qytet ilir, qendėr e fisit tė Albanėve, qė pėrmendet pėr herė tė parė nė mesin e shek. II tė e.s. nga Ptolemeu, i cili pėrcakton dhe kordinatat e shtrirjes sė tij. Eshtė lokalizuar me rrėnojat e qytetit ilir tė Zgėrdheshit (nė afėrsi tė Krujės). Emri i qytetit dhe i fisit tė albanėve qė krijuan atė, u ruajt nė mesjetė e deri nė ditėt tona duke i dhėnė emrin gjithė trevės ku shtriheshin Ilirėt e Jugut - Albania.

LISI. U formua si qytet nga fundi i shek. IV p.e.s. mbi bazėn e njė vendbanimi protourban. Nė shek. III-II p.e.s. muret rrethuese e ndanin atė nė tre pjesė, akropolin, qytetin e sipėrm dhe qytetin e poshtėm qė shtrihej buzė lumit Drin. Muret e qytetit janė tė ruajtur shumė mirė me 12 portat dhe kullat e shumta qė i japin njė pamje madhėshtore qytetit. Lisi nė kohėn e Cezarit merr tė drejta dhe ofiqe municipale dhe luan njė rol aktiv nė luftėn civile midis Pompeut e Cezarit.

SELCA E POSHTME.
Nė kodrat e fshatit me tė njėjtin emėr, janė zbuluar rrėnojat e njė qyteti ilir tė shek. IV-III p.e.s. Nė shek. III bėhet qendėr e krahinės ilire tė Dasaretisė. Nė kėtė kohė gdhenden nė shkėmb 4 varre monumentalė princėror, me njė arkitekturė tė stilit jonik. Nė njėrin varr ėshtė gjetur njė inventar shumė i pasur me armė, enė bronzi e balte, zbukurime ari dhe njė paftė metalike me skenė mitologjike luftimi.

Nė qytetet koloni, Dyrrah, Apoloni si edhe nė qytetet e tjera tė Ilirisė sė Jugut si nė Butrint, Amantia, Bylis, Antigone etj., krahas degėve tė ekonomisė u zhvillua e lulėzoi arti, i cili nė fillim zhvillohet i lidhur me traditėn e metropoleve (korinthase e korkyrase). Pas shek. V krahas vazhdimit tė traditės, arti fiton veēori lokale. Vlera tė veēanta artistike kanė punimet nė qeramikė. Nė shek. IV-III p.e.s. punishtet e Apolonisė e Dyrrahut prodhuan enė me figura tė kuqe me tema mitologjike dhe nga jeta e pėrditėshme. Figurinat (terrakotat) e shumta me tema mitologjike e mė pas edhe tema nga jeta e pėrditėshme, dallojnė pėr plastikėn e realizimin artistik. Krahas terrakotave tė shumta janė edhe figurinat prej bronzi, mjaft prej tė cilave pėrbėjnė vepra arti

Gjatė shek. I-II e.s. nė skulpturė pėrvetėsohen tiparet e artit romak. Veēanėrisht nė skulpturė portreti ndjek realizmin tipik tė kohės me njė frymė tė mbėshtetur nė traditėn. Qendra kryesore ėshtė Apolonia me portretet e magjistratėve, tė Filozofit, tė Bilias etj. Portrete cilėsore tė shek. I-II e.s. kanė dhėnė Dyrrahu, Butroti, Foinike etj. Relievi bėhet skematik dhe lidhet me qėllimet praktike tė zbukurimit tė altareve, sarkofagėve, monumenteve arkitektonike etj.
Mozaiku si gjini e pikturės monumentale dekorative nė kohėn antike (greko-romake) dhe atė mesjetare tė hershme njohu njė lulėzim tė dukshėm, sidomos nė shekujt e parė tė e.re. Duke pėrdorur gurė kubik tė zinj ose shumėngjyrėsh tė vendosur nė sfond tė bardhė u arrit tė realizoheshin figura tė ndryshme gjeometrike dhe skena nga mitologjia detare. Shquhet mozaiku polikrom zbuluar nė Apoloni, qė paraqet Luftėn e amazonėve.
Mozaiku si vepėr e artit lulėzon edhe nė shek. V-VI tė e.s. realizuar nė veprat e kultit paleobizantin, si nė bazilika, kisha, pagėzimore, trikonka etj. Nė dyshemetė e kėtyre monumenteve figurat e mozaikut janė tė shpėrndara lirshėm nė sipėrfaqe dhe janė figura simetrike, kafshė nė qetėsi, pemė, fruta, bisqe hardhije, shpendė, peshq e motive tė ndryshme ujore. Nė radhėn e kėtyre realizimeve cilėsor ėshtė mozaiku i Baptisterit tė Butrintit, i trikonkės sė bazilikės sė Linit (Pogradec), mozaiku u bazilikės sė Arapajt (Durrės) i bazilikave tė Bylisit e shumė tė tjera.
Nė Shqipėri ėshtė ruajtur deri nė ditėt tona vetėm njė mozaik parietal (i vendosur nė mur), ai ėshtė mozaiku i kapelės sė Durrėsit, i ngritur brenda amfiteatrit tė qytetit. Ai paraqet figura shėnjtorėsh dhe i pėrket periudhės sė hershme bizantine.

Nė fushėn e mesjetės sė hershme

The mosaic of the chapel inside the Durres Coloseum VI AC Tė dhėna tė mirėfillta pėr kulturėn e hershme mesjetare vijnė nga gėrmimet e para sistematike qė u bėnė gjatė viteve 60-70tė, me zbulimin e varrezave tė Komanit, tė Buklit, tė Shurdhahut, tė Lezhės etj. Gradualisht gėrmimet u shtrinė edhe nė njė varg kėshtjellash tė antikitetit tė vonė e mesjetės sė hershme si nė Varosh (Stelush), Shurdhah (Sardė), Lin, Pogradec, Berat, Kaninė, Butrint etj. Njė pjesė e kėshtjellave janė vazhdim i qyteteve e qytezave tė kohės antike, e njė pjesė tjetėr kala e kėshtjella tė ngritura nė pėrshtatje me kushtet e reja historike.

Gjatė shekujve tė mesjetės sė hershme shqiptare shek. VII-IX ka njė braktisje tė qyteteve pėr shkak tė kthimit nė ekonominė e mbyllur natyrore. Vetėm Durrėsi ku u kufizua pushteti bizantin e ruajti karakterin e mirėfilltė qytetar. Gjithashtu edhe Butrinti, nė jug, mbeti qendėr e rėndėsishme qytetare.
Njė ringjallje e jetės qytetare vihet re pas shek. IX kur fillon qarkullimi i monedhave bizantine. Ndėr qytetet e ringjallura mbi truallin e qyteteve ilire, nė kėtė periudhė janė Berati, Kanina, Lezha, ndėrtimet fortifikuese (muret, portet e kullat) tė tyre janė ruajtur deri nė ditėt tona.

Autor Prof.Myzafer Kokurti

Literatura
1. Ilirėt dhe Iliria tek autorėt antikė, Tiranė 1995.
2. Kuvendi i parė i studimeve ilire, Tiranė 1974.
3. Les Illyriens, Tiranė 1985.
4. ILIRIA 1985, 2.
5. ILIRIA 1986, 1.
6. ARKEOLOGJIA, N. Ceka-M. Korkuti, Tiranė 1998.



Shiko profilin e anėtarit


avatar

Posted prej 28th January 2016, 00:04

Besimet fetare

Feja ka luajtur nje rol te dores se pare ne mbijetesen e kombit shqiptar ne po ate shkall si per disa popuj te tjere te lashte si armenet dhe hebrejte. Ishte krishterimi ai qe I dha nje identitet me te forte popullit shqiptar ne kohen e dyndjeve barbare dhe osmane duke u kthyer ne nje vend te shenjte ne kohen e Skenderbeut pasi e mbrojti krishterimin ne kohen(shek XV) kur papa dhe patriku kacafyteshin. Ishte feja Islame dhe bektashizmi qe I diferencoi shqipetaret kur politika sllavizuese dhe helenizuese e fqinjeve synonin asimilimin dhe perfitimin e territoreve shqipetare.Flaka morale e perbashket per klerin shqiptar te te gjithe besimeve ishte ajo e nje zelli apostolik te lashte gershetuar me nje ndjenje patriotike te zjarrte.
DAMUS (Ty zote te lavderojme) qe vazhdon te jete kryelutje edhe sot pas me se 15 shekujsh
Kostandini i Madh ne lufte kunder fiseve barbare urdhėroi ngritjen e disa bazilikave madhėshtore.Tipi i kėtyre bazilikave kostandiane ishte me dysheme drejtkėndėshe dhe nuk pėrjashtohej shtrimi i sipėrfaqes sė saj me mozaikė. Nė anėn e jashtme, ato kishin kolonada, ku sajohej hajati i kishės. Bazilika tė kėtij lloji janė hasur edhe nė Shqipėri, nė Butrint, Bylis, Antigone, Tepe nė Elbasan e ndoshta edhe gjetkė.

Strukturat kishtare nė periudhėn e antikitetit tė vonė ishin tė organizuara mbi bazėn e provincave (Dardanisė, Prevalit, Epirit tė Ri dhe Epirit tė Vjetėr), duke patur nė krye secila njė mitropolite prej nga vareshin peshkopatat . Deri ne shekullin e VIII kisha ne Iliri ishte direkt nen varesine Romes. Ky eshte shkaku qe terminologjia e kishes Shqiptare eshte latine( meshe, kungate, prift, shenjt, pagezim , peshkop, kryq, mallkim etj. Kjo per me teper tregon se arberit ishin ketu ne shekujt IV deri V kur u sanksionuan dukuri te tilla si gjuha e kishes etj. Pas ndarjes sė perandorisė ato u pėrfshinė nė zonen e Ilirikut lindor, varėsia kishtare e tė cilit ka lėvizur midis Romės dhe Kostandinopojės. Duke filluar nga gjysma e parė e shek. VIII (viti 731 pas vendimit te Leon Isaurit per ndarjen e dioqezave te lindjes nga ato te prendimit ) hapesira Ilire (tashme te njohur si vend I arberve) u nda ne zona qe vareshin Patrikana e Kostandinopojės dhe ne zona qe vareshin nga Roma. Mendohet qe Lumi I Matit te kete qene vije ndarje e Bizantit nga Roma. Ndarja e kishes (se lindjes nga ajo e perendimit) u thelluan nga procese historike dhe prezenca e galeve (para francezeve) (Karli I madh shek IX) dhe normandeve apo Anzhuineve duke sjelle perfundimisht ne vitin 1054 ndarjen zyrtare te plote. Gjate periudhes 731 deri 1054 dhe ne vazhdim, nga shqyrtimi I dokumentave arkivore te shumte ,verehen konkurrence ndermjet Romes dhe Konstandinopojes se kush te kete nen influence dioqezat e Ilirise/ Arberise duke arritur edhe ne beteja te pergjakeshme.

Ardhja e bullgareve ne viset e Arberit e izoloi kete hapesire nga Patrikana por krishterimi u ruajt nga vendasit. Per me teper mbreti I bullgareve ,Borisi ne vitin 866 u pagezua me popullin e tij ne Kishen e Ballshit ne tokat e Arberit. Bullgaret nga pagane u bene te krishtere . Borisi pas kesaj duke kuptuar rendesine e fese ne trevat e pushtuara kerkoi te lidhej me papen e Romes per te kerkuar udhezime per nje administrim kishtar te sakte. Thuhet nga autore te ndryshem se Borisi duhej ti drejtohej Kostandinopolit .Por kur je pagezuar ne nje vend aq te lashte si Iliria / Arberia ku krishterimin e solli vete Pali eshte e natyreshme qe do ti drejtoheshe Romes si kryeqendra e pare zyrtare.

Armiqesia e Kostandinopolit me mbreterit bullgareve vazhdon dhe arrijne kulmin ne 1018 kur Car Samueli u mund nga pernadori I Bizantit Vasili Il. Vasilli II riorganizoi peshkopaten e Ohrit duke vene ne krye peshkope greke si Theogilikati ne 1100 per te synuar ne perfshirjen e te gjithe Arberise apo edhe te Italise se jugut.

Nderkohe Patrikana e Romes qe u vetequajt Papati (influence Franceze) vazhdoi deri ne vitet 1303 te intensifikoje luften per te fituar sa me shume dioqeza ne Dalmaci dhe Arberi me ane te Peshkopeve te Raguzes duke marre edhe disa masa ndaj disa prifterinjve (te Tivarit dhe Ulqinit viti 1167, te Tivarit 1303) qe predikonin me ritet e lindjes.Kjo behej edhe ne kuader te uniatizimit te kishes se krishtere.
Zbarkimet e normandeve, I pari ne 1081 dhe I dyti ne 1105 si edhe kryqezata e pare 1095 filloi te lekundte Bizantin per unifikimin e kishes se krishtere. Pushtimi i Konstandinopojes me 1204 nga Kryqezata e 4 dhe mbajtjen e saj per 60 vjet nen sundimin francez solli edhe murgjit franceze benediktine ne Arberine e viteve 1230 duke u vendosur fillimisht ne Shirgj mbi Bune dhe me vone ne Durres dhe Shkoder pas viteteve 1250 nen mbrojtjen e Karlit Anzhu. Thuhet se po ne kete kohe u vendos edhe Urdheri Franceskaneve duke thelluar kthimin e arberve te krishtere tek qendra e vjeter, Roma. Keto zhvillime i perkrahte edhe principata e Arberit dhe me 1208 ka dokumente leterkembimi te Dhimitrit princit te Arberise me papa Inocentin III ku kerkohet nga papa ndihme per ushtrimin e besimit te krishtere.

Nderkohe qe papa dhe patriku luftonin ne ballkan per hegjemoni dalin ne skene turqit osmane te cilet pushtuan Ohrin ne 1408, Tivarin (qender qe varej nga Roma) me 1571 dhe Kostandonopojen me 1453 duke sjelle nje rrenim apo nenshtrim te patrikanes. U arrit te lidhej nje traktat ndermjet Sulltan Mehmetit II dhe patrikut te ri te Patrikanes Gjergj Skalari ku u ra dakord qe mos te prisheshin kishat per tu bere xhami: martesa dhe funeralet te beheshin ne kishe dhe to mos prishej festa e pashkeve.

Ne kete kohe i vetmi vend i krishtere i panenshtruar dhe qe nuk i paguante asgje Sultanit ishte Arberia. Gjergj Kastrioti-Skenderbeu , biri I princit te Krujes I mbiquajtur « Mbrojtes » dhe « Atlet » i Krishterimit theu per 25 vjet ushtrite osmane duke entuziasmuar boten e krishtere me bemat e tij dhe duke marre mirenjohjen e tere bashkesise kristiane kudo qe ndodhej . Skenderbeu dhe papa stabilizuan maredhenie te ngushta me me synime te qarta per mbrojtjen dhe lartesimin e kishes se shenjte. Kjo lidhje e ngushte me papen dhe perendimin i perputhej me idete qe kishte Skenderbeu dhe fisniket e tij per fatin e Mbreterise se Arberit ne ballkan dhe Evrope. Pas renies se Skenderbeut Sulltani ndermori nje fushate konvertimi ne myslimane ndaj arberve te krishtere duke perdorur paketen e privilegjeve dhe te detyrimeve dhe taksa te tilla si “defshirmeja”(takse gjaku) ku cdo familjari I merrej djali I vogel dhe nuk I kthehej kurre per tu perdorur si jenicer. Kjo takse shpesh I detyronte fshatra te tere te emigronin. Nje pjese u konvertuan duke nderruar vetem emrin dhe vazhdonin ritet e tyre te krishtera feshurazi Njihen raste qe dokumentohen edhe nga Frang Bardhi ne vitin 1637 kur brenda nje familje (vellezer apo burre dhe grua)jane me fe te ndryshme vetem per te shpetuar nga taksat apo per te perfituar privilegje.

Gjurme ne qendresen fetare ndaj konvertimit ne fene islame ka lene Shpati i Elbasanit gje qe deshmohet ne afresket e pikturuara nga Onufri nga Neokastra (Elbasani) ne vitete 1556 ne kishen e Shen Kollit dhe ate te Shen Premtes. Ne kete klime myslimanizimi prifterinjte Shqiptare patriote si Archbishop of Durrės, Pal Ėngjėlli, a close associate of Skanderbeg doli nevoje emergjente perdormi i gjuhes shqipe ne kishe as the “Formula of Baptism” of 1462 AD. It is a short sentence in Albanian “Unte paghesont premenit Atit et birit et spertit senit” (I bless you in the name of the Father, the Son and the Holy Spirit), which is found in a circular (pamphlet) written in Latin.
During a visit to Mat, Pal Ėngjelli noticed irregularities in the religious practice and following this he left some directions and recommendations with the Catholic priest, namely the aforementioned blessing, which could be used by parents in baptising their children in case they could not do it in church or there was no priest available. The formula is written in the Latin alphabet in the northern dialect of the ghegs (gegėrisht).


Duke perfituat nga kunder-refoma e papatit, me lejen e Selise se Shejte per te konsoliduar krishterimin ne 1555 botohet “Missal” by Gjon Buzuku which is the translation of the main parts of the catholic liturgy into Albanian; it contains the services of the main religious holidays of the year, comments from the book of prayers, parts from the Testament as well as parts from the ritual and catechism.
The “Missal” by Gjon Buzuku is written in the northern dialect (gegėrisht), in the Latin alphabet, and is provided with some special letters. The book has a relatively rich vocabulary and its orthography and grammatical forms seem to be established, which is indicative of an earlier tradition in the writing of the Albanian language.

One Arbėresh priest in Italy Lekė Matrenga published in 1952 “E mbesuame e krishterė” ("The Christian Faith"). It is a booklet of 28 pages, the translation of a catechism. The book is written in the southern dialect, in Latin alphabet, and is provided with some special letters representing the sounds of the Albanian language that are missing in Latin.
Me vone Pjetėr Budi perkthen “Doktrina e Krishtere 1618 “Pasqyra e te rrefyerit” 1621 dhe “Rituali Roman” 1621
Pasi perkrahu perdorimin e gjuhes shqipe ne kishe , Selia e shejte ne Rome ne 1634 vendosi qe franqeskanet te vendosen pergjithmone ne zonen e Shkodres Zadrimes dhe Lezhes per te frenuar myslimanizmin.

Nderkohe Kisha ortodokse administruar nga patrikana autoqefale e Ohrit, qe kishte ne varesi edhe peshkopaten e Beratit, ishte e angazhuar ne mbledhjen e taksave per sulltanin dhe nga studimet shihet se patrikana ka qene nje sherbyese e zellshme ne kete drejtim.
Osmanet vendosen parimin fetar si te vetmin qe dallonte kombesine dhe prandaj myslimanet i quanin turq dhe te krishteret greke. Ka shume te dhena qe edhe disa qarqe extremiste helene te patrikanes kishin kohe qe e zbatonin kete kete parim te pa fe duke kerkuar helenizimin e te gjithe te krishtereve . Kuptohet qe si reaksion i kesaj por edhe per zona influence Selia e shenjte solli shume dergata ne Arberi per te riperterire krishterimin me qender Romen. Por Roma nuk synoi ne asimilimin e arberit gje qe deshmohet edhe per perkrahjen e perdorimit te gjuhes shqipe gjate predikimeve. Ketu duhet kerkuar aresyeja e orientimit perendimor drejt Romes qofte e princ Dhimitrit me 1208 qofte e Skenderbeut ne mesin e shekullit XV.

Mbledhja e « Kuvendit te Arberit » ose « Koncili i Arberit « ne Merqi te Zadrimes me 20 korrik 1703 nen kryesine e Tivarit dhe me bekimin e papa Klementit XI (qe ishte Shqiptar) mori vendime te rendesishme per konsolidimin e kishes katolike ne Shqiperi sic ishin ndalimi i fshehjes se perkatesise fetare ; ndalimi i predikimit fshehtas nga prifterinjte per keta besimtare kriptokristiane etj. Ne kete kuvend katoliket u shprehen hapur edhe kunder ortodokseve.
Megjithese jezuitet erdhen me vone ne Shqiperi ata e rroken shpejt natyren dhe kulturen shqiptare. Bie ne sy revista e tyre patriotike “leka “. Kurse per Franceskanet dallohet Pater Gjergj Fishta I konsideruar si poet Kombetar Shqiptar dhe themelues I alfabetit te gjuhes shqipe ne Kongresit te Manastirit. Polemika apo konkurrenca mes jezuiteve dhe franceskaneve nuk arriten asnjehere ne krize te kishes katolike ne Shqipetare.per me teper ato kishin bashkuar gjithnje perpjekjete per te siguruar perkrahes ne fuqite e medha si Austria e cila kishte ndikuar prane portes se larte per te mbrojtur interesat e katolikeve dhe kishte financuar per kishen katolike shqiptare.

Ne pasluften e pasigurt per fatet e Shqipeprise prej lakmise se fqinjeve nje delegacion I kryesuar nga ipeshkv katolik Bumci shkoi ne Versaje dhe perdoren influencen e tyre ne Seline e Shenjte per te garantuar se katoliket shqiptare nuk donin te jetonin te ndare nga shqiptaret e tjere muslimane duke pase parasysh copetimin e mundshem te pasluftes.
Per t'iu pershtatur te gjithe besimtareve te vet Kisha katolike mori parasysh edhe kanunin e leke Dukagjinit dhe variante te tij dhe u mundua qe te mos I binte ndesh ketij kodit te nderit;, mikpritjes, fjales se dhene etj duke spjeguar keto elemente edhe me biblen.
Kisha katolike shqiptare, ne dallim nga simotrat ne Evrope, karakterizohej nga nje pavaresi e komponenteve te saj per shkak te rolit te vecante qe luajten franceskanet dhe jezuitet . Kjo gje shkaktonte mospelqimin e dergatave nga Roma sepse nuk e kuptonin situaten ne vend.
Eshte per tu theksuar se, ashtu si edhe ne shekullin e XV dhe XVI, ne dallim nga riti lindor, Kisha katolike nxiti perdorimin e gjuhes shqipe qe me 1861 ne seminarin e urdherit franceskan dhe u shqua per nje patriotizem ta pashoq. Ky ishte shkaku qe me 1933 ipeshkvit katolike do ti shkruanin bashkerisht Zogut ”Ne jemi ketu ne Shqiperi prej dy mije vjetesh; katolike atehere katolike edhe sot, shqipetare atehere shqipetare sot edhe gjithmone. Dy revistat katolike te viteve 30 “Drita” dhe “Leka” harmonizojne doktrinen fetare me kontekstin shqiptar dhe propagandojne tolerancen fetare dhe mundesine e bashkejeteses midis feve ;Psh solidaritet shoqeror kristian do te gjente mbeshtetjen e vet ne Shqiperi ne praktiken e beses dhe te fjales se dhene te tradites zakonore shqiptare

Pushtimi Italian zgjoi perseri idene e vejeter te Vatikanit per uniatizimin e Kishes dhe pati edhe misionare dhe u organizuan mbledhje per kete ne kuader te luftes italo-greke. Kleri fetar i te te gjithe besimeve (musliman,katolik, bektashian dhe ortodoks) u perpoq te perfitonte sa me shume financime nga politika e fashisteve italaine dhe gjerman. Por kjo nuk I pengonte besimtaret te vazhdonin te shihnin nje pushtues qe duhet te ikte nje ore dhe me pare. Bektashinjte u hodhen totalisht kunder fashizmit italian dhe nazizmit gjerman.

Me shkrirjen e patrikanes se Ohrit dhe kalimi i varesise se kishes ortodokse direkt nga Kostandinopoli, pas janarit te vitit 1767 (influencuar edhe nga rezultatet e lufterave ruso-turke) u vu re nje perpjekje fare e hapur per helenizimin e popujve te ballkanit duke shtuar numrin e shkollave greke dhe te qendrave te rendesishme fetare dhe didaktike si Voskopoja ku u hapen shkolla si « Akademia e Re » (nje institucion illuminist ne te cilen kontribuan greke, rumune-vllhe dhe shqiptare si Kavalioti )ne vitin 1744 apo shtypshkronja etj. Por patriotet fetare dhe njerez te ditur Shqiptare e shfrytezuan kete infrastrukture dhe kulture fetare per te prodhuar vepra per te ardhmen e kombit shqiptar sic ishte edhe fjalori tre gjuhesh i Kavaliotit i botuar ne Venedik me 1744. Keshtu Voskopoja u be nje qender iluminizmi , arti dhe atdhetarizme e . Po si devocion patriotik ne ndihme te kishes shqiptare erdhi edhe Ali Pashe Tepelena i cili ngarkoi mjekun e tij Vangjel Meksin te Perkthente Dhiaten e re per besimtaret shqiptare ne vitin 1819 deri 1827 per te vazhduar vone me perkthimet e Kristoforidhit te vitit 1872

Pushtimi osman dhe pėrhapja e islamizmit e demtoi rende fene e krishtere katolike apo ortodokse. Me rritjen e ndėrgjegjes kombėtare nė luftėn kundėr sundimit tė huaj, nga shtresa e klerit vendės dolėn disa figura tė njohura si Pjetėr Budi, Frang Bardhi, Pjetėr Bogdani tė cilėt luajtėn njė rol tė rėndėsishėm pėr kulturėn shqiptare. Gjatė Rilindjes kombėtare nga rradhėt e dy degėve tė Krishtera pati klerikė qė punuan pėr interesat e vendit e tė kulturės kombėtare, si Papa Kristo Negovani, Ndoc Nikaj, Nikollė Kaēorri etj.
Ne fund te shekullit XIX dhe ne fillim te shekullit XX ,patriotet Shqipetare te mergimit, kryesisht ortodokse e kuptuan heret se per te kundeshtuar politiken dhe praktiken helenizuese te Greqise duhej nje Kishe Autoqefale Shqiptare. Tentativat e para per kete jane bere nga Nikolla Naco me orijgine nga ne Bukuresht por pa sukses.

E drejta ligjore per autoqefali i lindi Kishės Ortodokse tė Shqipėrisė qysh mė 28 Nėntor 1912. Me shpalljen e pavarėsisė nga Turqia, Kisha Ortodokse e Shqipėrisė nuk mund tė mbrohej mė juridikisht nga Patrikana, e cila ishte nėn juridiksionin e shtetit turk. Kjo kishte ndodhur edhe me popullsitė e tjera tė Ballkanit qė kishin qenė tė pushtuara nga Turqia. Kėshtu, kishin shpallur autoqefalinė Kisha Ortodokse Greke, Bullgare, Rumune dhe Serbe, e cila e kishte fituar kėtė tė drejtė qė nė shek.XIII.

Nė Amerikė kjo pėrpjekje filloi qysh nė Maj te vitit 1907. Njė shkak qė i dha shtysė kėtij problemi, ka qenė njė ngjarje konkrete. Mė gusht tė vitit 1907, vdiq njė djalė i ri, nė qytetin Hadson. Kur trupi i tij u shpu ne Kishen Ortodokse ku zakonisht kryenin shėrbesat e tyre shqiptarėt ortodoksė, prifti grek refuzoi ti kryente sherebesen e permortshme pasi djaloshi njihej si nacionalist shqiptar dhe ishte “automatikisht i c’kisheruar” .
Pėr kėte shkak, shqiptarėt krijuan njė shoqėri fetare nė Shtator 1907, me emrin “Nderi Shqiptar” dhe zgjodhėn njė komision, qė ai ta lidhte shoqėrinė e Usterit me emigrantėt e Natikut, Marlboros, Bostonit, etj. Ky ishte hapi i parė pėr njė Kishe Ortodokse Shqiptare tė pavarur nė emigracionin e Amerikės.
Meqė shqiptarėt nuk kishin njė prift legal tė dorezuar nga njė peshkop, vendosėn qė tė thėrrisnin njė prift nga Shqipėria.
Nga kandidatėt fitoi F.Noli, i cili pas shume peripecish te stisura nga patrikana ,mė Mars te vitit 1908, F.Noli u dorėzua prift i ligjshėm. Noli u shigurua prift nga tre peshkope nje rus , nje ukrainas dhe nje rumun.
Kjo ngjarje u prit me gėzim nga tė gjithė shqiptarėt kudo qė ndodheshin dhe pati jehonė tė gjerė nė tė gjithė shtypin e kohės. Pėr tė shkroi gazeta “Drita” e Sofjes, tė cilėn e nxirrte Shahin Kolonja, “Shpresa e Shqypnis”, si dhe gazeta tė tjera shqiptare tė Misirit dhe tė Amerikės.
Fan Noli ne nje nga misionet e tij per nje kishe te pavarur shqiptareMeshėn e parė nė gjuhėn shqipe, F.Noli e dha mė 22 Mars 1908.

Pas kesaj ne Amerkike fillon ethshem ndertimi i Kishave ortodokse shqiptare kisha e Shėn Kollit nė Sauth Brixh, e cila perfundoi nė vitin 1912.kisha e Shėn Palit dhe e Shėn Pjetrit nė Filadelfia. Iniciativėn e mori emigranti Stavri Seminaku nga Berati dhe prifti nga Rehova e Kolonjės at Naum Cerja. Nė vitin 1919 u ngrit kisha e Shėn Mėrise nė Natik.
Pėr nevojat e Kishės sė re shqiptare e tė pavarur, F.Noli pėrktheu me radhė nga viti 1908-1914, tė gjithė librat kishtare tė domosdoshėm “Sherbesat e Javes sė Madhe”, Libri i Sherbesave tė Shenjta”, “Libri i tė Kremteve tė Mėdha”, “Triodhi i vogel”, “Lutjesorja” dhe “Pesėdhjetėvjetorja e vogėl”.
Tė gjitha kėto pėrpjekje pėr njė Kishė Ortodokse Autoqefale Shqiptare, F.Noli i bėri me synimin e krijimit tė njė peshkopate ortodokse shqiptare nė Amerikė, fronin e sė cilės, nė tė ardhmen ta shpinin ne Shqipėri.
Njė nga ngjarjet mė tė shėnuara tė Kishės Ortodokse Shqiptare ka qene Kuvend i dates 16 Mars tė vitit 1919 ku u mblodh diaspora shqiptare e Amerikes Kanadase dhe Meksikes Kuvendi i kėrkoi peshkopit rus t’u jepte mundėsi qė tė formonin Peshkopatėn Shqiptare tė Amerikės dhe tė dorėzonte peshkopin e tyre tė parė. Pėr kėtė qėllim u bėnė shumė kėrkesa edhe nė kryepeshkopata tė tjera. Peshkopi rus premtoi tri here qė tė dorėzonte F.Nolin peshkop dhe tė tri herėt u terhoq. Nė rrethana tė tilla mė 26 Korrik 1919, nė kishėn e Shėn Gjergjit nė Boston, F.Noli iu drejtue tė pranishmėve: “Kush e bėri peshkopin e parė fare?” Dhe populli iu pergjigj: “Tė parin fare e bėri populli. Dhe mua populli tė mė dorėzojė se jam i pari fare pėr shqiptarėt” - tha F.Noli.
Nga ana tjetėr, Kuvendi i 30 Korrikut 1919 e shpalli Kishėn Ortodokse Shqiptare tė Amerikės kishė autoqefale dhe F.Nolin peshkop tė saj.

Ndėrsa nė Amerikė ndodhnin kėto ngjarje, nė Shqipėri, e cila ishte bėrė shesh lufte, mbizotėronin mitropolitėt grekė, si Jakovi i Durrėsit e pastaj i Korēės, Njoftime kishte se Nė Shqipėri vepronin bandat terroriste greke tė “kompanive tė shenjta”, tė cilat vranė Papa Kristo Negovanin nė vitin 1904, terrorizuan popullsinė e Shqipėrisė sė Jugut nė vitin 1914, vranė At Stath Melanin nė vitin 1917.
Pas gjithė kėtyre pengesave mė nė fund, mė 28 Prill 1921 at Vasil Marku dha tė parėn meshė shqip nė kishėn e Shėn Gjergjit nė Korēė.
Ngjarja mė e madhe pėr Kishėn Ortodokse tė Shqipėrisė ishte mbledhja e njė kongresi gjithėshqiptar nė Berat, mė 10 Shtator tė vitit 1922 ku u aprovua nga kongresi qė si qender e Kishės Autoqefale tė Shqiperisė tė ishte Korēa.
Kongresi vendosi qė gjuha e liturgjisė nė Kishen Ortodokse Autoqefale Shqiptare tė ishte gjuha shqipe.Kongresi i Beratit u mbyll mė 19 Shtator 1922.
Mė 21 Nėntor 1923, Sinodi I Pare I themeluar ne Berat shpalli F.Nolin kryepeshkop. Ceremonia u bė nė kishėn e Shen Gjergjit nė Korēė.
Kėshtu, sikurse shkruan dhe F.Noli, pas 500 vjetėsh u krijua Sinodi i Pare i Kishės Ortodokse Shqiptare qysh nė vitin 1478, kur e gjithė Shqipėria (Arberia) ra nėn sundimin osman. Ky Sinod i Shenjtė pėrbėhej nga Hireotheu, miropolit i Korēės dhe i Gjirokastrės, Kristofor Kisi, mitropolit i Beratit dhe i Vlorės, F.Noli, mitropolit i Durrėsit dhe i Tiranės. Ky Sinod sipas F.Nolit, vijoi deri mė 24 Dhjetor 1924, kur Fan Noli u detyrua tė largohej nga Shqipėria.

Me pėrkrahjen e qeverisė, erdhi nė krye te Kishės Ortodokse tė Shqiperisė at Visarion Xhuvani, i cili u shpall kryepeshkop nė kėtė mėnyrė. Nė vitin 1929, ai u dėrgua nga Sinodi dhe mitropoliti i tij tek Anastasi i Koshavacit.
Qė aty u thirr nė Tiranė dhe tok me peshkopin serb tė Shkodrės, si dhe me dy peshkopė tė tjerė, Evthim Ikonomin dhe V.Camcen (Agathangjelin), krijuan Sinodin e Dytė tė Kishės Ortodokse Shqiptare me kryepeshkop Visarion Xhavanin. Patrikana Ekumenike e kundėrshtoi kėtė sinod Megjithėketė, duhet theksuar se V.Xhuvani u tregua shumė energjik. Gjatė kohės qė ishte nė krye tė Kishės ai mblodhi Kongresin II gjithėortodoks nė Korēė, mė 16 Qershor 1929
Nėn formulėn: Kishe e lirė nė shtet tė lirė”, Kishė e ndarė nga shteti, u formulua neni 16 i Statutit ku thuhet: ”Kryepeshkopi, peshkopėt, zėvendėsit e tyre lokalė, Ikonomi i Madh Mitrofor, Sekretar i Pėrgjithshėm i Sinodit, si dhe ndihmėsit dhe zėvendėsit klerikė tė Kryepeshkopit dhe peshkopėve, duhet tė jenė prej gjakut dhe gjuhės shqiptare, si dhe tė kenė nėnshtetėsinė shqiptare”.
Sinodi II i Shenjtė i Kishės Ortodokse Autoqefale tė Shqipėrise, po i panjohur nga Patrikana Ekumenike u pėrbė nga: Kryepeshkop dhe peshkop i Tiranės dhe i Durrėsit V.Xhuvani, imzot Camce, imzot Ambrozi, imzot Eugjeni. Mė vonė ky sinod u plotėsua dhe me Ikonomin e Madh, Mitrofor, at Vasil Markun.

Mbreti Zog gjate perpjekjeve per te krijuar nje stabilite politik ne Shqiperi ndoqi nje politike neutrale ne lidhje me besimet e ndryshme ne Shqiperi duke e ndare pushtetin nga feja , duke perkrahur autoqefaline e kishes ortodokse si edhe duke preferuar shqipetare ne drejtimine fese. Per tre vjet ai pat nje konflikt me shkollat katolike (1933-1936) te cilat I mbylli dhe pastaj I hapi prape. Kjo u be ne kuader te reformes arsimore.Ka interpretime se kjo levizje e Zogut u be edhe per te mbajtur nje ekuiliber fetar dhe per ti vene nje kufi ekspansionit te gjithanshem italian ne Shqiperi

Problemi atoqefalise u be nje nga temat kryesore edhe per mbretin Zog I clili dergoi minitrsin ortodoks Kota dy hetre ne Stamboll per te negociuar por edhe per te kercenuar.Nė vitin 1933, qeveria e mbretit Zog bėri presion edhe ndaj Xhuvanit qė ai tė jepte dorėheqjen dhe u ngarkua Kristofor Kisi pėr tė formuar Sinodin e Tretė te Kishės Ortodokse Shqiptare. U arrit qė mė 20 Shkurt 1937, qeveria shqiptare tė niste delegatė pėr nė Athinė K.Kisin dhe laikun Josif Kedhi.
Kėshtu, mė 12 Prill 1937, Kishes Ortodokse Shqiptare iu njoh zyrtarisht varesia direkte nga patrikana dhe u shpall autoqefale. Dekreti i lartė kishtar, Tomi., iu dorėzua K.Kisit. Me kėtė rast, Patrikana i dėrgoi njė mesazh Ministrit tė Drejtėsisė Thoma Orollogaj, Mbretit Zog dhe Kryeministrit Koēo Kotta.

Tani e tutje, kjo kishė edhe juridikisht e nė mėnyrė kanonike, vendoste vetė pėr organizimin e saj, si pėr caktimin e peshkopėve dhe tė peshkopatave, pėr pėrkthimin e liturgjisė dhe librave tė meshės nė gjuhėn shqipe, etj.
Nga ana e saj, Patrikana ruante tė drejtėn e shpjegimit e tė interpretimit tė dogmės ortodokse dhe kėrkoi qė ndėr tė gjithė peshkopėt e mundshėm tė fronėsuar nga Sinodi i shenjtė i Kishės Autoqefale tė Shqipėrisė, dy prej tyre tė kishin, pėr kėtė arsye, formim teologjik ortodoks nė shkollat greke dhe tė kishin jetuar jashtė vendit, dmth nė Greqi ose nė Malin e Shenjtė, pėr mjaft kohė. Ky ishte i vetmi kusht qė vuri Patrikana Ekumenike.

Sinodi III i Kishės Ortodokse Autoqefale tė Shqipėrisė, pėrbėhej nga Kristofor Kisi, kryepeshkop dhe mitropolit i Durrėsit dhe i Tiranės, Agathangjel Ēamēe, mitropolit i Beratit, Evllogji Kurnila, mitropolit i Korēės, Pandeli Kotoko, mitropolit i Gjirokastrės.

Islami nė Shqipėri

Kontaktet e shqiptarėve me botėn islame, janė relativisht mė tė vona se ato tė pjesės mė tė madhe tė popujve europianė. Islamizmi u shfaq pėr herė tė parė i pranishėm nė kontinentin e vjetėr nė fund tė mijėvjeēarit tė parė (shek. 9-10-tė).
Nga kontaktet e spanjollėve me arabėt dhe kulturėn e tyre lindi eposi i Sidit, nė tė cilin konflikti themelor ėshtė ai i kalorėsve hispanikė me maurėt (arabėt).
Nga kontakti i frankėve me arabėt lindi epopeja kombėtare e francezėve “Kėnga e Rolandit”, nė tė cilėn konflikti zhvillohet midis morėve (arabėve) dhe vendėsve.
Disa shekuj mė vonė arabėt do tė ishin tė pranishėm nė tragjeditė e Shekspirit (Othello, “arapi i zi”, nė tragjedinė me tė njėjtin emėr).
Nė kėtė kohė (fundi i periudhės bizantine dhe pragu i pushtimit otoman) shfaqen pėr herė tė parė arabėt tė fiksuar nė kulturėn tradicionale shqiptare, nė baladėn e vėllait qė ngrihet nga shtrati i vdekjes pėr tė mbrojtur nderin e motrės nga “nji bajloz i zi” (a “nji harap i zi”) qė ka dalė prej detit. Historikisht kontaktet ndėrfetare midis shqiptarėve tė krishterė dhe pelegrinėve pėrhapės tė islamizmit i takojnė shekullit tė 13-14-tė.

Misionarėt e parė tė fesė sė re mbėrritėn nė hapėsirėn shqiptare nėn emrin e ortodoksisė. Njė prej kėtyre misionarėve, qė solli bektazhizmin nė Shqipėri, njihet me emrin “Shėn Spiridoni” dhe i pėrgjigjet figurės sė Haxhi Bektash Veliut. Fshehja pas ortodoksisė lehtėsoi pranimin e islamizmit (fillimisht nė formėn e bektashizmit) para se ushtritė perandorake osmane tė pushtonin vendin. Kjo periudhė e parė pėrfaqėson fazėn e islamizimit tė pėrzgjedhur paqėsor.
Islamizmi nė Shqipėri paraqitet si “islamizėm europian”, joburimor.

Me pushtimin otoman nis faza e islamizimit me masa shtėrnguese pėrmes zbatimit tė sistemit tė privilegjuar tė taksave dhe tatimeve ndaj muslimanėve, pėrkundėr njė sistemi shfavorizues ndaj josmuslimanėve (pėrjashtim i atyre qė ndėrronin fenė nga detyrimet ekonomike, nga marrja nizam etj.).
Prej shekullit tė 15-16-tė e nė vijim nė qytetet kryesore tė Shqipėrisė u ngritėn institucione tė rėndėsishme tė kultit islamik (xhami, tyrbe, teqe).
Islamizmi u pėrhap mė shumė nė Shqipėrinė e Mesme. Nė fazėn e fillimeve pjesa mė e madhe e shqiptarėve mbanin zyrtarisht fenė islame dhe ushtronin ritet e krishterimit. Nė kėtė fazė dėshmohen kisha tė maskuara (nėntokėsore). Mbajtja e dy feve dhe dy emrave (kriptokrishtėrimi, krishtėrimi i fshehtė ose i mbuluar me muslimanizėm tė jashtėm) vazhdoi deri nė shekullin e 20-tė.

Nė shekullin e 18-19-tė islamizmi pati njė lulėzim fetar dhe kulturor nė Shqipėri. Nė kėtė periudhė u zhvillua letėrsia shqipe me alfabet arab, e njohur si “letėrsia e bejtexhinjve”, qė studiuesit e krahasojnė me letėrsinė “alhamiado” qė qe zhvilluar mė parė nė Spanjė.
Islamizmi la gjurmė nė jetėn zakonore tė shqiptarėve, pėrmes ndėrhyrjes sė disa nomeve tė sherijatit. Por sherijati nuk u bė asnjėherė kod sundues zakonor i shqiptarėve. Pranimi i islamit nga shqiptaret spjegohet edhe me rolin qe do te luante kjo fe per diferencimin e shqiptareve prej sllaveve (zona Kosoves) dhe grekeve (zona Camerise) te cilet sidomos pas shekullit XVIII kishin filluar nje politike asimiluese ndaj shqiptareve.
Feja Islame ne Shqiperi eshte karakterizuar ktryesisht nga prezenca e shumices se muslimaneve sunite dhe pakices te urdherit bektashij.

Ne kushtet e nje shteti te pavarur shqiptar dhe te pasluftes se pare boterore muslimanet Sunite riorganizohen ne 1921 ne nje Alenace kombetare muslimane Me 1923 bashkesia sunite do te ndahet nga kalifati Stambollit duke zgjedhur si kryetar Myftiun e Tiranes .Ne keto vite ne Islamin shqiptare shfaqet nje dell reformator pasi ndalohet formalish poligamia , dalin perkthme ne shqip te kuranit dhe deputet muslimane kerkojne qe grate te bejne jete shoqerore si burrat gje cila do te filloje te realizohet me ligjine heqjes se perces vetem me 1937 . Me 1923 del edhe revista « Zani I Nalte » me ndjenja te theksuara patriotike dhe reformatore .
Me 1929 mbahet nje kongres i muslimaneve sunite ku u vendos perdorja ekskluzive e gjuhes shqipe dhe reduktimi i numrit te xhamive per te mbajtur ato me kryesoret , unifikimi i medreseve etj. Ka vend te besohet se ne kete reforme ka gisht Zogu me qellimet etij per te bashkuar vendin dhe per ta oksidentalizuar Shqiperine duke ia hequr perfundimish imazhin e nje vendi islam.Thuhet se edhe Ataturku, reformatori me i madh i kesaj kohe, behej xheloz nga shpirti reformator i Zogut pasi nuk i pelqente qe ky i fundit t'ia kalonet atij ne kete drejtim.

Bektashizmi e ka origjinen prej nje doktrine mistike te baballareve turkmene te shekullit XI-XII ne detin Kaspik dhe u themelua nga Haxhi Bektashi nen ndikimin e mistikut persian Ahmet Jasevi per tu fuqizuar si sekt musliman ne Turqi pasi lidhet me korpusin e jenicereve (qe kishin prejardhje kristiane). Bektashizmi adhuron Aliun po aq sa Muhametin. Per aresye te konfliktit me vete muslimanizmin bektashizmi fitoi nje tolerance fetare me kristianizmin duke pasur edhe disa pika takimi ne jeten fetare. Predikonin barazine e burrit me gruan, pinin alkool dhe gjera te tjera qe ishin fare te papelqyeshme per Islamin .Per nga ky pozicion tolerant I bektashizmit dhe per rolin patriotik qe kane luajtur shume Bektashij ka pasur mendime nga studiues dhe politikane vendas dhe te huaj te te gjithe koherave se Bektashizmi do te ishte nje fe e pershtateshme per Shqipetaret .Nder keta eshte edhe poeti i madh kombetar Naim Frasheri

Nė Shqipėri bektashizmi ėshtė shfaqur nė fund tė shekullit tė 12-tė dhe nė fillim tė shekullit tė 13-tė. Nė 1925, kur Ataturku ndėrmori reformat e ashpra laicizuese tė shtetit pėr krijimin e Turqisė moderne, Shqipėria u bė vendi i Kryegjyshatės Botėrore tė Bektashinjve duke mbetur edhe sot e tille Pakkush e di se Shqipėria, ky vend i vogėl, ėshtė seli e njė kryeqendre botėrore tė besimeve. Eshtė interesant tė vihet re se edhe gjatė periudhės sė ateizmit nuk pati pretendime nga shtete tė tjera ku ka bashkėsi besimtarėsh bektashinj pėr tė marrė rolin e kryeqendrės.
Bashkėsia bektashije e Shqipėrisė u shpall e pavarur nė vitin 1921.
Shume teqe bektashishj u bene qendra rezistence kunder italianeve dhe kunder gjermaneve si baba Fejozo dhe baba Faja duke llogaritur gjate luftes rreth 6000 bektashij te roganizuar.

Historia e Kishės Ungjillore Protestante nė Shqipėri, zė fill mė 18 Tetor 1873, kur Berd, Xheni dhe zoti Marsh u vendosen si misionarė nė qytetin e Manastirit. Kėta misionarė fisnikė krijuan aty Bashkėsinė e parė Ungjillore. Ndėr anėtaret e parė tė Bashkėsisė Ungjillore tė Manastirit, ishte edhe Gjerasim Qiriazi I cili pasi shkollohet ne Bullgari me ndihmen e misionareve ne maj 1883 niste per ne Shqipėrisė, jo pa pengesa dhe pa vuajtje. Gjerasimi synoi qytetin e Korēės, ku predikimet e para i bėri nė Mėsonjtoren Shqipe, mė 3 Maj 1890, duke patur si pikėsynim zgjimin e popullit tė tij, si njė misionar atdhetar. Predikimin e Fjalės sė Krishtit, ai e quante vėrtetė njė detyrė patriotike.
Gjerasimi dhe e motra Sevastia ēelen nė Korcė shkollėn e vashaveme 23 Tetor 1891. Kishte gjithsej tri vajza. Mė pas, duke thyer luftėn qė Patrikana i bėnte shkollės dhe Gjerasimit, numri i vashave nė shkollė u shtua. Te shumta kanė qenė vashat qė mbaruan shkollėn e Qiriazit.
Me 14 Nėntor 1892 u themelua bashkesia “ Vėllazėria Ungjillore”ne te cilen bėnte pjesė Gjerasimi, Gjergj Qiriazi, Sevastia, Grigor Cilka, Herakli Bogdani, V.Pasko nga Pogradeci, Fanka Evthimi dhe ndoshta edhe P.N.Luarasi.
Kjo shoqėri ungjillore pati dhe organin e saj qė u quajt “Letra e Vėllazėrise”, numri i parė i sė cilės u botua nė Korce nė nentor tė vitit 1892.

Besimet fetare ne periudhen 1944 –1990

Pushteti i vitit 1945 e vuri nė shenjė kryesisht Kishėn Katolike tė Shqipėrisė, duke e cilėsuar atė si ēerdhe tė agjentėve tė huaj nė Shqipėri. Pėr kėtė arsye, qysh nė fillim, Kishės Katolike Shqiptare iu kėrkua tė bėnte njė sakrilegj kanonik, tė shpallte autoqefalinė e saj. Te dy peshkopėt katolikė, imzot Gaspėr Thaēi dhe imzot Vinēenc Prennushi nuk e pranuan njė gjė tė tilė. Shteti komunist i burgosi tė dy, duke dėnuar me 20 vjet burg imzot V.Prennushin, klerik dhe poet dhe duke dėnuar me pushkatim imzot Gaspėr Thaēin. Pas shumė mundimesh nė burg, vdiq nė vitin 1949 dhe imzot V.Prennushi, ipeshkv i Durrėsit dhe i Tiranės. U arrestuan 30 franēeskanė, 15 jezuitė dhe mjaft seminaristė. Disa prej tyre u pushkatuan e disa vdiqėn tė munduar nėpėr kampe pėrqėndrimi dhe nė punė tė detyruar.Nė vitin 1945, u pushkatuan Dom Ndre Zadeja, poet dhe atdhetar. Po kėtė vit, u pushkatuan Frano Gjini, Gj.Volaj, at Ciprian Nika. Nė vitin 1946 u dėnua dhe u pushkatua nė Shkrel, Nikoll Gazulli, etj.
Fjalėt e tyre tė fundit ishin: “Rroftė Krishti mbret! Rroftė Shqipnia dhe pa ne!”
Nė vitin 1950 u shpall arkipeshkv i Kishės Katolike tė Shqipėrisė Bernardin Shllaku, por atij i vunė njė mbikqyrje tė fortė. Ndėrkaq ishin mbyllur shkollat dhe manastiret katolike kudo. Kleri i huaj katolik qė vepronte nė dioqezat e Shqipėrisė, u dėbua qysh nė vitin 1946.
Nė vitin 1967 u pushkatua Zef Bici se gjoja kishte penguar aksionin ateist tė rinisė. Arkipeshkvi Ernest Coba u burgos qysh nė vitin 1964 dhe u dėnua me 25 vjet burg.Vdiq nė spitalin e Tiranės nė vitin 1980. Atėhere u burgos dhe Mikel Koliqi, i cili megjithe vuajtjet, doli gjallė nga burgu por vdiq si kardinal nė vitin 1997.
Keta dhe shume te tjere ishin martire te Kishes katolike Shqiptare ne shekullin e 20

Sinodi III i Kishės Ortodokse Autoqefale tė Shqipėrisė qėndroi deri nė vitin 1949, kur kryepeshkopi Kristofor Kisi dha dorėheqjen. Kisi vdiq mė 16 Qershor 1959. Nga viti 1946 deri nė vitin 1949
Sinodi IV i Kishės Ortodokse Autoqefale tė Shqipėrisė, u formua mė 25 Gusht tė vitit 1949, me kryepeshkop tė Kishės Ortodokse Autoqefaqle tė Shqipėrisė, Paisi Vodicėn. Ky u shpall KRYEPESHKOP i Kishės Ortodokse Autoqefale tė Shqipėrisė, si dhe peshkop i Durrėsit dhe i Tiranės, Qiril Naslazi u vendos mitropolit i Beratit, Filothe Duni, mitropolit i Korēės, Damjan Kokoneshi u shpall mitropolit i Gjirokastrės. U shpall peshkop sufragan Sofron Borova.
Paisi Vodica njoftoi menjėherė Patrikanėn Ekumenike tė Kostandinopolit pėr Sinodin e ri, por Patrikana e quajti kryepeshkop jo kanonik dhe nuk e njohu si tė tillė.Vodica pėr arsye politike e lidhi Kishėn Ortodokse Autoqefale tė Shqipėrisė me Patrikanėn e Rusisė komuniste. Kėshtu qė, Sinodi IV mori karakter tė theksuar politik. Pėr kėtė shkak, u dėrgua nga Patrikana nė Amerikė peshkopi Marko Lipa, peshkop i Lefkės, pėr tė mos lejuar qė Kisha Ortodokse Shqiptare nė Amerikė tė binte nė pozitat politike tė Kishės nė Shqipėri.

Mė 1967 besimet fetare dhe institucionet e tij e ndėrprenė me dhunė veprimtarinė e tyre per te filluar serish pas levizjeve demokratike te vitit 1990
Lėvizja kundėr institucioneve fetare e nxitur nga shteti diktatorial kominist u mbulua gjoja me njė lėvizje tė rinisė ateiste. Shumė kisha u kthyen nė salla publike, disa u kthyen nė salla bagėtish, disa u rrėnuan plotėsisht. U prishėn 2169 objekte kulti si kisha xhami e teqe. Atėhere u burgosėn 217 klerikė pėr terror e disa prej tyre vdiqėn nėpėr burgje ose u pushkatuan.

Kodi penal i vitit 1977 dėnonte propagandėn fetare si dhe pėrhapjen e liturgjisė. Sipas ketij kodi u dėnuan shumė ish-klerikė, por edhe laikė.
Kisha Katolike e Shqipėrisė qė i kishte dhėnė vendit dhjetra intelektualė, studjues me emėr, poetė e shkrimtarė, si at Shtjefėn Gjeēovin, Preng Doēin, at Gjergj Fishtėn, Dom Ndre Mjedėn, at Donat Kurtin etj, kishte pėsuar njė nga goditjet e saj mė tė mėdha gjatė gjithė historisė sė saj nė Shqipėri.
Shpallja e Shqipėrisė (e tokes prej ku predikuan se pari apostujt e Krishtit si Pali,e tokes se Skenderbeut qe u fut ne historine kishes si mbrojtesi i saj me besnik) si i vetmi shtet ateist nė tė gjithe globin tokėsor, kishte habitur tė gjithe botėn. Vatikani nuk e reshti asnjehere luften per te mbeshtetur besimtaret e vet te cilet e vazhdonin jeten fetare ne menyre ilegale por kesaj radhe te ndjekur nga Diktatori Enver Hoxha qe ishte shume here me i eger se sa perandori Trajan.

Pavaresisht regjimit te eger komunist Shqipetaret nuk linin feste fetare pa festuar me metodat e tyre sa te lashta aq edhe moderne ne kushtet e nje fukaralleku te tmerrshem te nje furnizimi me liste dhe triska deri me 1990. Ne kete ilegalitet te pergjithshem dhe frike u forcua edhe ndjenja e tolerances fetare.
Influence shume te madhe tek Shqipetaret besimtare dhe jo besimtare kishte edhe aktiviteti fetar –humanitar i Nene Terezes, i shenjtores me te dalluar te shekullit XX , qe gjithshka e bente ne emer te Jezu Krishtit.
Pas permbysjes sė rendit ateist nė Shqipėri, mė 4 Nėntor 1990, patėr Simon Jubani qė ishte mbyllur 26 vjet ne burg, si dhe Karlo A.Sevilla qė ishte dėbuar nga Shqipėria qe nė vitin 1946, dhanė njė meshė pėr tė gjallėt e pėr tė vdekurit, nė kapellėn e vogėl tė varrezave tė Shkodrės, e cila shėrbeu si altar. Pjesmarrja nė meshė ishte e jashtzakonėshme. Po atė ditė, u dha njė duva nė Xhaminė e Plumbit nė Shkodėr nga myslimanėt.
Filloi sėrish ngritja e kishave, xhamive dhe teqeve.

Besimet fetare pas vitit 1990

U kthyen nė Shqipėri emisarėt e Kishės Katolike te Shqipėrise, misionarėt dhe tė dėrguarit apostolikė tė Selisė sė Shenjtė, midis tyre dhe klerikė katolike shqiptarė qe kishin dalė gjallė nga burgjet, si imzot Mikel Koliqi, Frano Ilia, Imzot F.Mirdita i ardhur nga jashtė vendit etj.
Klerikėt ortodoksė qė kishin mbetur gjallė fillluan tė aktivizohen pranė kishave qė kishin mbetur mė kembe, tė cilat filluan t’i ripėrtėritin. Nga Patrikana Ekumenike u dėrgua peshkopi misionar A.Janullatos, i cili ėshtė pėrpjekur per ringritjen e kishave ortodokse tė shkatėrruara, si dhe pėr rikthimin e pronave tė tyre tė rrėmbyera.
Tė dyja kishat kryesore tė krishtera nė Shqipėri, u vizituan nga primatėt e tyre si Papa Gjon Pali II mė 25 Prill 1993 dhe Patriku Ekumenik, Vartholomeu I, mė 2-9 Nėntor 1999. Po kėshtu ėshtė pėrtėritur nė menyrė tė dukshme Kisha Ungjillore e Shqipėrisė, pėrmes misionarėve dhe bashkėsive tė krishtera ungjillore nė tė gjithė vendin sidomos nė qytete, dhe nė Kosovė. Kisha Ungjillore e Shqipėrisė ecėn sipas traditave tė saj tashme evropiane, duke shtrirė veprimtarinė nė pėrhapjen e lajmit tė mirė, sidomos nė shkolla, ku ajo ka dhėnė ndihmesė tė shquar.

Besimtaret shqiptare i ndesh kudo ne hapesiren qe popullohet nga shqiptare por dendesia e nje perfaqesuesve te nje besimi te caktuar ndryshon sipas rajoneve te hapesires shqipetare ne Ballkan dhe ne bote.Kėshtu rajoni verilindor i vendit (rrethet Tropojė, Has,, Kukės, Dibėr, Mat), Malėsia e Tiranės dhe e Krujės, Mallakastra, Malėsia e Kėrrabės, Kurveleshi e Skrapari, Kosova dhe Pjesa perendimore e Maqedonise janė kryesisht tė banuar nga popullėsi e besimit mysliman. Rajonet e Alpeve, Mirdita, Puka, Malėsia dhe Fusha e Lezhės pjesėrisht, Kurbini, Zona e Shkodrės dhe arbereshet e Italise janė populluar kryesisht me banorė tė besimit katolik.

Rajonet e Fushes se Myzeqesė dhe zonės sė Beratit, lugina e lumit Drino, Lunxhėria, Pogon-Zagoria, bregdeti Jonian, Rrėza e Pėrmetit, pjesėrisht rajoni juglindor dhe Fushėgropa e Delvinės janė populluar me banorė tė besimit ortodoks. Nėpėr qytete i has tė gjithė besimet, ndėrsa nė disa qytete si Tiranė, Elbasan, Vlorė, Korēė, Durrės.

Vecanti dhe origjinalitet perbejne qytetet tė cilat kane qene dhe jane me perberje fetare tė pėrzier si Shkodra , Tirana, Gjirokastra Elbasan, Vlorė, Korēė, Durrėsi etj. Ne keto qytete ka filluar te takohen edhe besime qe kane hyre ne Shqiperi pas viteve 1990 si protestante, bahai etj.

Toleranca

Shqiptarėt jane dalluar ne shekuj per nje toleranca unike ndėrfetare gje cila ka lidhje edhe me vete historine e pranise dhe bashkejeteses se besimeve te ndryshme fetare ne trojet e polluara nga shqipetaret si pasoje e ndarjes se krishterimit administrativisht nė dy pjesė, nė ritualin roman (perėndimor) dhe atė bizantin (lindor) me ane te „vijes se Teodosit" qe kalon diku mes lumejve Shkumbin dhe Mat te Shqiprise ashtu edhe si pasoje e perqafimit te islamit kryesiht per tiu rezistuar asimilimit prej shovinisteve sllave dhe greke ne fund te shekullit XVIII dhe XIX.

Shqiptaret kane qene tolerante dhe kurre nuk kane derdhur gjak per ceshtje fetare

Mark Milani , kryeministr I malit te zi pohon se “sa here qe ne perpiqeshim te ndersenim ne Shkoder katoliket kunder muslimaneve apo anasjelltas e kishim betejen e humbur sepse Shqiptaret e kishin ndjenjen kombetare shume me te forte. Ekzistencen e tolerances fetare e vune re edhe fashistet italiane te cilet hartuan nje strategji per ta ruajtur kete ekuiliber sa qe katoliket e ndjene veten si te lene pas dore
Prej fundit tė mesjetės e kėndej hapėsira shqiptare ishte zonė ekuilibri ndėrmjet dy perandorive mė tė fuqishme tė kohės, Perandorisė Osmane dhe Perandorisė Austro-hungareze. Midis kėtyre dy perandorive janė nėnshkruar disa marrėveshje, tė quajtura "kapitulacione", tė cilat rregullonin barazinė e ndikimeve, duke i njohur Perėndimit tė drejtėn e kujdesit pėr faltoret e tė krishterėve, pėrmes doktrinės "cultus protectorati" - mbrojtja e klerit.

Nė Shqipėri mund te gjesh shpesh dy fe (krishtėrim e muslimanizėm) nė njė familje ose nė njė fis (Lurė, veri), ose dy fe nė tė njėjtin njeri (Shpat, Elbasan), i cili mban dy emra, si i krishterė e si musliman, dhe bėn ritet e festat fetare tė tė dy besimeve. Heroi kombėtar i shqiptarėve Gjergj Kastrioti lindi nė njė familje ortodokse, u be musliman nė oborrin e sulltanit, u bė bektashi (ky ishte kusht pėr t'u bėrė jeniēer), u kthye nė Shqipėri dhe mori fenė e babait (ortodoks) dhe kur vdiq la amanet qė tė varrosej nė njė katedrale tė tė krishterėve katolikė (Lezhė). Njėri nga vėllezėrit e Gjergj Kastriotit, pėrkundrazi, kėrkoi tė varrosej nė manastiret e Athosit, njė prej vendeve tė shenjta tė ortodoksisė.

Nė Shqipėri nuk njihen konfliktet fetare, as nė formė episodike. Eshtė krejt normale qė njė shqiptar, nėse nuk i pėlqen prifti, predikimi apo sjelljet e tij, tė braktisė kishėn dhe ta kėrkojė lidhjen me zotin nė xhami. Njė prej autorėve mė tė rėndėsishėm tė letėrsisė klasike shqiptare, Pjetėr Bogdani, nė veprėn e tij "Ēeta e profetėve", citon krahas njėri-tjetrit Kalvinin dhe Avicenėn. Pėrkthyesi i parė i librit tė shenjtė tė muslimanėve Kur'an ishte i krishterė (Ilo Mitkė Qafėzezi).
Muslimanėt shqiptarė festojnė shėn Gjergjin e shėn Mėrinė, njė pjesė tjetėr shėn Nikollėn e Krishtlindjet, kurse tė krishterėt u bėjnė vizita miqėsore muslimanėve pėr festat e tyre karakteristike (Kurban Bajram).

Ka shume raste te treguara dhe te jetuara kur priftit I eshte dashur te kendoje syret e Kuranit per te nderuar nje muslyman te vdekur pasi hoxha dhe xhamia ishin larg prej debores apo motit te keq.

Nė njė qytet si Shkodra, ku popullsia muslimane ėshtė e pėrzier me tė krishterė katolikė dhe ortodoksė, nė ditėt e ramazanit edhe tregtarėt jo-islamikė ndalonin shitjen e mishit tė derrit nė dyqanet e tyre. Po ne Shkoder kane qene familjet bujare muslimane qe mbrojten ndertimin e kishes katolike kur disa fanatike filluan shketerrimin e themeleve naten. Ndertimet e kishes vazhduan kur bujaret myslmane dolen ne mes popullit duke thene “mos I preki njeri se keto jane themelet tona”.

Festat fetare nė Shqipėri, qofshin ato tė bashkėsisė sė krishterė, qofshin tė bashkėsisė muslimane, ruajnė gjurmė tė periudhės politeiste mitologjike. Shqiptarėt katolikė tė viseve veriore ditėn e Buzmit e kane pikėrisht nė ditėn e Krishtlindjeve, por duke nėnshtresuar nė kėtė festė edhe kultin e zjarrit. Shėn Mėria e muslimanėve pėrkon me ditėn e zanės - Dianės tek latinėt - mė 23 gusht. Bektashinjtė kanė kultin e Baba Tomorrit, qė ngjason me kultin mitologjik tė Olimpit grek. Njė poet i krishterė i vuri pėr titull librit tė vet emrin “Baba Tomorrit” Kjo dhe te tjera tregon Shqiptarėt kanė kultin e natyrės, festojnė ditėn e malit apo tė bjeshkės, mbajnė edhe sot gjarpėrin dhe dhinė si totem (hyjni mbrojtėse), kanė kult pėr zjarrin, pėr gurin, pėr ujin dhe bukėn, pėr udhėn dhe mysafirin, pėr tokėn dhe qiellin.

Autor Genc Myftiu

Literatura
De la Rocca “Religion and Nation in Albania” 1989 Rome
Dh .Qiriazi “Kristianity in Albania” 2000
Mark Milan “Albanian life and Customs” Kurti, Sirdani,
“On the contribution of the catholics in Albania” 2000



Shiko profilin e anėtarit


#4

Sponsored content


Posted





Mesazh (Faqja 1 e 1)

Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi