Forumi Zeri YT! » Art, Kulturė dhe Tradita » Letėrsia »
Historia e Letersise Shqipe

Share

Shko tek faqja : Previous  1, 2, 3, 4  Next

+ Pėrgjigju Diskutimit

avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:28

9. PERIUDHA E RILINDJES.
LETĖRSIA E ZGJIMIT KOMBĖTAR SHQIPTAR






9.1 Fillimet e ndėrgjegjes kombėtare (1830-1850)




Tatėpjeta graduale politike dhe ekonomike e Perandorisė Osmane nė shekullin e tetėmbėdhjetė, e shoqėruar me njė shpėrbėrje tė ngadalshme por tė vazhdueshme territoriale, krijoi njė zbraztėsi pushteti nė Shqipėri. Kjo shpuri nė formimin e dy pashallėqeve gjysmautonome: ai i Shkodrės nė veri, i sunduar nga dera e Bushatllinjve dhe ai i Janinės nė jug, i cili mė 1787 ra nėn sundimin e fortė e tė ashpėr tė Ali pashė Tepelenės (1741-1822), i njohur edhe si Asllani i Janinės (1). Ndėrsa autonomia e pashallėkut tė Shkodrės mori fund me vdekjen e Kara Mahmud pashės mė 1796, Ali pasha, duke pėrdorur me shkathtėsi e zgjuarsi edhe terrorin edhe diplomacinė, ia doli mbanė tė shtrijė sundimin e tij deri mė 1822.

Rimarrja e pushtetit nga Sulltani e la Shqipėrinė njė vend djerr, ku sundonte varfėria dhe korrupsioni provincial. Reformat centralizuese tė Tanzimatit qė u shpallėn mė 3 nėntor 1839 e qė synonin modernizimin e krejt Perandorisė Osmane, ndeshėn nė kundėrshtimin e vendosur tė bejlerėve vendės nė Shqipėri, tė cilėt donin qė privilegjet tė mos u iknin nga dora. As fiset e prapambetura tė veriut, gjithmonė skeptike e tė pabindura ndaj ēfarėdo urdhri qė jepnin turqit, nuk do tė josheshin nga premtimet pėr barazi tė pėrgjithshme apo pėr reforma administrative e tatimore. Reformat e Tanzimatit ndikuan sidomos nė kėto zona malore tė thyera, dhe sollėn njė sėrė kryengritjesh kundėr Portės sė Lartė, gjatė tė cilave u hodh e u mboll fara e idesė kombėtare shqiptare. Lėvizja romantike, e cila ndėr shumė kombe tė vogla tė Evropės veriore kishte ngjallur vetėdijen e identitetit kombėtar, nuk do tė kishte ndonjė jehonė tė veēantė ndėr shqiptarėt. Ndėrkaq, lufta shqiptare kundėr sundimit turk kishte marrė tani njė pėrmasė kombėtare tė qartė, sidomos duke parė pėrparimin e bėrė nga fqinjėt kristianė tė Shqipėrisė. Serbia kishte mundur tė fitojė njė autonomi tė kufizuar si shtet haraēpagues i Perandorisė Osmane mė 1817; Vllahia dhe Moldavia, sot Rumania, formuan principata vetėqeverisėse mė 1829, kurse Greqia mė 1830 fitoi pavarėsinė pas luftės sė gjatė e tė pėrgjakshme tė filluar mė 1821. Por lufta pėr autonomi e sovranitet kulturor nė Shqipėri do tė ecte me njė ritėm shumė mė tė ulėt, dhe kjo kryesisht pėr shkak tė pranisė sė islamizmit e sidomos pėr mungesėn e unitetit brenda vendit.

Ndėrkaq fara e zgjimit kombėtar, e fjetur pėr njė kohė tė gjatė nė Shqipėri, kishte nisur tė lėshojė filiza jo vetėm brenda Shqipėrisė, por edhe nė ngulimet aktive shqiptare jashtė, nė Stamboll, Greqi, Rumani, Bullgari dhe Egjipt, si dhe ndėr arbėreshėt e Italisė sė jugut. Zgjimi kulturor, i cili shkonte krahas prise de conscience kombėtare e politike, nxiste dhe nėnkuptonte nevojėn e pėrdorimit tė shqipes nė tė gjitha fushat e jetės, sidomos nė shkrim e nė shkollim nė gjuhėn shqipe, tė ndaluara nga Porta. Qė nė fillim lindi problemi i vėshtirė i gjetjes sė njė alfabeti tė pėrshtatshėm e tė pranueshėm nga tė gjithė, njė barrė e rėndė qė do tė vinte nė provė tė gjithė intelektualėt luftėtarė tė zgjimit kombėtar gjatė gjithė shekullit tė

__________________________________________________ _________________

1 Pėr Ali pashėn, njė nga figurat mė interesante nė historinė shqiptare, i cili veēanėrisht mahniti djaloshin Lord Bajron, kr. Ibrahim 1827, Boppe 1914, Remérand 1928, Plomer 1936, 1970, Baggally 1938, dhe Christowe 1941.
__________________________________________________ _________________

nėntėmbėdhjetė e madje edhe nė tė njėzetin (2). Traditat e letėrsisė sė hershme shqiptare tė shekujve tė gjashtėmbėdhjetė e tė shtatėmbėdhjetė, tė lidhura ngushtė me kishėn katolike, qenė tretur prej kohėsh, dhe bashkė me to edhe alfabeti latin. Alfabeti grek i pėrdorur nga shqiptarėt ortodoksė nė jugu dhe alfabeti arab i pėrdorur nga myslimanėt nuk i pėrshtateshin fort mirė sistemit tingullor tė shqipes e, pėr mė tepėr, secili prej tyre qe i papranueshėm pėr shqiptarėt e fesė tjetėr. Njė nga figurat mė tė hershme qė iu pėrkushtuan krijimit tė njė alfabeti tė ri tė shqipes e njėherazi njė nga tė parėt qė formuloi idealet dhe objektivat e lėvizjes kombėtare shqiptare qė nė hapat e para tė saj ishte Naum Veqilharxhi (3) (1797-1846), i njohur gjithashtu me emrin e tij mė tė plotė Naum Panajot Haxhi Llazar Bredhi. Lindi nė njė familje tė fshatit Bredh afėr Vithkuqit nė krahinėn e Korēės. Pas shkatėrrimit tė Vithkuqit mė 1819 Veqilharxhi, emėr qė vjen nga turqishtja, emigroi nė Rumani nė kėrkim tė njė jete mė tė mirė. Mė 1821 mori pjesė nė kryengritjen e Vllahisė kundėr turqve, kurse pjesėn tjetėr tė jetės e kaloi si avokat, me sa dimė, nė portin e Brailės nė Danub. Thonė se vdiq i helmuar nė Stamboll nga duart e fanatikėve ortodoksė grekė tė lidhur ndoshta me Patrikanėn e Stambollit. Megjithėse kjo mbetet pėr t'u vėrtetuar, dihet fare mirė se Patrikana kundėrshtonte vazhdimisht tė gjitha manifestimet e ideve kombėtare jogreke nė Ballkan.

Nė njė letėr greqisht, qė thuhet se ka qarkulluar, Naum Veqilharxhi nėnvizonte prapambetjen dhe mjerimin e shqiptarėve pėr shkak tė sundimit shumėshekullor turk, dhe vinte nė dukje nevojėn pėr njė alfabet tė ri tė shqipes si mjet pėr tė kapėrcyer amullinė e pėr tė bashkuar vendin. Rėnia morale dhe politike vinte sidomos nga "lėnia pas dore e lėrimit tė gjuhės sonė kombėtare dhe zėvendėsimi i saj me njė gjuhė tė huaj". Por si mund tė lėvrohej gjuha shqipe pa njė alfabet tė pranueshėm pėr shqiptarėt myslimanė, ortodoksė e katolikė bashkė? Mė 1824 dhe 1825 Veqilharxhi e kishte nisur tashmė punėn pėr njė alfabet tė tijin me tridhjetė e tre shkronja dhe mė 1844 shtypi njė abetare shqip prej tetė faqesh. Ky libėr i vogėl drejtshkrimi, Fort i shkurtėr e i pėrdorēim ėvetar shqip, u shpėrnda nė mbarė Shqipėrinė e jugut, nga Korēa nė Berat, dhe me sa duket u prit me shumė entusiazėm. Kjo broshurė u zgjerua deri nė dyzet e tetė faqe nė njė botim tė dytė po aq tė rrallė nė vitin 1845 me titull Faré i ri abétor shqip per djélm nismetore. Njė kopje e kėtij libri, prej kohėsh kujtuar i humbur, u zbulua nga Shkėlzen Raēa dhe Rexhep Qosja nė Bibliotekėn Gennadius nė Athinė dhe u rishtyp mė 1983 (4).

Rėndėsia e alfabetit tė Veqilharxhit, i cili nė shikim tė parė tė kujton stilin e shkronjave armene, qėndron nė faktin se nuk qe lidhur me traditėn e ndonjė bashkėsie fetare tė caktuar dhe, si krijim politikisht asnjanės, mund tė kishte gjetur pėlqimin e tė gjithė shqiptarėve, po t'i kishte bėrė ballė provės sė kohės. Folkloristi Spiro Dine (1846?-1922) ka pohuar se e kishte mėsuar alfabetin e Veqilharxhit qė fėmijė nė anėt e Vithkuqit. Megjithatė, jehona e kėtij alfabeti origjinal ishte nė fakt e kufizuar, pjesėrisht pėr shkak tė vdekjes sė parakohshme tė autorit njė vit mė pas dhe pjesėrisht pa dyshim pėr arsye vogėlsirash financiare e teknike. Nė mesin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė, kur edhe nė Ballkan botimet po bėnin hapa tė mėdhenj pėrpara, njė alfabet i ri kėrkonte edhe njė komplet tė ri tipografik, me shkronja e stile pėrkatėse, ēka do tė shpinte nė shpenzime tė papėrballueshme nga ēdo botues i mundshėm. Nė kėto kushte, ndonėse

__________________________________________________ _________________

2 Pėr historinė e alfabetit tė shqipes, kr. Rrota 1936, Skendi 1960, Janura 1969, Ibrahim Hoxha 1986 dhe Osmani 1987a.

3 kr. Islami 1967, 1975, 1977, Shuteriqi 1974, f. 218-268, 1977, f. 310-334, Faensen 1980, f. 22-31, Qosja 1983, 1984, vėll. 2, f. 7-34, Osmani 1987b dhe Shushka 1994.

4 kr. Qosja 1983.
__________________________________________________ _________________

fonetikisht i arsyeshėm dhe fetarisht asnjanės, alfabeti i Veqilharxhit nuk zuri rrėnjė. Veqilharxhi shquhet si i pari njeri i letrave nė shekullin e nėntėmbėdhjetė qė ka shprehur idealet e lėvizjes kombėtare nė rritje nėpėrmjet qarkores sė tij, hyrjes pėr abetaren dhe letrave tė tij tė tjera. Midis letėrsisė shqiptare dhe synimeve tė zgjimit kombėtar ishte krijuar njė lidhje e brendshme. Ndihmesa e Veqilharxhit ėshtė tipike pėr drejtimin qė do tė merrte shtrati kryesor i letėrsisė shqiptare nė vitet e tjera tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė. Larg nga belles lettres e stėrholluar e estetėve nė vendet mė fatlume, shkrimi shqip nė kėtė periudhė zgjimi kombėtar do tė bėhej mjet i njė populli qė luftonte pėr identitet dhe afirmim kombėtar, madje pėr shpėtimin e kulturės sė tij.
Absence Of Evidence Does Not Correlate To Evidence Of Absence... © Deny Ignorance © Autochthonox



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:29

9.2 Letėrsia katolike shkodrane e mesit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė



Edhe pse shprehja e idealeve tė lėvizjes kombėtare do tė pėrbėnte élan vital tė letrave shqipe nė shekullin e nėntėmbėdhjetė, sidomos nė shpėrthimin e gonxheve tė para tė gazetarisė nė gjuhėn shqipe, krijimtaria e parė letrare e mirėfilltė nė kėtė periudhė lindi nėn patronazhin e kishės katolike, po ashtu siē kishte ndodhur nė shekujt e gjashtėmbėdhjetė e tė shtatėmbėdhjetė (5).

Kisha katolike shqiptare me fuqinė qė kishte nė veri tė vendit, kryesisht nė Shkodėr e nė malėsi, ishte tradicionalisht e orientuar nga Italia. Nė mesin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė, edhe katolikėt nė kėtė rajon ranė nėn ndikimin e Austrisė nė Kultusprotektorat-in (6) e saj (protektorati fetar), njė e drejtė kjo qė Vjena ia kishte rrėmbyer Portės gjatė njė vargu traktatesh paqeje me sulltanėt duke filluar qė mė 1616. Kultusprotektorat-i i rikonfirmuar pas luftės austro-turke tė viteve 1683-1699, e autorizonte Austrinė tė shėrbente si mbrojtėse e popullsisė katolike nė Ballkan, ku bėnin pjesė edhe katolikėt e Shqipėrisė sė veriut. Gjithmonė me qėllime politike pragmatiste nė mendje mė fort se me qėllime ungjillizuese altruiste, Austria tani filloi t'i shtojė veprimtaritė e veta nė kuadrin e protektoratit si mjet pėr tė ushtruar ndikim politik nė Shqipėrinė e veriut nė mėnyrė qė tė dobėsonte fuqinė e Perandorisė Osmane nga brenda e tė kundėrshtonte ēdo ambicje politike qė mund tė kishin sllavėt ortodoksė tė jugut. Me ndihmėn e Austrisė, nė Shqipėrinė e veriut u ndėrtuan e u meremetuan shkolla e kisha, kurse kisha katolike filloi tė luajė njė rol mė aktiv nė fushat e arsimit e tė kulturės. Shkodra pa kaluar shumė kohė do tė bėhej qendra letrare e kulturore jo vetėm pėr katolikėt shqiptarė, qė pėrbėnin rreth njė tė dhjetėn e popullsisė tė Shqipėrisė, por pėr tė gjithė vendin.

Edhe pse urdhra tė ndryshėm tė kishės, sidomos Benediktinėt dhe Dominikanėt, kishin qenė aktivė nė Shqipėri qė nė mesjetėn e vonė, ndikimin vendimtar nė kulturėn shqiptare nė shekullin e nėntėmbėdhjetė dhe nė fillim tė shekullit tė njėzetė do ta kishin Franēeskanėt e mė pas Jezuitėt. Historia e urdhrit Franēeskan (7), tė themeluar nga Shėn Franēesku i Asizit (1181-1226) mė 1209, e ka zanafillėn nė Shqipėri nė vitin 1248, kur njė grup murgjish u soll nė kėtė vend

__________________________________________________ _________________

5 Pėr letėrsinė katolike shkodrane, kr. edhe Elsie 1991f.

6 kr. Ippen 1902, Benna 1954, Schwanda 1965, dhe Schanderl 1971.

7 Pėr franēeskanėt nė Shqipėri, kr. Schizzo s.a., Fabianich 1930 dhe V. Malaj 1990, 1996.
__________________________________________________ _________________

nga misionari Xhovani da Piano Karpine (ital. Giovanni da Piano Carpine, 1182-1252). Njė dokument i datės 1283 pėrmban njė listė manastiresh nė Shqipėri, kurse nė shekullin e katėrmbėdhjetė franēeskanėt, tė njohur edhe si Urdhri i Fretėrve Minorė (lat. Ordo Fratrum Minorum - O.F.M.), kishin themeluar protektoratin e tyre nė Durrės, Custodia Durracensis. Nė mesin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė ky urdhėr u bė pėrherė e mė aktiv nė fushėn e arsimit e tė kulturės. Mė 1855 ai themeloi njė Shkollė Franēeskane, tė njohur mė vonė me emrin Illyricum, shkolla e parė ku u dha gjuha shqipe. Mė 1861 u themelua njė Seminar Franēeskan ku gjithashtu jepeshin mėsime shqip. Mė pas franēeskanėt ngritėn njė shtypshkronjė, ku shtypėn njė numėr librash fetarė dhe laikė shqip, si dhe organe periodike me interes tė madh letrar e kulturor si Hylli i Dritės, 1913-1944, dhe Zāni i Shna Ndout, 1913-1944.

Urdhri Jezuit, i themeluar nga Shėn Injac Lojola (lat. Ignatius Loyola, 1491-1556) mė 1534, erdhi nė Shqipėri shumė mė vonė (Cool. Vetėm mė 1841 arritėn nė Shqipėri nga Sicilia pėr tė ngritur njė mision tre misionarėt e parė jezuitė italianė, ndėr ta shkrimtarėt Zef Gualiata dhe Vinēens Bazile. Ndonėse erdhi vonė, Shoqata e Jezusit (lat. Societas Jesu - S.J.) siē quhet ky urdhėr, luajti njė rol tė ēmueshėm nė arsimin dhe kulturėn e Shqipėrisė veriore pėr rreth njėqind vjet. Edhe pse objektivat kryesorė tė Jezuitėve ishin stėrvitja e seminaristėve pėr t'u bėrė klerikė dhe propagandimi i fesė, pėr ēka ata ngritėn shkolla, kisha dhe lokale publike, veprimtaritė e tyre dhe talentet e tyre intelektuale tė fuqishme dhanė gjithashtu njė ndihmesė tė ndjeshme pėr ngritjen e nivelit arsimor e kulturor tė atdheut tė tyre tė ri. Mė 1859 jezuitėt hapėn Kolegjia Papnore Shqyptare nė Shkodėr, kurse mė 1870 ngritėn aty njė shtypshkronjė, Shtypshkroja e Zojės s'Paperlyeme, e cila gjashtė vjet mė pas do tė nxirrte librin e saj tė parė shqip, Dotrina e kerscten, Shkodėr 1876, e Ėngjėll Radojės. Deri nė vitin 1928, shtypi jezuit kishte botuar gjithsej 471 vepra nė shqipe, italishte dhe latinishte. Sikundėr franēeskanėt, edhe jezuitėt nxorėn organe periodike tė shquara si Elēija i Zemers t'Jezu Krisctit, 1891-1944, qė nga viti 1914 e kėndej pati emrin Lajmtari i Zemers t'Jezu Krishtit, revistė e kulturės fetare; Pėrparimi, 1914-1916, revistė historike dhe shkencore qė nuk doli gjatė, dhe Leka, 1929-1944, revistė e pėrmuajshme kulturore. Mė 1877, ata themeluan Kolegjin e Shėn Franēesk Saverit, i njohur edhe si Kolegja Saveriane (9) nė Shkodėr, e cila u kthye nė njė qendėr tė madhe tė arsimit tė lartė pėr tė gjithė nė Shqipėri, duke e vėnė theksin te arsimi nė gjuhėn shqipe pėrveē atij nė italishte. Kjo shkollė nxori shumė figura kombėtare dhe shkrimtarė tė mėdhenj shqiptarė tė fillimit tė shekullit tė njėzetė. Ndėr figurat qė kanė studiuar nė Kolegjin Saverian janė poeti Ndre Mjeda (1866-1937), shkrimtari dhe publicisti Faik Konica (1875-1942), udhėheqėsi politik dhe shkrimtari Luigj Gurakuqi (1879-1925), poeti dhe folkloristi Vinēenc Prenushi (1885-1949), poeti, prozatori dhe studiuesi Ernest Koliqi (1903-1975), dramaturgu Kolė Jakova (l. 1916), revolucionari komunist dhe shkrimtari Qemal Stafa (1921-1942) dhe poeti e kritiku Mark Gurakuqi (1922-1970).

Ishin kėta shqiptarė me shkollim katolik e deri diku edhe klerikėt italianė tė vendosur tani me banim nė Shqipėrinė veriore, qė filluan nė mesin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė tė krijojnė bazat e njė letėrsie tė re shqiptare. Kjo letėrsi me frymėzim fetar pėrfshinte poezi, qė nė fillim ishin imitime, dhe pėrkthime nga poezia italiane e latine, kurse mė vonė, ndonėse nė masė mė tė vogėl, prozė dhe dramė. Ajo madje u bė nxitje pėr njė pjesė tė mirė tė letėrsisė shqiptare tė shekullit tė njėzetė e deri nė Luftėn e Dytė Botėrore. Poeti mė i hershėm katolik i shekullit tė nėntėmbėdhjetė ishte Pjetėr Zarishi (10) (1806-

__________________________________________________ _________________

8 Pėr urdhėrin Jezuit nė Shqipėri, kr. Jesuits... 1988.

9 kr. Kolegja... 1928.

10 kr. F. Fishta 1940c, Ressuli 1941, f. 142-152, dhe Ēobani 1988, f. 5-52.
__________________________________________________ _________________

1866) nga fshati Blinisht i krahinės sė Zadrimės. Studioi pėr prift nė Kolegjin e Propaganda Fides nė Romė dhe u kthye nė Shqipėri pėr tė punuar si prift fshati. Mė pas Zarishi u bė abat nė krahinėn me popullsi krejt katolike tė Mirditės dhe vdiq nė Kallmet tė Zadrimės sė tij. Ai ėshtė kryesisht, por jo tėrėsisht, autor vjershash fetare qė i shkruante duke thurur bukur elemente tė huaja (italisht, latinisht dhe turqisht) me elemente vendės tė Shqipėrisė sė Veriut. Ai gjithashtu ishte i pari qė pėrdori e pastaj pėrhapi njė numėr metrash poetikė, p.sh. njėmbėdhjetėrrokėshin dhe vargun e Safos, ende tė panjohura nga poezia shqiptare. Disa nga krijimet e tij poetike u botuan mė vonė nė revistėn e Shkodrės Hylli i Dritės, por shumė tė tjera mbetėn tė pabotuara.

Ėngjėll Radoja (11) (1820-1880) nga Shkodra, i njohur italisht si Dom Angelo Radoja, ishte njė tjetėr prift katolik qė studioi nė Kolegjin e Propaganda Fides nė Romė. Si edhe shumė shkrimtarė tė tjerė katolikė shkodranė ai u nxit pėr tė shkruar jo vetėm nga edukimi fetar, por edhe nga ndjenja kombėtare. Flitet se Radojėn e kanė helmuar pikėrisht pėr angazhim e tij nė ēėshtjen kombėtare. Radoja ėshtė autor veprash fetare shqip dhe pėrkthimesh, nga tė cilat sot kemi tre: Jesu Criscti n'semer t'mesctaarit, Romė 1862 (Jezu Krisht nė zemėr tė meshtarit); Concilli i Dhčut Scciypniis baamun n'viet 1703 n'coh t'paps scciyptarit Clementit t'Gnimdhettit, Romė 1872 (Kuvendi shqiptar i mbajtur nė vitin 1703 nė kohėn e Papės shqiptar Klementi XI), njė pėrkthim i ri shqip i dokumenteve tė tė famshmit Kuvendi i Arbėnit mė 1703; dhe Dotrina e kerscten me msime e me spieghime, Shkodėr 1876. Kjo e fundit thuhet se pėrbėnte tė vetmin katekizėm tė hershėm origjinal nė shqipe, pėr vetė faktin se Doktrinat Kristiane tė mėparshme, si ato tė Pjetėr Budit (1618), Bernard de Kuintianos (1675) dhe Zef Gualiatės (1845), kishin qenė tė gjitha pėrkthime tė 'katekizmės sė vogėl' tė Shėn Robert Belarminit.

Njė autor tjetėr prozash tė hershme fetare nė gjuhėn shqipe ishte Dario Buēareli (ital. Dario Bucciarelli, 1827-1878). Prift dhe misionar franēeskan i lindur nė Kastelpiano mė 4 prill 1827, Buēareli u emėrua nga Piu IX mė 1860 ipeshkėv i Pultit, kurse katėr vjet mė pas u bė kryeipeshkėv nė Shkup. Ai ėshtė autori i Udha e sceites cryc' e tiera pun' t'divocme, Romė 1862 (Udha e kryqit tė shenjtė dhe tė tjera punė tė devotshme), njė pėrmbledhje prej 276 faqesh rrėfimesh fetare tė mbėshtetura nė jetėn e shenjtorėve. Ai shkroi edhe njė gramatikė tė shqipes nė italishte, dorėshkrimi i sė cilės ka qenė ruajtur deri vonė nė Shkodėr.

Ndėr poetėt e traditės shkodrane tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė, por me nivel mė tė lartė artistik se tė tjerėt, ėshtė Leonardo De Martino (12) (1830-1923) nga fshati Greēi i Kampanjės nė krahinėn e Avelinos. Ai u dėrgua si prift franēeskan nė Shkodėr me punė misionare mė 1865. Atje, duke pasė siguruar mbėshtetjen e ministrit italian tė arsimit, Franēesk Krispi, i cili ishte arbėresh, De Martino mori pjesė aktive nė hapjen e sė parės shkollė italiane nė Shqipėri. Nė pjesėn mė tė madhe tė kohės sė shėrbimit nė Shqipėrinė veriore ai punoi nė dioqezėn e Zadrimės dhe Lezhės. Pėr njė farė kohe shėrbeu si sekretar i Prenk pashės, princ i Mirditės, dhe ishte kujdestar i tė birit Prenk Bibė Doda (1858-1920). Ai ishte gjithashtu mėsues i Gjergj Fishtės (1871-1940) nė rini, i cili do ta ngrinte traditėn e poezisė sė Shqipėrisė veriore nė maja mė tė larta. De Martino u largua nga Shqipėria nė fund tė shekullit, ose pėr tė dalė nė pension ose nėn ndikimin e vazhdueshėm tė qeverisė austro-hungareze, e cila po vendoste juridiksionin e saj tė Kultusprotektorat-it, dhe vdiq nė moshėn nėntėdhjetetre vjeē nė kuvendin e Sarnos nė Itali mė 12 korrik 1923.

Leonardo De Martino ishte poet i lindur, talenti poetik i tė cilit habiti shumė nga bashkėkohėsit, sidomos ngaqė nuk shkruante nė gjuhėn amėtare, por nė dialektin gegė tė Shqipėrisė sė veriut, qė e pati mėsuar gjatė dyzet vjetėve si misionar atje. Ai ėshtė autor pėrkthimesh nė shqipe nga literatura fetare italiane dhe autor poezish me frymėzim kryesisht
__________________________________________________ _________________

11 kr. Ressuli 1941, f. 152-157.

12 kr. F. Fishta 1940a.

__________________________________________________ _________________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:29

fetar si nė shqipe edhe nė italishte. Ndėr pėrkthimet e tij, tė cilat renditen ndėr mė tė mirat e kohės, janė Vaji i hapses, variant ky shqip i Il lamento della prigionera tė poetit dhe romancierit milanez Tomaso Grosi (Tommasso Grossi, 1790-1853), tė cilėn ia kushtoi Dora d'Istrias mė 1868, dhe Munnimi i Jezu Krishtit, 1875, pėrkthim i veprės Passione di Gesł Cristo tė Pietro Metastasios (1698-1782). Poezia e tij, nė gjurmėt e traditės sė letėrsisė katolike tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė tė themeluar nga abati i Zadrimės Pjetėr Zarishi (1806-1866), qarkulloi pėr vite me radhė fletė-fletė derisa miku i tij, famullitari Ndue Bytyēi ose Bityēi (1847-1917) nga Kosova, e bindi De Martinon ta botonte tė pėrmbledhur nė njė libėr.

Ky vėllim, me titullin L'Arpa di un italo-albanese, Venedik 1881 (Harpa e njė arbėreshi), ėshtė njė pėrmbledhje e vėllimshme 442 faqesh e poezisė mė tė pjekur e mė tė pėrpunuar tė De Martinos nė italishte e nė shqipe. Rėndėsia e tij si poet nuk qėndron aq nė ndonjė frymėzim apo fantazi poetike tė pazakontė, por nė finesėn e metrikės sė tij. Leonardo De Martino solli pėr herė tė parė nė shqipe metra tė rinj si jambin dhe popullarizoi vargun e Safos. Ai qe edhe autor i disa veprave tė tjera fetare, ndėr tė cilat njė pjesė teatrore e shkurtėr fetare me titull Nata Kėshnellavet, Shkodėr 1880, e para nė llojin e vet nė shqipe, dhe Arbenorve t'kersctén t'Grisciun Festuér, Shkodėr 1896 (Thirrje festive kristianėve shqiptarė).

Ndue Bytyēi (13) (1847-1917), emri i tė cilit gjendet i shkruar nė mėnyra tė ndryshme si Bityēi, Bytyqi ose Bityqi, i njohur si 'Bilbili i Kosovės', ishte poet dhe prift katolik i lindur afėr Shkupit mė 8 mars 1847. Ai mori shkollim katolik nė kolegjin jezuit Kolegjia Papnore Shqyptare nė Shkodėr, ku hyri nė moshėn dymbėdhjetė vjeē si njė nga nxėnėsit e parė tė tij. Pasi kreu studimet, u kthye nė Kosovė e Maqedoni pėr tė punuar si mėsues e si meshtar. Bytyēi ėshtė autor poezish fetare e i disa vjershave laike, nė pjesėn mė tė madhe tė pabotuara, si dhe i njė numri pėrkthimesh nga letėrsia fetare italiane. Nė Pejė mė 1874 ai i kushtoi njė sonet prekės mikut tė tij Leonardo De Martino. Pėr Bytyēin ėshtė interesante se, pėrveē njė vjershe atdhetare me titull Mymleqeti (Atdheu), tė botuar mė 1887, ai dhe lirika e tij nuk u pėrfshinė nė vrullin nė rritje tė romantizmit kombėtar tė poezisė shqiptare tė kohės. Poezia e tij ėshtė e pasur nė aspektin e mjeshtėrisė e saktėsisė metrike, ndonėse, ashtu si shumė shkrimtarė tė tjerė katolikė shkodranė tė kėsaj periudhe, ajo ėshtė plot turqizma, ēka e bėn tė vėshtirė pėr t'u kuptuar nga lexuesi i sotėm. Bien nė sy sidomos pėrkthimet e tij tė Psallmeve tė Davidit.

Shkrimtar katolik shkodran me rėndėsi si pėr prozėn ashtu edhe pėr dramėn shqipe ishte Pashko Babi (14) (1843-1905). Ka lindur mė 6 janar 1843 nė Shkodėr dhe po atje i kreu studimet, si Ndue Bytyēi, nė Kolegjia Papnore Shqyptare, nė moshėn tetėmbėdhjetė vjeē. Mė pas shėrbeu si famullitar nė fshatra tė ndryshme tė Shqipėrisė sė veriut, sidomos nė Sheldi dhe si mjek popullor. Ata tė famullisė sė tij e tė tjerė mė pas, kur e pėrmendnin, e quanin Dom Pashko Sheqeri, jo siē ėshtė menduar nganjėherė se ishte mjaft i butė e i ėmbėl, por mė fort ngaqė i ati kishte qenė tregtar sheqeri. Pashko Babi vdiq mė 13 prill 1905. Ėshtė autor i njė teksti pėr shkollat fetare me titull Vakinat e t'ligs hčrscme e t'ligs ree, Shkodėr 1882 (Ngjarje nga Dhiata e Vjetėr dhe Dhiata e Re), i pari tekst shkollor i botuar nė Shqipėri. Stili i tij narrativ dhe gjuha e gjallė shprehėse kanė ngjyrim tė fuqishėm popullor, ndonėse shqipja e tij pėrsėri ėshtė e pėrzier me turqizma. Pashko Babi shkroi edhe njė ndėr tė parat pjesė teatrore shqiptare, I biri i ēifutit, e cila u luajt nė Kolegjin Saverian nė shkurt 1882.

Preng Doēi (15) (1846-1917), i njohur edhe me emrin Primus Docci, ka qenė figurė politike, fetare dhe poet, i lindur nė Bulgėr afėr Lezhės mė 25 shkurt 1846. Studimet i kreu nė

__________________________________________________ _________________

13 kr. Ressuli 1941, f. 175-180, Fullani 1962, dhe Qosja, 1986, vėll. 3, f. 293-306.

14 kr. Ressuli 1941, f. 184-198, dhe K. Kamsi 1957.

15 kr. Bartl 1981b, 1983, Mobarak 1986-1987, dhe Pal Doēi 1991.
__________________________________________________ _________________

Kolegjia Papnore Shqyptare nė Shkodėr dhe nė Propaganda Fide nė Romė. Mė 1871 u kthye nė krahinėn katolike tė Mirditės dhe shėrbeu si prift famullie nė Korthpulė, nė Orosh e mė pas nė Kalivare afėr Spaēit. Ishte ndėr udhėheqėsit e kryengritjes sė Mirditės kundėr sundimit turk mė 1876-1877. Gjatė pėrgatitjeve pėr kėtė kryengritje Doēi bėri njė udhėtim nė Cetinjė, kryeqytet i Malit tė Zi, pėr tė kėrkuar ndihmė financiare e ushtarake. Ndonėse fiset shqiptare tė Veriut i shihnin tė gjithė me dyshim planet malazeze kundėr atdheut tė tyre, ata bėnė ujdi kėsaj radhe pėr "tė shtrėnguar duart me vėllezėrit sllavė tė jugut e pėr t'i bėrė ballė sundimit qė po hiqnin sė bashku". Edhe pse Doēi ia doli mbanė tė kthehej nga Cetinja me njė premtim pėr ndihmė nga Mali i Zi dhe, ēka ishte po aq e rėndėsishme, me njė premtim pėr mosndėrhyrje, kryengritja nuk pati sukses dhe u shtyp nga trupat turke nė mars 1877. Preng Doēi u kap, u internua nė Stamboll, por mė pas u lirua e u dėbua pėr nė Romė. Nga Vatikani, kardinal Simeoni i Propaganda Fides e dėrgoi nė bregun perėndimor tė Njufaundlendit, ku edhe punoi si misionar deri nė vitin 1881. Doēit i takon merita, me sa dimė, tė jetė i pari shqiptar i vendosur me banim nė Amerikėn e Veriut. Por klima e vėshtirė e bregdetit tė thyer perėndimor tė Njufaundlendit nuk i eci Preng Doēit, dhe dėshirėn e kishte tė kthehej nė vendlindjen e tij pranė brigjeve tė Mesdheut. Si njė kompromis tė parė Vatikani e transferoi nė Sejnt Xhon tė Nju Brunsuikut, ku edhe punoi nga tetori 1881 deri nė mars 1883. Pas kthimit nė Romė, u dėrgua me njė tjetėr detyrė misionare, kėsaj radhe nė Indi si sekretar i Delegatit Apostolik tė Indisė, kardinalit Aliardi (ital. Agliardi). Mė 1888, pas vitesh tė tėra lutjesh e kėrkesash e me ndėrhyrjen e patrikut tė Konstantinopojės, Preng Doēi mė nė fund arriti tė marrė lejen nga autoritetet osmane pėr t'u kthyer nė Shqipėri. Nė janar tė vitit tjetėr u shugurua nė krye tė abacisė (lat. Abbas Nullius) sė Shėn Aleksandrit nė Orosh tė Mirditės, post ky qė i dha mundėsinė tė ushtronte ndikim tė konsiderueshėm politik e fetar nė krahinė pėr shumė e shumė vite mė pas. Mė 1897 vajti nė Vjenė pėr tė propozuar krijimin e njė principate katolike autonome nė Shqipėrinė e veriut nėn udhėheqjen e Mirditės. Dy vjet mė pas, mė 1899, themeloi shoqėrinė Shoqnia e bashkimit tė gjuhės shqipe, tė njohur mė fort si shoqėria letrare Bashkimi, sė bashku me Ndoc Nikajn (1864-1951) e Gjergj Fishtėn, dhe krijuan tė ashtuquajturin alfabet i Bashkimit. Vdiq mė 22 shkurt 1917. Veprimtaria letrare e Preng Doēit zė fill mė 1870 kur dha pėr botim njė vjershė nė A Dora d'Istria gli Albanesi, Livorno 1870 (Dora d'Istrias shqiptarėt). Kjo pėrmbledhje e vogėl me poezi shqiptare, e botuar nga Dhimitėr Kamarda (1821-1882), iu pėrkushtua Dora d'Istrias (1828-1888), pseudonim i shkrimtares rumune me prejardhje shqiptare Helena Gjika, veprimtaria e sė cilės pėr ēėshtjen shqiptare luajti rol nė lėvizjen kombėtare. Doēi ėshtė autor edhe i disa prozave tė pabotuara si dhe i vjershave tė tjera atdhetare, prej tė cilave mė tė mirėnjohura janė Shqypnia nėn zgjedhė turke dhe Shqypnia nė robni.

Infrastruktura e ngritur nga kisha katolike nė Shqipėrinė e veriut nė mesin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė, sidomos me institucione shkollore si Kolegjia Papnore Shqyptare dhe Kolegjia Saveriane nė Shkodėr, me kalimin e kohės i dha frytet e veta. Ata sollėn jo vetėm pėrfitimet ende jobindėse tė katolicizmit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė nė njėrėn nga trevat mė tė prapambetura tė Evropės, por edhe bazat e njė mendėsie dhe arsimi perėndimor nė njė pakicė vėrtet tė vogėl, por me ndikim nė rritje. Elementi i huaj mbizotėrues nė kishė, d.m.th. misionarėt qėllimmirė por tė huaj italianė dhe zyrtarėt kishtarė makiavelistė austriakė, dalėngadalė i hapi e i lėshoi udhė klerit vendės e kombėtar shqiptar, i cili qe i interesuar tė pėrdorte gjuhėn e vet pėr tė shfrytėzuar mundėsitė e reja tė shprehjes letrare, qė i ofronte kjo kulturė fetare fillimisht e huaj. Pėr mė tepėr, shkrimtarėt e traditės katolike shkodrane qenė nė pėrgjithėsi pakėz mė tė gatshėm pėr t'ia kushtuar energjitė e tyre belles lettres nė gjuhėn shqipe sesa pėrfaqėsuesit e letėrsisė sė Rilindjes, tė zgjimit kombėtar, qė i pėrqendruan pėrpjekjet dhe talentin e tyre nė fillim mė fort nė shkrime me karakter politik e nė gazetari. Ėshtė pikėrisht letėrsia katolike shkodrane, mjaft e shpėrfillur nga kritikėt marksistė tė Shqipėrisė sė shekullit tė njėzetė, ajo qė ndihmoi pėr shndėrrimin e shqipes nga njė gjuhė tė aftė pėr t'u shkruar nė njė mjet letrar tė aftė pėr shprehėsi artistike e pėr larmi stilistike. Pas kėtyre qė thamė, ėshtė e nevojshme tė nėnvizohet se, edhe pse jo aq e mbyllur dhe e veēuar nga shtrati kryesor sa letėrsia myslimane dhe bektashiane e periudhės, rryma katolike nė letėrsinė shqiptare tė fundit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė, me theksin e vet fetar e me kufizimet tematike, mbeti njė letėrsi dytėsore nė krahasim me letėrsinė rilindėse tė romantizmit kombėtar nė rritje. Shqipėria nė fund tė fundit nuk ishte njė vend kryesisht katolik dhe, me gjithė shtytjen e fortė tė dhėnė nga kultura katolike shkodrane, ajo nuk mund tė bėhej e tillė.

Lufta pėr autonomi politike nė kuadrin e Perandorisė Osmane qė po lėngonte, dhe vullneti pėr identitet e mbijetesė tė kulturės sė njė populli tė prapambetur e fetarisht tė ndarė u kristalizua nė gjysmėn e dytė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė nė lėvizjen e zgjimit kombėtar, qė mori emrin Rilindje. Periudha e Rilindjes (16), qė kap kryesisht vitet nga Lidhja e Prizrenit mė 1878 e deri nė shpalljen e pavarėsisė sė Shqipėrisė mė 1912, zgjoi shqiptarėt dhe i bashkoi nė njė tėrėsi gjuhėsore, nė njė kulturė e nė njė komb. Midis qėllimeve tė lėvizjes kombėtare nė kėtė periudhė dhe forcės krijuese tė letėrsisė shqiptare pati njė lidhje tė brendshme organike. Kėshtu, romantizmi kombėtar u bė rryma mbizotėrues e letėrsisė sė Rilindjes (17). Fryma kombėtare nė shkrime, d.m.th. letėrsia nė shėrbim tė identitetit kombėtar, do tė mbulohej mė vonė me njė veshje tjetėr, atė tė realizmit socialist, ku mbeti nė shkallėn e njė ideologjie shtetėrore.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:30

9.3 Vėllezėrit Frashėri dhe letėrsia e romantizmit kombėtar tė Rilindjes





Nė njė park mbi Tiranė ka njė pėrmendore kushtuar tre vėllezėrve Frashėri, tė cilėt me veprėn e tyre i dhanė frymėzim e forcė lėvizjes sė Rilindjes Kombėtare nė fundin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė. Sado tė larmishme nga njėra-tjetra qenė ndihmesat e tyre, Abdyl Frashėri qe politikan, Naim Frashėri poet, kurse Sami Frashėri ideolog dhe dijetar, tė tre kėta vėllezėr nga fshati Frashėr nė Shqipėrinė e jugut patėn njė gjė tė pėrbashkėt: aspiratėn e thellė e dėshirėn e zjarrtė pėr vetėvendosje tė popullit tė tyre qė vuante nėn zgjedhėn turke.
Pas vdekjes sė prindėrve, Halid Beut (1797-1859) dhe Emine Imrahorit (1814-1861), familja aristokrate Frashėri u shpėrngul mė 1865 nga fshati malor i Frashėrit (sot nė rrethin e Pėrmetit) e u vendos nė Janinė ku djemtė mė tė vegjėl ndiqnin shkollėn e mesme Zosimea nė gjuhėn greke.

Abdyl Frashėri (18) (1839-1892), mė i madhi i tetė fėmijėve, punonte si tregtar para se tė bėhej nėpunės i Perandorisė Osmane. Atij i ra tani barra pėr tė mbajtur familjen. Mė 1877 u emėrua pėrgjegjės i doganės nė Janinė dhe po atė vit u zgjodh anėtar i Parlamentit Turk. Nė dhjetor 1877, sė bashku me intelektualė tė tjerė shqiptarė, ndėr ta edhe vėllai mė i vogėl Samiu, ai themeloi Komitetin qendror pėr mbrojtjen e tė drejtave tė kombėsisė shqiptare nė Konstantinopojė (Stamboll) me synimin qė shqiptarėt tė fitonin njė farė autonomie pėrbrenda Perandorisė Osmane. Pas fitores sė rusėve dhe serbėve mbi Perandorinė Osmane mė 31 janar

__________________________________________________ _________________

16 Pėr periudhėn e historisė shqiptare tė Rilindjes ekziston njė korpus i madh shkrimesh, si nga autorė shqiptarė ashtu edhe tė huaj. kr. pėr shembull, K. Frashėri 1962, Skendi 1953a, 1953b, 1954, 1967, Bartl 1968, Faensen 1980, dhe G. Shpuza 1988.

17 Pėr letėrsinė e Rilindjes nė pėrgjithėsi kr. Fullani (red.) 1973, Faensen 1980, Bihiku (red.) 1981, Qosja 1984, 1986, Xholi 1987, dhe Stavileci 1990.

18 kr. Bartl 1968, Faensen 1980, f. 99-101, K. Frashėri 1984, 1990.
__________________________________________________ _________________

1878 dhe Traktatit tė Shėn Stefanit mė 3 mars 1878, qė vendosi aneksimin e njė pjese tė madhe tė territorit me popullsi shqipfolėse nga shteti i posaformuar autonom bullgar dhe nga mbretėritė tani tė pavarura tė Malit tė Zi dhe Serbisė, Abdyli i vuri edhe mė shumė talentin dhe energjitė e veta nė shėrbim tė ēėshtjes sė ngutshme shqiptare. Pikėrisht nė artikujt e tij nė gazeta turke e greke gjetėn shprehje pėr herė tė parė shqetėsimet dhe droja e popullsisė shqiptare tė Ballkanit pėr pasojat e kėtij traktati. Kongresi i Berlinit, qė u mblodh mė pas mė 13 qershor 1878, kishte konfirmuar pavarėsinė e Rumanisė, Serbisė, Malit tė Zi si dhe njė qeverisje autonome nė Bullgari, ndėrsa interesat e shqiptarėve nuk qenė pėrfillur fare. Meqė shumica e shqiptarėve asokohe ishin myslimanė, pra edhe pjesė pėrbėrėse e Perandorisė Osmane, tė cilėn ata gjithmonė kishin qenė tė detyruar ta mbėshtetnin me qėllim qė tė mbroheshin vetė nga aspiratat ekspansioniste tė fqinjėve tė tyre tė krishterė, ata nuk kishin shumė shpresa pėr tė gjetur mirėkuptim nė Evropė, kurse nė kėtė kongres nuk patėn as edhe njė fuqi tė madhe qė tė mbronte interesat e tyre. As edhe qenia e tyre si popull nuk u njoh. Tė ndodhur para mundėsisė sė copėtimit tė vendit, shqiptarėt myslimanė, ortodoksė e katolikė bashkė ndien nevojėn pėr tė vepruar nė kuadrin e njė lėvizjeje kombėtare.
Mė 10 qershor 1878 delegatė nga e gjithė Shqipėria u mblodhėn nė Prizren pėr tė hartuar njė platformė politike tė pėrbashkėt nė Lidhjen e Prizrenit (19), pa dyshim nė fillim me pėrkrahjen e heshtur tė qeverisė osmane. Fjalėn e hapjes e mbajti Abdyl Frashėri, i cili pėrfaqėsonte Komitetin qendror nga Stambolli. Kararnameja, vendimet e Lidhjes sė Prizrenit, u miratuan e u nėnshkruan nga dyzet e shtatė bejlerė shqiptarė mė 18 qershor 1878. Ndėr to ishin:


1. mospranimi pėr t'i dorėzuar territore Serbisė, Malit tė Zi dhe Greqisė;
2. kėrkesa pėr tė kthyer tė gjitha tokat me popullsi shqipfolėse tė aneksuara nga Serbia dhe Mali i Zi;
3. autonomia brenda Perandorisė; dhe
4. ndėrprerja e thirrjes nėn armė dhe e taksave nga qeveria qendrore nė Stamboll.


Pas kėsaj mbledhjeje historike, qė shėrbeu pėr t'i dhėnė hov lėvizjes kombėtare, Abdyl Frashėri u kthye nė Shqipėrinė e jugut, ku organizoi njė Komitet tė Lidhjes dhe filloi tė mbledhė trupa pėr tė kundėrshtuar aneksimin e jugut tė vendit nga Greqia. Njė mbledhje e rėndėsishme e ēifligarėve myslimanė dhe tė krėshterė nė teqenė e bektashinjve nė fshatin e tij tė lindjes Frashėr miratoi njė program pėr autonomi, i cili u pranua nga Lidhja nė Prizren mė 27 nėntor 1878. Programi i kėsaj mbledhjeje u botua mė vonė nga Sami Frashėri nė Stamboll nė tė pėrditshmen Tercümān-i-Ōark. Mė 1879, Abdyl Frashėri bėri njė udhėtim nėpėr Evropė dhe vizitoi Berlinin, Parisin, Vjenėn dhe Romėn bashkė me Mehmed Ali Vrionin pėr tė kėrkuar pėrkrahje pėr ēėshtjen shqiptare e pėr t'u dorėzuar Fuqive tė Mėdha njė memorandum me kėrkesat e shqiptarėve. Nė tetor 1879 ai bashkėthemeloi nė Stamboll Shoqėrinė e tė shtypuri shkronja shqip. Nė mesin e vitit 1880, delegatėt e lėvizjes kombėtare nė Gjirokastėr miratuan me ndihmėn e tij njė program pėr autonominė e Shqipėrisė. Edhe pse nė kėtė kohė ecejaket e tij qenė nėn vėzhgimin e rreptė tė autoriteteve tė Stambollit, ai ia doli mbanė tė shkojė nė Prizren nė dhjetor 1880 e njė muaj mė pas tė ndikojė nė formimin e njė Kuverne tė Pėrdorme (qeveri tė pėrkohshme), e cila e shtriu autoritetin e saj anembanė Kosovės e deri nė Shkup. Nė Dibėr Abdyl Frashėri rrėzoi mytesarifin turk dhe e vuri qytetin nėn administrimin e Lidhjes, por nė fund tė prillit 1881 Porta e Lartė nuk duroi mė dhe dėrgoi trupa pėr tė shtypur kryengritjen. Pas qėndresės nė Gjakovė dhe pas shtypjes sė Lidhjes Abdyl Frashėri u shtrėngua tė marrė arratinė nga ana perėndimore pėr tė dalė nė Adriatik, nga ku shpresonte tė ikte nė Itali. Duke kaluar

__________________________________________________ _________________

19 kr. Dako 1922, Mehdi Frashėri 1927, Belegu 1939, dhe K. Frashėri 1979.
__________________________________________________ _________________

lumin Shkumbin pranė Elbasanit, ai u kap nga forcat turke dhe u dėnua me burgim tė pėrjetshėm. Pas katėr vitesh nė njė burg turk, Abdyl Frashėri u fal me ndėrmjetėsinė e Gazi Osman pashės nė fund tė vitit 1885. Vdiq nė Stamboll mė 23 tetor 1892, jo si figurė me rėndėsi tė drejtpėrdrejtė pėr letėrsinė shqiptare, por si njeri qė, me veprimtarinė e vet politike, u bė pishtar qė u ndriti rrugėn dy vėllezėrve mė tė rinj, tė cilėt do ta shpinin pėrpara letėrsinė dhe kulturėn shqiptare si askush mė parė.

Naim Frashėri (20) (1846-1900) konsiderohet sot si poeti kombėtar i Shqipėrisė. Fėmijėrinė e kaloi nė fshatin Frashėr, ku pa dyshim nisi tė mėsojė turqishten, persishten e arabishten dhe ku, nė teqen e bektashinjve, u gatua me traditat shpirtėrore tė Orientit. Nė Janinė Naim Frashėri ndoqi gjimnazin Zosimea, ku dhe mori bazat e shkollimit klasik sipas sistemeve perėndimore. Kėtu ai do tė studionte greqishten e vjetėr e tė re, frėngjishten, italishten dhe, pėrveē kėtyre, do tė mėsonte privatisht gjuhėt orientale. Me kalimin e viteve e ndjeu veten mė tė afruar e tė lidhur me fenė e tij panteistike bektashiane, me poetėt klasikė persianė e me epokėn e Iluminizmit frėng. Shkollimi nė Janinė e bėri atė shembull tė shkėlqyer tė njė intelektuali osman tė fundshekullit tė nėntėmbėdhjetė tė familjarizuar njėsoj me tė dyja kulturat, me atė perėndimore e me atė orientale. Pasi kreu tė mesmen mė 1870, jetoi pėr ca kohė nė Stamboll, ku botoi njė Kavāid-i fārisiyye dar tarz-i nevīn, Stamboll 1871 [1288 A.H.] (Gramatikė e persishtes me njė metodė tė re). Pėr arsye shėndetėsore u kthye nė Shqipėri, me shpresė se klima malore do ta shpėtonte nga tuberkulozi, nga i cili qe sėmur nė fėmijėri. Punoi si nėpunės, nė fillim nė Berat, kurse nga 1874 deri mė 1877 si nėpunės dogane nė Sarandė, pėrballė Korfuzit. Dihet edhe se ka kaluar njė farė kohe nė qendrėn kurative austriake tė Badenit pėr t'u shėruar nga reumatizmi, dhe, gjatė njė vizite nė Vjenė, pati rastin tė shohė me sytė e vet e tė adhurojė shpatėn dhe pėrkrenaren e heroit shqiptar Skėnderbeut (1405-1468), simbole kėto tė qėndresės kombėtare. Mė 1881 ose 1882 u kthye nė Stamboll dhe, pas arrestimit
tė vėllait Abdyl nė Janinė nė fund tė prillit 1881, nisi tė luajė njė rol tė rėndėsishėm nė veprimtarinė kombėtare tė shqiptarėve tė atjeshėm. Mori pjesė nė punėn e Komitetit qendror pėr mbrojtjen e tė drejtave tė kombėsisė shqiptare dhe tė Shoqėrisė sė tė shtypuri shkronja shqip, qė ishte themeluar mė 1879. Edhe pse deri nė kėtė kohė Naim Frashėri nuk kishte botuar gjė me rėndėsi nė gjuhėn shqipe, ai dhe i vėllai mė i vogėl Samiu do tė bėheshin shumė shpejt qendra e lėvizjes kombėtare shqiptare nė brigjet e Bosforit.

Naim Frashėri ėshtė autori i gjithsej njėzet e dy veprave: katėr nė turqishte, njė nė persishte, dy nė greqishte dhe pesėmbėdhjetė nė shqipe. Duke qenė se ishte nė njė post delikat si drejtor i kėshillit tė censurės nė Ministrinė e Arsimit tė Turqisė, me mundėsi nė disa raste pėr t'i bėrė bisht ndalimit tė librave dhe botimeve nė shqipe nga ana e Portės sė Lartė, Naimi e pa tė arsyeshme tė mos pėrdorte emrin e mbiemrin nė shumė nga botimet e veta, por tė shėnonte vetėm 'nga N.H.', 'nga N.H.F.', ose 'nga N.F.'. Ndėr botimet nė gjuhė tė huaj, tė cilat mbizotėruan nė periudhėn e parė tė krijimtarisė e qė mbetėn pjesė pėrbėrėse e veprės sė tij gjatė gjithė jetės, janė: Ihtiraat ve keÕfiyat, Konstantinopojė 1881/82 [1298 A. H.] (Shpikje dhe zbulime), njė traktat shkollor nė turqishte; Fusūli erbe'a, Konstantinopojė 1883 (Katėr stinėt), njė pėrmbledhje prozash e vargjesh nė turqishte sipas njė vepre tė letėrsisė frėnge; Tahayyulat, Konstantinopojė 1884 (Ėndėrrimet), njė pėrmbledhje 200-faqesh me poezi persiane; Ilyada, Konstantinopojė 1886, pėrkthim turqishte i librit tė parė tė Iliadės sė Homerit; Ho alźthźs pothos tōn skypetarōn, Bukuresht 1886 (Dėshira e vėrtetė e shqiptarėve), njė poemė greqishte, ku u parashtronte qėllimet e lėvizjes kombėtare grekėve e sidomos shqiptarėve tė jugut, shumė nga tė cilėt, pėr arsye shkollimi, mund tė lexonin vetėm nė greqishte; dhe Ho erōs, Konstantinopojė 1895 (Dashuria), njė poemė lirike me tetė

__________________________________________________ _________________

20 kr. Kokojka 1901, Naim Frashėrit 1925, Xholi 1962, Faensen 1980, f. 101-105, Shuteriqi 1982, Qosja 1986, Xh. Murati 1993, dhe Qazimi 1996.
__________________________________________________ _________________


kėngė, edhe kjo nė greqishte, ku ai shprehte afėrinė e tij me kulturėn greke.
Me sa duket, krijimtaria letrare e Naim Frashėrit nė gjuhėn shqipe ka filluar rreth vitit 1880, kur vjersha e tij atdhetare Shqipėria qarkulloi nė dorėshkrim ndėr nacionalistėt shqiptarė jashtė vendit, sidomos nė Rumani. Kjo vepėr nė 106 vargje me tetėrrokėsh mjaft tė parregullt, rima tė shpejta dhe, krahasuar me veprat e mėvonėshme, e cekėt nga pėrmbajtja, u botua shumė vonė nė vitet e fundit tė jetės sė poetit (1897). Naimi kėtu trajtoi shumė nga temat e tij tė pėlqyera, ato qė do tė rishfaqeshin tė trajtuara me njė nivel mė tė lartė artistik nė krijimet e mėvonėshme: prejardhja e lashtė pellazgjike e shqiptarėve, heronjtė kombėtarė tė sė kaluarės, nevoja pėr shkolla nė gjuhėn shqipe pėr tė kapėrcyer prapambetjen, etj.

Meqė Porta e Lartė nuk lejonte botimin e librave nė gjuhėn shqipe nė Konstantinopojė, veprat mė tė mirėnjohura tė Naim Frashėrit nuk u botuan nė qendrėn e Perandorisė Osmane, por nė Bukuresht, ku kishte njė ngulim tė rėndėsishėm e tė zhvilluar shqiptarėsh e ku ishte ngritur njė shtypshkronjė shqiptare nga Shoqėri e tė shtypuri shkronja shqip (21) mė 1886. Po kėtu ai botoi njė varg doracakėsh nė gjuhėn shqipe pėr shkollat fillore, si p.sh. tekstin nė dy pjesė E kėndimit ēunavet kėndonjėtoreja, Bukuresht 1886; Vjersha pėr mėsonjėtoret tė para, Bukuresht 1886; Istori e pėrgjithėshme pėr mėsonjėtoret tė para, Bukuresht 1886; dhe Dituritė pėr mėsonjėtoret tė para, Bukuresht 1888. Ai ushtroi gjithashtu gjithė ndikimin e vet pėr marrjen e autorizimit qė lejonte hapjen e sė parės shkollė fillore nė gjuhėn shqipe nė Korēė mė 1887.

Edhe pėrmbledhjet poetike mė tė njohura tė tij janė botuar nė Bukuresht. Bagėti e bujqėsija, Bukuresht 1886, ėshtė njė poemė baritore me 450 vargje, qė tė kujton Virgjilin (70-19 para erės sonė) me plot shembėlltyra e tablo tė atdheut tė tij malor. Ajo u bė jashtėzakonisht popullore ndėr bashkatdhetarėt e Naimit dhe u fut nė Shqipėri fshehtas me karvanet e udhėtarėve. Nė tė poeti shpreh pakėnaqėsinė pėr jetėn nė qytet, pa dyshim nga pėrvoja e vet nė brigjet zhurmėmėdha tė Bosforit, si dhe idealizon fshatin e largėt shqiptar pėr tė cilin e ka zhuritur malli. Poema ėshtė njė himn pėr natyrėn nė traditat e romantizmit evropian, por njėkohėsisht me thelb realist e tokėsor e ku, ashtu si Hesiodi (shek. i 8-tė para erės sonė) nė veprėn 'Punė dhe Ditė', Virgjili nė 'Gjeorgjiket' apo poeti i madh lituanez i shekullit tė tetėmbėdhjetė Kristijonas Donelaitis (1714-1780) nė veprėn e tij disi mė pak idilike 'Stinėt', Naim Frashėri u kėndon tufave tė dhenve e kopeve tė bagėtisė, si dhe gėzimit dhe djersės sė jetės fshatare.

Krenaria e njė populli qė lufton pėr liri dhe dashuria pėr Shqipėrinė, qė e pėrshkojnė kėtė poezi, shprehen pėrmbledhtazi nė hyrje tė poemės, vargjet e sė cilės ēdo fėmijė shkolle nė Shqipėri i di ose duhet t'i dijė pėrmendsh:

"O malet' e Shqipėrisė e ju o lisat' e gjatė!
Fushat e gjera me lule, q'u kam ndėr mėnt dit' e natė!
Ju bregore bukuroshe e ju lumėnjt' e kulluar!
Ēuka, kodra, brinja, gėrxhe dhe pylle tė gjelbėruar!
Do tė kėndonj bagėtinė, qė mbani ju e ushqeni,
O vėndethit' e bekuar! ju mėndjenė ma dėfreni.

Ti Shqipėri mė ep nderrė, mė ep emėrin shqipėtar
Zėmėrnė ti ma gatove plot me dėshirė dhe me zjar.

Shqipėri! o mėma ime! ndonėse jam i mėrguar,
Dashurinė tėnde kurrė zėmėra s'e ka harruar."

__________________________________________________ _________________


21 kr. Myzyri 1979.

__________________________________________________ _________________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:30

Nė pėrmbledhjen Luletė e verėsė, Bukuresht 1890, ai u kėndon bukurive tė fshatit shqiptar nė njėzet e tri vjersha me kumbim tė plotė. Kėtu filozofia panteiste e edukatės sė tij bektashiane dhe ndikimi i fuqishėm i klasikėve persianė harmonizohen bukur me idealizmin atdhetar - njė krijimtari letrare kjo nė shėrbim tė qėllimeve tė identitetit kombėtar. Ndėr vjersha tė tilla janė: Jeta, Koh' e shkuarė, Fyelli, Zėmėra, Tė vdekuritė, Bilbili, Gjuha jonė, dhe Perėndija. Tipike pėr prirjen e re filozofike tė letėrsisė shqiptare qė solli Naim Frashėri ėshtė vjersha e tij Shpreh:

"Kam shumė shpresė
Te Perėndija. Qė tė mos jesė
Kshu Shqipėria,
Po tė ndritohet
Tė lulėzohet.


Pa vjen njė ditė Qė tė na sjellė
Tė madhe dritė P'ajo tė pjellė:
Qytetėrinė, Fatbardhėsinė.

Vėllazėrija Edhe bashkimi
E njerėzija Ėshtė shpėtimi,
Lum kush t'arrijnė!
Pa do tė vijnė.

Qė Shqipėrija Do tė ndritohet
Dhe ligėsija
Do tė mėrgohet.
Jak' e vėrtetė! Pse rri e qetė?

Pėr Shqipėrinė Ditėt e mira
Paskėtaj vinė Shkoj errėsira,
Lum kush tė rronjė,
T'a shohė zonjė!

Se Shqipėtari E gjuh' e tija
Venė sė mbari
Dhe Shqipėrija,
Lum kush t'a shohė
Pėr pakė kohė.

Pa dituritė
Dhe mbrothėsija
E mirėsitė
Dhe njerėzija
Do tė burojnė
Nukė mėnojnė."


Pėrmbledhja poetike Parajsa dhe fjala fluturake, Bukuresht 1894, e botuar sė bashku me shkrimet moralizuese Mėsime, Bukuresht 1894, dėshmuan lidhjen e thellė shpirtėrore me heronjtė e sė kaluarės dhe me traditat shpirtėrore tė Orientit, sidomos tė mistikėve persianė.

Dy vjet mė pas doli Iliadė e Omirit, Bukuresht 1896, pėrkthim shqip i librit tė parė tė Iliadės, tė cilin Naimi e kishte pasė botuar tė pėrkthyer turqisht dhjetė vjet mė parė. Istori' e Skenderbeut, Bukuresht 1898, ėshtė njė poemė epike historike prej 11,500 vargjesh qė Naimi duhet ta ketė shkruar rreth vitit 1895, nė periudhėn e fundit krijuese, e qė e shihte si kryeveprėn e vet. Figura e heroit kombėtar shqiptar Skėnderbeut (1405-1468), simboli dhe thelbi i qėndresės kundėr sundimit tė huaj, kishte njė forcė tėrheqėse tė veēantė pėr intelektualėt e periudhės sė Rilindjes e pėr njerėzit e thjeshtė. Naim Frashėri nuk mund tė gjente temė mė tė mirė pėr njė poemė epike kombėtare se jeta e princit tė merituar, qė sprapsi trembėdhjetė fushata ushtarake osmane njėra pas tjetrės nė shekullin e pesėmbėdhjetė e qė mbrojti pavarėsinė e vendit tė vet derisa vdiq. Kjo biografi nė rend kronologjik me njėzet e dy kėngė e varg tetėrrokėsh, mbizotėruese nė letėrsinė gojore, u bė libri mė i lexuar i letėrsisė shqipe asokohe. Ajo pėrbėnte dhe testamentin politik tė poetit. Edhe pse ėshtė njė vepėr themelore e romantizmit kombėtar shqiptar tė periudhės, Istori' e Skenderbeut nuk i qėndroi provės sė kohės si poemė epike kombėtare. Ajo vuan nga po ato dobėsi artistike qė hasen nė veprat e tjera tė Naimit dhe nė shumė vepra tė letėrsisė shqiptare tė shekullit tė njėzetė deri nė ditėt tona: retorika didaktike e moralizuese si dhe njė ndarje e prerė bardhė e zi e protagonistėve nė burra absolutisht tė mirė e burra absolutisht tė kėqinj, tė gjithė tė mbledhur nė njė re gri sentimentalizmi qė tė kėput shpirtin.

Njė vepėr tjetėr me pėrmasa tė tilla, e botuar nė njė vit me Istorinė e Skenderbeut ėshtė Qerbelaja, Bukuresht 1898, njė poemė epike fetare shiite me njėzetepesė kėngė, qė flet pėr betejėn e Qerbelasė nė Irak nė vitin 680 tė erės sonė, ku u vra Huseini, nip i profetit Muhamed. Ndryshe nga Istori' e Skenderbeut, Qerbelaja ėshtė njė poemė narrative pa ndonjė hero ose personazh kryesor. Ndoshta ka marrė deri diku si model poemat islamike nė gjuhėn shqipe tė paraardhėsve tė tij - Myhtarnamenė, 1868, tė Shahin bej Frashėrit, dhe Hadikaja, 1842, tė Dalip Frashėrit, tė dyja tė pabotuara - ndonėse letėrsia fetare turke e persiane do t'i kishte dhėnė poetit fetar prototipa mė tė plotė. Pėr shkak tė temės krejtėsisht fetare, Qerbelaja kurrė nuk gėzoi atė popullaritet qė pati ndėr lexuesit shqiptarė tė shekullit tė njėzetė Istori' e Skenderbeut. Kėtu mund tė vihen re shumė elemente tė botėkuptimit fetar tė Naim Frashėrit, sidomos panteizmi mbi tė cilin ai pėrsiatej nė vargjet e Fletores sė Bektashinjet. Nė kėngėn e fundit tė Qerbelasė, pėr shembull, lexojmė:

"Besojmė Zotn' e vėrtetė
Q'ėshtė gjithėsija vetė,
Pa atė s'ka vėnt gjėkundi,
Ajy 'shtė kreji dhe fundi.
Mė ē'do anė, qė shikojmė,
Fėtyrėn' e tij vėshtojmė,
E tėrė ē'ėshtė kjo jetė,
Ėsht' ay Zot' i vėrtetė!
Luletė, qė lulėzojnė,

Bukurin' e tij tregojnė,
Ajy ėshtė trėndafili,
Ajy vetė dhe bilbili,
Po kur desh Zot' i vėrtetė
Tė dil faqeza nė jetė,
Ahere bėri njerinė."

Me rėndėsi tė madhe pėr tė njohur sektin panteist tė fshehtė bektashi ėshtė Fletore e Bektashinjet, Bukuresht 1896, e Naim Frashėrit. Frashėri besonte se besimi liberal bektashķ, me tė cilin ai qe lidhur qė nė fėmini nė Frashėr, njė ditė do tė mbisundonte si fe e re e Shqipėrisė (22). Pėrderisa ky besim i kishte rrėnjėt edhe nė Kuranin mysliman, edhe nė Biblėn e krishterė, ai mund tė pėrforconte unitetin midis njerėzve me fe tė ndryshme. Fletorja pėrmban njė paraqitje hyrėse tė fesė bektashiane dhe dhjetė vjersha fetare qė japin njė tablo tė rrallė pėr besimin e kėtij sekti (23), i cili nė shekullin e nėntėmbėdhjetė luajti njė rol tė rėndėsishėm pėr mbijetesėn e kulturės shqiptare, sidomos me pėrhapjen fshehurazi tė librave shqip. Ajo fillon kėshtu:

"Bektashitė besojnė Zotn' e math e tė vėrtetė, Muhammet-Alinė, Hadixhen' e Fatimenė edhe Hasan e Hysenė. Tė dy-mbė-dhet' Imamėtė qė janė: Ali, Hasan, Hysen, Zejnel- Abidin, Muhamet-Bakir, Xhafer-Sadik, Musa-Qazim, Ali-Riza, Muhammet-Teki, Ali- Neki, Hasan-Asqeri, Muhammet-Mehdi. Kanė gjithė at' Alinė edhe mėmė Fatimenė. Besojnė dhe gjithė tė mirėt, qė janė tė par' e tė pasdajmė. Se besojnė mirėsinė dhe asaj i falenė. Pa si, besojn' e duanė kėta ashtu dhe Musan' e Merjemenė dhe Isan' e shėrbėtorėt' e tija. Tė parė kanė Xhafer-Sadiknė edhe plak Haxhi-Bektash-Velinė, q'ėshtė ng'ajo derė. Kėta tė gjithė kanė thėnė: bėj mir' e mos bėj keq. Kėsaj fjale i kanė prurė besė Bektashitė. E vėrteta dh'e drejta edhe mėndja e urtėsia dhe gjithė mirėsitė mbretėrojnė nė kėt' udhė. Bes' e Bektashive ėshtė njė udh' e gjerė, qė ka pėrpara dritė urtėsinė, vėllazėrinė, miqėsinė, dashurinė, njerėzinė edhe gjithė mirėsitė. Me nj'anė ka lulet' e diturisė, m'anėt tjatėr tė sė vėrtetėsė. Pa dituri e pa tė vėrtetė dhe pa vėllazėri s'munt tė bėnetė njeriu Bektashi i vėrtetė. Ngaj Bektashinjet gjithėsia ėshtė vetė Perėndija."

Me gjithė kėtė lloj panteizmi e universaliteti, bindjet bektashiane tė Naim Frashėrit kanė njė ngjyrė tė fortė kombėtare: "Nukė vetėm nė mest tė tyre Bektashitė, po dhe me gjithė njerėzinė janė vėllezėr' e shpirt. Duanė si shpirtin' e tyre dhe tė tjerėtė mysliman' e tė krishterė dhe shkojnė mir' e bukurė me gjithė njerėzinė. Po mė shumė duanė Mėmėdhenė edhe mėmėdhetarėt, qė kjo ėshtė m'e mirė nga gjithė tė miratė... Tė pėrpiqenė dit' e natė pėr atė
__________________________________________________ _________________

22 kr. Plasari 1993.

23 Pas ndalimit tė tė gjitha sekteve tė dervishėve nė Turqi nė vjeshtėn e vitit 1925, bektashinjtė e transferuan selinė e tyre qendrore nė Tiranė dhe themeluan njė bashkėsi fetare tė pavarur, qė vazhdoi deri nė vitet pesėdhjetė. Kjo bashkėsi u shpėrnda mė 1967, kur njė dekret qeveritar ndaloi tė gjithė veprimtarinė fetare nė Shqipėri. Pas heqjes sė kėtij ndalimi, mė 27 janar 1991 u krijua nė Tiranė njė komitet i pėrkohshėm pėr ringjalljen e bashkėsisė bektashiane. Fletore e Bektashinjet ende mungon nė botimin e fundit nė Tiranė tė veprave tė Naim Frashėrit, Vepra tė zgjedhura 1-2 (Akademia e Shkencave, Tiranė 1980, 1985), por ėshtė nė vėllimin 2 tė botimit nė Prishtinė, Vepra 1-8 (Rilindja, Prishtinė 1986). Dy teqe bektashinjsh ishin ende nė aktivitet nė fund tė periudhės sė diktaturės, ndonėse tė dyja jashtė Shqipėrisė: njė nė Gjakovė dhe njė nė Taylor, afėr Detroitit nė Miēigan (SHBA).

__________________________________________________ _________________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:31

komp, q'i quan Atė e pėrgjėrohetė pėr ata, tė punojnė bashkė me parėsin' e me pleqėsinė pėr shpėtim tė Shqipėris' e tė Shqipėtarit, pėr diturit e pėr qytetėrit tė Kombit e tė Mėmėdheut tė tyre, pėr gjuhėn e vet dhe pėr gjithė mbrothėsit' e mbarėsitė etj, etj."

Naim Frashėri ishte pėr pavarėsinė e besimit nga pīr evi qendrore e fshatit Haxhi Bektash Qoj nė Anadoll dhe propozoi njė baba apo dede shqiptar nė krye tė bektashinjve shqiptarė. Ai gjithashtu qe i pari qė futi nė pėrdorim njė numėr termash shqip nė vend tė termave turqisht tė pėrdorur tradicionalisht nga bektashinjtė shqiptarė: įtė nė vend tė turqishtes baba, dhe gjysh nė vend tė turqishtes dede, me qėllim qė t'i jepte fesė bektashiane karakter kombėtar e t'i bashkonte tė gjithė shqiptarėt. Rėndėsia e Naim Frashėrit si poet i Rilindjes e madje si 'poet kombėtar' qėndron jo aq nė talentin e shprehjes letrare e as nė nivelin artistik tė poezisė sė tij, sesa nė mesazhet sociopolitike, filozofike e fetare qė pėrcjell, tė cilat synonin para sė gjithash vetėdijen kombėtare dhe, duke ndjekur traditėn bektashiane, tė arrihej njė kapėrcim i ndarjeve fetare brenda vendit. Ndikimi i tij mbi shkrimtarėt shqiptarė nė fillim tė shekullit tė njėzetė ishte i jashtėzakonshėm. Qė kur ishte gjallė, shumė nga vargjet e tij u muzikuan e u kėnduan si kėngė popullore, kurse gjuhėn shqipe ai e ngriti nė shkallėn e njė gjuhe letrare tė pėrpunuar bukur.

Nga vėllezėrit Frashėri, ai me talent mė tė shumanshėm e universal, ishte pa dyshim Sami Frashėri (24) (1850-1904), i njohur nė turqishte me emrin Ōemseddin Sami. Ai u dallua si shkrimtar, botues dhe ideolog i lėvizjes kombėtare. Ashtu si i vėllai Naimi, edhe Samiu nė fillim ra nė kontakt me rrymat e filozofisė perėndimore nė gjimnazin Zosimea tė Janinės, ku dhe studioi greqishten, frėngjishten dhe italishten. Pėrveē tyre, me mėsues tė posaēėm nė shtėpi mėsoi arabishten, turqishten dhe persishten. Mė 1871, Sami Frashėrit iu dha njė detyrė e thjeshtė nė administratėn e vilajetit tė Janinės para se tė shpėrngulej nė Konstantinopojė mė 1872 pėr tė punuar nė zyrėn qeveritare tė shtypit. Nė kryeqytetin e zhurmshėm tė Perandorisė Osmane zuri miq shkrimtarėt turq Namik Qemal (1840-1888) dhe Ebüzziya Tevfik (1849-1913), si dhe hoxhėn shqiptar Hasan Tahsin (1811-1881). Mė 1874 Sami Frashėri ndenji nėntė muaj nė Tripoli, ku nxori nė arabishte e nė turqishte gazetėn Tarabulus. Nuk dihet mirė nėse atje e internuan (mikun e tij Namik Qemal e kishin internuar nė Famagusta tė Qipros pėr botime shkrimesh qė nuk i kishin pėlqyer Portės mė 1873) apo thjesht e dėrguan si njeri tė aftė pėr tė bėrė punėn. Sidoqoftė, me t'u kthyer nė Stamboll, u mor pėrherė e mė shumė me botime dhe nxori revistėn Sabah 1876 (Mėngjesi).

Mė 1877 Sami Frashėri punoi pesė muaj si sekretar i Sava Pashės, guvernator i ishullit tė Rodit, kurse mė pas si sekretar i komisionit ushtarak tė Janinės tė kryesuar nga Abedin Pasha. Nė vjeshtė tė vitit 1877 u kthye pėrsėri nė Konstantinopojė dhe drejtoi tė pėrditshmen turqisht Tercümān-i Ōark 1878 (Interpreti i Lindjes), ku botonte pikėpamjet dhe komentet e tij pėr ngjarjet politike tė ditės. Kėtė gazetė ai e pėrdori veēanėrisht si tribunė pėr shpalljen e kėrkesave dhe dėshirave tė pakicės shqiptare brenda Perandorisė. Botues i palodhur, Sami Frashėri mė pas botoi revistėn Aile 1879 (Familja) dhe Hafta 1880/81 (Java). Sė bashku me tė vėllanė, Abdylin, atėherė anėtar i Parlamentit, e me Koto Hoxhin (1824-1895), Zija Prishtinėn, Pandeli Sotirin (1843-1891), Hasan Tahsinin (1811-1881), Pashko Vasėn (1825-1892), Jani Vreton (1820-1900), etj., ai punoi nė Komitetin qendror pėr mbrojtjen e tė drejtave tė kombėsisė shqiptare, qė e kemi zėnė nė gojė mė parė, e qė mbėshteti kėrkesat e shqiptarėve pėr autonomi nė kohėn e Lidhjes sė Prizrenit. Njė pengesė e veēantė pėr lulėzimin e kulturės shqiptare nė Perandorinė Osmane, pėrveē qėndrimit pėrgjithėsisht armiqėsor tė autoriteteve turke, ishte ende mungesa e njė alfabeti tė pranueshėm tė gjuhės shqipe. Nė fillim tė vitit 1879, Komiteti qendror ngriti njė komision pėr

__________________________________________________ _________________

24 kr. Hakki 1895, Daglioglu 1934, K. Frashėri 1955, 1966, Reso 1962, Kaleshi
1968, 1970, 1971b, Levend 1969, Xholi 1978, Faensen 1980, f. 105-112, Bakiu 1982, Ēollaku 1986 dhe Hamiti 1995a.
__________________________________________________ _________________

alfabetin nėn drejtimin e Sami Frashėrit dhe pėr ta trajtuar pėrsėri problemin e drejtshkrimit. Alfabeti i krijuar nga Sami Frashėri, qė pastaj u miratua nga komisioni, ishte njė sistem fonetik i mbėshtetur kryesisht nė shkronja latine, duke i shtuar edhe disa shkronja greke e cirilike. Mė 12 tetor 1879, nga anėtarė tė shquar tė bashkėsisė shqiptare nė Konstantinopojė u ngrit ajo qė pėrmendėm mė parė - Shoqėri e tė shtypuri shkronja shqip, e cila kryesohej nga Sami Frashėri. Pas ndalimit tė veprimtarive tė saj, Shoqėria e shpėrnguli selinė nė Bukuresht, ku u shtypėn shumė libra nė gjuhėn shqipe - ndėr ta edhe veprat kryesore tė Naim e Sami Frashėrit. Atje, pėr shembull, u botuan tekstet shkollore nė gjuhėn shqipe tė shkruara nga Sami Frashėri:

Abetare e gjuhėsė shqip, Bukuresht 1886, Dheshkronjė, Bukuresht 1888 dhe Shkronjėtore e gjuhėsė shqip, Bukuresht 1886, kjo e fundit - e para gramatikė shkollore e shqipes. Problemi i alfabetit vazhdoi tė preokupojė figurat udhėheqėse tė lėvizjes kombėtare edhe nė vitet e ardhshme. Mė 14-22 nėntor 1908, nė qytetin maqedonas tė Manastirit u mbajt njė kongres pėr tė vendosur pėrfundimisht pėr alfabetin. Kongresi u thirr me nismėn e shoqėrisė letrare Bashkimi nėn Gjergj Fishtėn, dhe u kryesua nga Mid'hat bej Frashėri, i biri i Abdyl Frashėrit. Nė Kongresin e Manastirit, sikundėr dihet, morėn pjesė delegatė katolikė, ortodoksė e myslimanė nga Shqipėria e jashtė saj, ndėr ta Shahin Kolonja, Ndre Mjeda, Hilė Mosi dhe Sotir Peci. Tre alfabetet kryesore qė u hodhėn pėr diskutim ishin: alfabeti qė pėrmendėm i Stambollit, i hartuar nga Sami Frashėri, alfabeti i Bashkimit i mbėshtetur nga Gjergj Fishta dhe shoqata e tij letrare Bashkimi e Shkodrės dhe alfabeti Agimi i shoqėrisė letrare Agimi tė pėrfaqėsuar nga Ndre Mjeda. U zgjodh njė komision prej njėmbėdhjetė delegatėsh i kryesuar nga Fishta, dhe pas dy ditė debatesh ata vendosėn tė mbėshtetnin dy alfabete: njė formė tė modifikuar tė alfabetit tė Stambollit tė Sami Frashėrit, i cili po pėrdorej mė gjerė asokohe, dhe njė alfabet tė ri latin gati tė njėjtė me atė tė Bashkimit pėr ta pasur mė tė lehtė shtypjen e librave jashtė Shqipėrisė.

Sami Frashėri ėshtė autor i rreth pesėdhjetė veprave si dhe i njė numri tė madh artikujsh nėpėr gazeta. Interesimet e tij pėrgjithėsisht ishin mė shumė shkencore sesa letrare. Midis viteve 1882 dhe 1902 ai botoi turqisht e arabisht gjashtė doracakė pėr shkolla. Madje botimet e tij nė turqishte janė me rėndėsi mė universale se veprat nė gjuhėn shqipe. Mė 1872 Sami Frashėri botoi atė qė pėrgjithėsisht merret si romani i parė turqisht e, njėherazi, romani i parė i shkruar e i botuar nga njė shqiptar, librin me 180 faqe TaaÕÕuk-u Tal'at ve Fitnat (Dashuria e Talatit me Fitneten) (25). Ai i pėrket kohės sė vet, por edhe i dha prozės asokohe njė farė drejtimi.

Nė lagjen Aksaraj tė Stambollit, nėntėmbėdhjetė vjeēari Talat bie nė dashuri me njė vajzė tė quajtur Fitnete, tė cilėn e mban mbyllur njerku i saj Haxhibaba. Me qėllim qė ta takojė, Talati vishet si vajzė me emrin Ragibe dhe paraqitet nė shtėpinė e Haxhibabait pėr t'i bėrė shoqėri Fitnetes. Fitneten e tėrheq menjėherė kjo Talat/Ragibe, por nuk dyshon pėr ndonjė rreng. Pas pak ditėsh, shpallet se Fitneten do ta martojnė, kundėr vullnetit tė saj, me tė kamurin dyzetvjeēar Ali bej. E dėshpėruar Fitnetja ia tregon Talat/Ragibesė, i cili i shfaqet siē ėshtė nė tė vėrtetė dhe i shpreh dashurinė, por pa dobi. Vajzėn e largojnė menjėherė dhe e shpien fshehurazi nė sarajet e Ali beut nė Ysqydar, nė anėn tjetėr tė Bosforit. Megjithatė, Fitnetja arrin tė lajmėrojė Talatin se ku ndodhet. Ali beu pėrpiqet disa herė ta bėjė pėr vete Fitneten, nė mėnyrė qė ajo t'i jepet, por vajza e spraps si trime, dhe herėn e fundit humb hajmalinė. Nga kjo stringėl Ali beu zbulon se ajo qė do bėhej nusja e tij nė tė vėrtetė ishte e bija e humbur prej kohėsh. Por po atė ēast Fitnetja, nė kulmin e dėshpėrimit, vret veten me thikė dhe vdes. Nuk mbetet tjetėr veēse tė sulet Talati e ta gjejė tė vdekur Fitneten e tij tė dashur. Vdes edhe ai, kurse Ali beu i pikėlluar luan mendsh.

__________________________________________________ _________________

25 kr. Hetzer 1991.

__________________________________________________ _________________

I tillė ėshtė subjekti i historisė sė dashurisė sentimentale tė Talatit me Fitneten, plotėsisht nė pajtim me shijet e kohės. Bashkėrendimi i elementeve orientale dhe oksidentale nuk ėshtė kurrsesi realist, por fakti ėshtė se ai pėrmban njė dozė tė mirė kritike sociale, sidomos pėr gjendjen e gruas nė shoqėrinė osmane. Mė fort se gjithēka, Sami Frashėri ishte njė edukator. Drama e Sami Frashėrit nė 180 faqe Besa yahud ahde vefa ('Besa' ose mbajtja e fjalės),
e botuar nė Konstantinopojė mė 1875, dhe e pėrkthyer shqip nga Abdyl Ypi Kolonja mė 1901, kurse anglisht nga Nelo Drizari (1902-1978) me titullin Pledge of honor, an Albanian tragedy, Nju Jork 1945, u shfaq pėr herė tė parė mė 6 prill 1874 nė 'Osmanli Tiyatrosu' (Teatri Osman). Kjo pjesė, qė pėr shijet e sotme ka njė ton disi melodramatike, nxjerr nė pah dilemėn tragjike tė njė babai, qė parapėlqen tė vrasė tė birin vetėm e vetėm qė tė mbajė besėn, fjalėn e dhėnė.

Mė 1884, me ndihmėn e botuesit armen tė gazetave Mihran, Sami Frashėri botoi njė kolanė librash pėr kulturė tė pėrgjithshme, drejtuar publikut tė gjerė turk. Kėtė kolanė me titull Cep Kütüphanesi (Biblioteka xhepi) e shfrytėzoi pėr tė botuar pesėmbėdhjetė nga veprat e tij. Nė kėtė mėnyrė u bė figurė e shquar nė shoqėrinė e Konstantinopojės. Si leksikograf i turqishtes, Sami Frashėri botoi nė 1630 faqe Kamūs-u fransevī, fransizcadan türkēeye lugat, Konstantinopojė 1882 [1299 A.H.] (Fjalor frėngjisht-turqisht); njė Kamūs-u fransevī, türkēeden fransizcaya lugat, Konstantinopojė 1883 [1301 A.H.] (Fjalor turqisht-frėngjisht), dhe nė dy vėllime Kamūs-u türkī, Konstantinopojė 1900/1901 [1317 A.H.] (Fjalor turqisht), rishtypur nė Stamboll 1979, qė edhe sot konsiderohet i vlefshėm dhe u shfrytėzua nga Shoqata Filologjike Turke (Türk Dil Kurumu) mė 1932 si udhėrrėfyes pėr krijimin e gjuhės letrare bashkėkohore turke. Mungesa e fondeve e detyroi tė braktisė planin e tij tė gjerė pėr njė Kamūs-u Arabī (Fjalor arabisht). Por pas dymbėdhjetė vjet pėrgatitjesh ai do t'ia dilte mbanė tė botonte veprėn e tij monumentale nė gjashtė vėllime, enciklopedia turke e historisė dhe gjeografisė, Kamūs al-a'lām, Konstantinopojė 1889-1896 [1306-1313 A.H.] (Fjalor i Botės). Me gjithsej 4830 faqe, Kamūs al-a'lām do tė ishte njė vepėr enciklopedike e jashtėzakonshme pėr kohėn, qė pėrmbante gjithashtu edhe tė dhėna tė bollshme pėr historinė dhe gjeografinė e Shqipėrisė.

Me sa duket Sami Frashėri ka hartuar edhe njė fjalor tė shqipes. Nė njė letėr drejtuar Thimi Mitkos nga Bukureshti mė 1885, Jani Vretoja i shkruan se kishte parė njė fjalėtor tė Sami beut, qė pėrmbante mbi 6000 fjalė. Duke u nisur nga kėmbėngulja dhe pėrvoja e Sami Frashėrit si leksikograf, ėshtė plotėsisht e mundshme qė ky fjalor shqip tė ketė qenė njė angazhim madhor qė nuk arriti ta pėrfundojė. Nuk dihet asgjė se ku mund tė ndodhet ky dorėshkrim tani. Nė fund tė viteve nėntėdhjetė, me gjithė vėshtirėsitė financiare, Sami Frashėri projektoi dhe ndėrtoi njė shtėpi tė madhe nė lagjen Erenqoj tė rrethinės sė Konstantinopojės. Kishte pėr tė mbajtur jo vetėm familjen e vet (tė shoqen Emine Velije me pesė fėmijėt) por edhe dy fėmijėt e tė vėllait Abdyl, qė kishte vdekur mė 1892. Po nė kėtė ndėrtesė ai vendosi bibliotekėn e madhe personale tė ēmuar prej dhjetė deri nė dymbėdhjetė mijė vėllime.

Rėndėsi tė madhe pėr lėvizjen kombėtare shqiptare kishte manifesti politik shumė i lexuar i Sami Frashėrit Shqipėria - Ē'ka qėnė, ē'ėshtė e ēdo tė bėhetė? Mendime pėr shpėtimt tė mėmėdheut nga reziket qė e kanė rethuarė, Bukuresht 1899, rishtypur nė Sofje 1907, qė u pėrkthye turqisht, greqisht, frėngjisht, italisht dhe gjermanisht. Pasi jep njė pasqyrė tė shkurtėr e me fantazi tė historisė sė Shqipėrisė, Sami Frashėri vjen nė pėrfundimin se Perandoria Osmane ėshtė nė grahmat e fundit dhe se ka ardhur koha qė shqiptarėt tė shkėputen (kėrkesė qė e tejkalonte thirrjen e deriatėhershme pėr autonomi) e tė bėhen zotė tė fateve tė tyre. Ai e krahason 'Tė sėmurin e Bosforit' me njė qė po mbytet e qė pėrpiqet tė kapet pas flokėve tė tjetrit pėr tė shpėtuar, dhe pastaj nė mėnyrė retorike bėn pyetjen se ē'duhet bėrė para njė rreziku tė tillė: "T'i apė njė shkelmė tė shėndoshė kėti tradhėtori, qė kėrkon ta mbytnjė, ta dėrgonjė nė funt tė detit edhe tė shpėtonjė vetėhen' e ti. Kjo ėshtė udh' e shpėtimit e jo tjatėrė."

Sami Frashėri e pranon se shqiptarėt mund ta kenė ēuar mirė nėn Turqinė nė tė kaluarėn, por proteston pėr trajtimin si skllevėr qė nga koha e ligjeve tė Tanzimatit. Shqipėria i shėrbente tani Perandorisė Osmane vetėm pėr rekrutė e pėr taksa. E prapėseprapė, qėllimi i afėrt i manifestit tė tij ishte autonomi e plotė brenda Perandorisė: "Sa tė jetė Tyrqia n'Evropė, duamė tė jetė nėn' atė; edhe po s'na goditi e tė na dėbonjė vetė, kurrė nukė do tė duamė tė ndahemi fare soje." Por Perandoria nė tė vėrtetė ishte nė gėrmadha dhe po afrohej dita qė Shqipėria tė shkonte nė rrugėn e vet: "Ky ėshtė njė njeri i vdekurė; sado ta duamė tė vdekurinė, duhetė ta vėmė nė dhet." Sami Frashėri vazhdon tė japė pėrfytyrimin e tij pėr Shqipėrinė e ardhshme. Ai pėrvijon kufijtė e vendit dhe shtjellon njė sistem qeverisjeje me pleqėsi, qė do tė mblidhet nė njė kryeqendėr tė re me emrin Skander Begas. Ai shkruan pėr arsimin (shkollimi i detyruar nga mosha shtatė deri nė trembėdhjetė vjeē dhe themelimi i dy universiteteve), pėr ndėrtime publike (hekurudhė shqiptare), pėr kishė autoqefale, pėr bujqėsi e industri. Ndonėse disi utopike nė tablonė qė jep, kjo monografi historike pėrbėn manifestin e parė politik konkret pėr njė Shqipėri tė pavarur.

Madje, ėndrra pėr pavarėsi tė plotė ishte diēka e re e mjaft e guximshme pėrderisa, sipas arsyetimit tė shumicės sė intelektualėve shqiptarė tė kohės, njė Shqipėri autonome do tė ishte mė e sigurt brenda Perandorisė, e mbrojtur nga synimet armiqėsore e agresive tė fqinjėve grekė, serbė e malazezė, qė pa dyshim, do ta mbytnin shtetin e vogėl nė rast lufte. Sami Frashėri nė veprėn e tij shkonte edhe mė larg. Ky ishte testamenti qė i linte popullit tė vet - qė ideali i lartė i pavarėsisė sė Shqipėrisė ishte vėrtet i realizueshėm. Gjatė gjithė historisė sė tyre, shqiptarėt shpesh kishin bėrė emėr jashtė, sidomos si nėpunės dhe shtetarė nė shėrbim tė Portės sė Lartė. Por Abdyl, Naim dhe Sami Frashėri pėrfaqėsonin, pėr herė tė parė, njė brez tė ri intelektualėsh shqiptarė qė, edhe pse tė mėsuar nė shkollat greke e tė ushqyer me traditat e mėdha kulturore tė Orientit, ia kushtuan tėrė talentin dhe energjinė atdheut tė tyre, Shqipėrisė. Mė 1937, eshtrat e Naim Frashėrit u shpėrngulėn nga Turqia pėr nė Tiranė pėr t'u prehur nė rrethinat e kryeqytetit tė ri tė vogėl, ndėrsa ato tė Abdylit mė 1978 me rastin e 100-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit. Sami Frashėri, i madhi Ōemseddin Sami, pėr arsye tė ndihmesės sė madhe ndaj kulturės turke, mbetet i varrosur nė Stamboll.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:31

9.4 Letėrsia toske e Jugut tė Shqipėrisė nėn ndikimin kulturor grek



Shqiptarėt toskė nė jug tė vendit, ashtu si vėllezėrit Frashėri, kishin qenė gjithmonė nėn ndikimin e fortė tė Greqisė e tė kulturės ortodokse. Shqiptarė e grekė kishin jetuar pėr shekuj me radhė sė bashku nė kėtė zonė kufitare midis Shqipėrisė sė jugut dhe Epirit. Me gjysmėn e dytė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė, ngulimet e pėrziera dhe mungesa e njė vije kufitare pėrfundimtare midis shtetit tė ri tė pavarur grek dhe Shqipėrisė, e cila ishte pjesė pėrbėrėse e Perandorisė Osmane, e kishin kthyer kėtė rajon politikisht nė njė fuēi baruti, e cila shpėrtheu mė nė fund nė luftėrat ballkanike tė fillimit tė shekullit tė njėzetė. Grekėt i shihnin me mosbesim fqinjėt e tyre tė ashpėr e tė pabindur shqiptarė, kurse shqiptarėt, nga ana e tyre, kishin qenė gjithmonė tė lėkundur nė qėndrimin ndaj grekėve. Shumė shqiptarė kishin pėrfituar nga shkollimi dhe kultura greke, ēka u kishte ngulitur njė adhurim tė pafund pėr qytetėrimin helen. Gjimnazi Zosimea i Janinės, sikundėr e pamė, u jepte tė rinjve shqiptarė tė talentuar nga atdheu i tyre i thyer malor bazat e arsimit e tė kulturės, si dhe mundėsi pėr kontakte intelektuale me botėn e jashtme. Por shqiptarėt nuk ishin grekė dhe nuk do tė zhyteshin plotėsisht nė kėtė kulturė tipike mesdhetare. Pėrveē kėsaj, shumica e shqiptarėve, njė numėr i madh nė jug, ishin myslimanė e pėr kėtė arsye shiheshin si turq nga grekėt epirotė, tė cilėt edhe sot e kėsaj dite nuk njihen pėr ndonjė ndjenjė tė dukshme turkofile. Edhe autoritetet greke nuk tregoheshin tė gatshme tė kuptonin se jo tė gjithė myslimanet e jugut shqiptar ishin turq, po ashtu si edhe jo tė gjithė ortodokset ishin grekė. Ky qėndrim dhe ide tė tilla, pėr shumė fusha tė jetės greke, kanė ardhur si tė tilla deri nė ditet tona. Nė shekullin e nėntėmbėdhjetė, veēanėrisht kisha ortodokse greke shkoi tepėr larg nė masat e saj pėr tė shtypur edhe shenjėn mė tė vogėl tė veprimtarive kulturore tė shqiptarėve. Kėshtu, veprime tė padėmshme, si pėr hapjen e ndonjė shkolle nė gjuhėn shqipe, mund tė sillnin shkishėrime. Zgjimi kombėtar shqiptar dhe krahas tij rritja e ndėrgjegjes kombėtare do tė binin nė konflikt me interesat greke. Shqiptarėt e jugut patėn shumė pėrfitime nga kultura greke, ndėrkaq ata vuajtėn mjaft asokohe nga shovinizmi kulturor grek.

Caku i fundit i ngulimeve shqiptare nuk ishte rajoni kufitar greko-shqiptar. Pėrkundrazi, njė pjesė e mirė e Greqisė qendrore kishte qenė e populluar prej shqiptarėsh nga shekulli i katėrmbėdhjetė e kėndej. Nė shekullin e nėntėmbėdhjetė, madje, shqipfolėsit pėrbėnin shumicėn e popullsisė nė njė pjesė tė mirė tė Atikės, pėrfshirė rrethinat e Athinės, dhe nė treva tė gjera tė Beotisė e tė Peloponezit, sidomos nė Eubenė e jugut, nė Andros e nė ishujt e gjirit tė Saronisė. Shumė nga heronjtė e luftės greke pėr ēlirim kishin qenė arvanitas (Miaulisi, Boēari, Bubulina, Kondurioti, Xhavella), kurse flota greke e kohės ishte pothuajse tėrėsisht njė institucion nė gjuhėn shqipe (26).
Derisa arvanitasit kishin dhėnė njė ndihmesė me rėndėsi pėr ēlirimin e Greqisė nė gjysmėn e parė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė, ata gjithashtu kishin pėr tė luajtur rolin e tyre nė zgjimin kombėtar shqiptar nė gjysmėn e dytė tė kėtij shekulli.

Nga tė gjitha figurat toske tė lėvizjes kombėtare shqiptare qė qenė ngulur me banim nė brigjet e Bosforit, askush tjetėr nuk do tė ishte aq aktiv pėr ēėshtjen e zgjimit kombėtar sa Jani Vreto (27) (1820-1900). Vretoja lindi nė fshatin Postenan afėr Leskovikut, njė qytet jo larg kufirit tė sotėm me Greqinė, mė 14 janar 1820. Mėsimet i ndoqi nė njė shkollė greke nė Vurban afėr Konicės, kurse nga 1843 deri 1847 ndoqi gjimnazin e mirėnjohur Zosimea nė Janinė, ku vėllezėrit Frashėri, Kostandin Kristoforidhi dhe shumė intelektualė tė tjerė shqiptarė morėn bazat e arsimit e tė kulturės e qė i ushqeu Vretos sė ri adhurimin e pėrjetshėm pėr kulturėn helene. Ėshtė kjo arsye qė Faik Konica mė pas do ta quante grekoman. Po pikėrisht kėtu do t'i zgjohej Vretos pėr herė tė parė interesimi pėr gjuhėn e vendit tė vet. Mė 1847 ai hartoi njė vjershė pėr Skėnderbeun me alfabet grek dhe nisi tė mbledhė fjalė tė urta e kėngė popullore shqiptare. Mė 1854 u shpėrngul nė Konstantinopojė, ku i ati merrej me tregti. Atje punoi si sekretar nė njė shoqėri duhanesh dhe me fillimin e viteve shtatėdhjetė ishte njohur e lidhur me figurat udhėheqėse tė lėvizjes kombėtare shqiptare: Hasan Tahsini (1811-1881), Sami Frashėri (1850-1904), Pashko Vasa (1825-1892) dhe Ferid pashė Vlora. Gjithashtu mbante letėrkėmbim me figura tė shquara shqiptare nė Egjipt si Thimi Mitko (1820-1890), Spiro Dine (1846?-1922) dhe Thimi Thoma Kreji si dhe me Dhimitėr Kamardėn (1821-1882) dhe Jeronim De Radėn (1814-1903) nė Itali. Botimi i parė i Vretos ishte njė gramatikė e greqishtes e pėrkthyer shqip, Grammatikź tźs omilumenźs hellźnikźs glōssźs eis tźn albanikźn, Konstantinopojė 1866 (Gramatikė e greqishtes sė folur nė gjuhėn shqipe). Nė vjeshtėn e vitit 1877 u bė anėtar themelues i Komitetit qendror pėr mbrojtjen e tė drejtave tė kombėsisė shqiptare dhe punoi aktivisht pėr pėrmbushjen e qėllimeve tė tij. Nė maj 1878, pas daljes sė njė radhe artikujsh polemikė nė shtypin grek, sidomos nė gazetėn Neologos, qė shpallnin pretendime pėr treva qė banoheshin nga shqiptarė nė Epir, pretendime qė ishin hedhur poshtė mė parė nga Abdyl

__________________________________________________ _______________

26 kr. Xoxi 1991.

27 kr. Uēi 1965, Vreto 1973, Faensen 1980, f. 151-154, Qosja 1984, vėll. 2, f. 265-305, dhe Xholi 1987, f. 89-124.
__________________________________________________ _______________
Frashėri, Vretoja botoi njė Apologia, Konstantinopojė 1878, nė greqishte, nė tė cilėn shtjellon prejardhjen e shqiptarėve, gjuhėn, trevat e banuara prej tyre e tė drejtat e tyre. Nė fillim tė vitit 1879 u caktua anėtar i komisionit tė ngritur nga Komiteti qendror pėr tė vendosur pėr alfabetin pėrfundimtar tė shqipes. Anėtarėt e kėtij komisioni prej kohėsh kishin mendime tė ndryshme e nuk pajtoheshin nė kėtė ēėshtje shqetėsuese tė alfabetit. Filoheleni Jani Vreto parapėlqente alfabetin grek, Pashko Vasa kishte propozuar tė pėrdorej vetėm alfabeti latin, kurse Hasan Tahsini kishte shpikur njė alfabet tė tijin. Mė nė fund komisioni miratoi alfabetin e quajtur tė Stambollit, tė propozuar nga kryetari i atij komisioni, Sami Frashėri, qė pėrmbante shkronja latine si dhe disa tė tjera nė stil grek. Mė 1879 komisioni botoi njė Allfabetare e gluhėsė shqip, disa pjesė tė sė cilės u shkruan nga Vretoja, sidomos njė shkrim me titullin Udhė e tė shkruarit tė gluhėsė shqip. Mė 12 tetor tė atij viti ai gjithashtu mori pjesė nė themelimin e shoqėrisė me rėndėsi historike Shoqėri e tė shtypuri shkronja shqip, e cila do t'ia kushtonte energjitė e veta botimit tė librave shqip, sidomos tė teksteve shkollore, si dhe hapjes sė shkollave nė gjuhėn shqipe. Vretoja qe autor i njė statuti (Kanonizmė) tė shoqėrisė, sė cilės i ra barra tė reagonte me zgjuarėsi e nė mėnyrė diplomatike ndaj kundėrshtimeve Osmane e, sidomos, ndaj qėndrimeve armiqėsore greke pėr ēėshtjen e zgjimit kulturor shqiptar. Pikėrisht nė kėtė kohė ai u shkishėrua nga mitropoliti ortodoks i Gjirokastrės, sepse paskėsh bėrė herezi 'duke krijuar njė ēėshtje shqiptare'. Nė verė tė vitit 1881, Vretoja shkoi nė Bukuresht qė tė zgjonte interesimin pėr lėvizjen kombėtare ndėr shumė shqiptarė qė ishin ngulur me banim aty e nėpėr Rumani, dhe themeloi nė Bukuresht njė seksion tė Shoqėrisė sė tė shtypuri shkronja shqip.

Pas kthimit nė Konstantinopojė, Vretoja punoi me energji pėr botimin e organit periodik Drita, qė mė pas mori emrin Dituria, e cila doli nė Konstantinopojė nga gushti 1884 deri nė korrik 1885. Veprimtaritė e aktivistėve tė lėvizjes kombėtare shqiptare nė Konstantinopojė, sidomos ato tė Jani Vretos, zunė tė shihen pėrherė e mė me dyshim nga autoritetet osmane, tė cilėt e kuptonin se pėrparimi dhe autonomia kulturore nuk mund tė shpinin veēse nė kėrkesa politike e ndoshta territoriale. Vretoja u dėrgua nga shoqėria jashtė pėr tė organizuar lėvizjen kombėtare e pėr tė mbledhur fonde. Nė dhjetor 1884 ai bashkėpunoi pėr themelimin e shoqėrisė Drita tė Bukureshtit dhe shėrbeu si sekretar i saj. Kjo shoqėri, e kryesuar nga Anastas Avramidi Lakēe, ngriti njė shtypshkronjė shqiptare dhe mė 1886 nisi misionin historik tė botimit tė librave nė gjuhėn shqipe. Vetėm nė vitin e parė tė punės dolėn dhjetė libra tė tillė, duke pėrfshirė dy libra tė Vretos: Mirėvetija, Bukuresht 1886, dhe Numeratoreja, Bukuresht 1886. Praktikisht ishte Vretoja ai qė bėnte punėt nė shtypshkronjė. Ai faqoste tekstet, lexonte bocat dhe pastaj interesohej pėr lidhjen e librave dhe pėr shpėrndarjen e tyre. Ndėr librat e botuar aty ishte njė vepėr e shkruar nė fillim me alfabet arab, Erveheja, Bukuresht 1888, e poetit mysliman Muhamet Kyēyku, i njohur edhe me emrin Muhamet Ēami (1784-1844), tė cilin Vretoja e transkriptoi nė alfabetin e Stambollit e madje e pastroi nga orientalizmat. Njė vit mė pas ai botoi njė vepėr 158 faqesh me titull Radhuashkronjė, Bukuresht 1889 (Llogaritje), pėr tregtarėt dhe biznesmenėt shqiptarė nė Rumani. Gjatė gjithė viteve nėntėdhjetė, siē ndodhte shpesh nė lėvizjen kombėtare, ndėr udhėheqėsit shqiptarė nė Bukuresht shpėrthyen debate. Plaku Jani Vreto, qė tani po jetonte nė prag tė varfėrisė, ndjeu se i qe bėrė padrejtėsi kur publicisti Vissar Dodani (rreth v. 1857-1939) zgjodhi njė alfabet tė ri tė shqipes, tė pėrshtatur nga rumanishtja, pėr botimin e gazetės sė tij Shqipėria, 1897-1899, duke prishur kėshtu punėn e njė jete tė tėrė tė Vretos pėr pėrhapjen e pėrdorimit nga tė gjithė tė njė alfabeti tė vetėm shqip. Nė tetor 1899, Vretoja u largua dhe vajti nė Athinė. Vdiq nė kryeqytetin grek nė fillim tė korrikut njė vit mė pas, me sa duket nga uria.

Po tė lemė mėnjanė poemėn rinore me interes artistik tė kufizuar, Istori e Skėnderbeut, tė shkruar mė 1847 por tė shtypur veē mė 1897 nė organin periodik tė Bukureshtit Shqipėria, Jani Vretoja nuk ishte autor i ndonjė vepre tė botuar, qė mund tė hynte nė kategorinė e letėrsisė shqiptare si tė tillė, por ai ishte njė eseist me rėndėsi. Tekstet e tij mėsimore, artikujt nė fushėn e meditimit filozofik dhe pėrkthimet nga veprat e filozofėve tė lashtėsisė, tė gjitha tė botuara nė numrat e periodikėve qė ai redaktonte vetė, si dhe traktati i tij mbi 'mirėvetijėn' i shtypur mė 1886, nuk qenė pa ndikim si pėr pasurimin e gjuhės letrare ashtu edhe nė zhvillimin e mendimit teorik shqiptar. Por Jani Vretoja zė njė vend tė rėndėsishėm nė historinė e letėrsisė shqiptare jo thjesht nga kėto shkrime. Si njė nga anėtarėt mė aktivė tė Shoqėrisė sė tė shtypuri shkronja shqip nė Konstantinopojė e mė pas nė Bukuresht, Vreto luajti njė rol kyē nė pėrmbushjen e njė qėllimi madhor tė intelektualėve shqiptarė tė periudhės - botimit tė librave nė gjuhėn shqipe. Shtypshkronja shqiptare nė Bukuresht, qė ai e ngriti dhe e vuri nė punė, ishte po me rėndėsi themelore pėr pėrparimin e letėrsisė shqipe nė fundin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė sa edhe ē'kishte qenė shpikja e shtypshkronjės sė lėvizshme nga Johan Gutenbergu pėr kulturėn evropiane katėr shekuj e gjysmė mė parė. Pėr tė parėn herė ajo u dha shkrimtarėve shqiptarė atė qė kishin kėrkuar gjithmonė: lexuesin.

Shtytje tė dukshme zgjimit tė ndėrgjegjes kombėtare i dha edhe Panajot Kupitori (1821-1881), i njohur nė greqishte si Panagiōtźs Kupitorźs. Ky dijetar nga ishulli Idhra (Hydra) studioi letėrsi nė Universitetin e Athinės. Punoi si drejtor shkolle nė Lamia dhe Halkis para se tė kthehej nė Athinė ku, mė 1876, u emėrua mėsues nė gjimnazin Varvakion (greqisht: Barbakeion gymnasio), e mė pas u bė drejtor, dhe pėr mė tepėr njė figurė me emėr nė kryeqytetin grek. Veprimtaria e tij studimore e arsimore pati rėndėsi pėr pėrparimin e kulturės greke dhe tė kulturės shqiptare. Ai ėshtė autor i njė numri veprash greqisht, ndėr to edhe njė studim mbi ritmin nė himnografinė ekleziastike greke dhe njė fjalor latinisht-greqisht; thuhet edhe se ka organizuar njė shkollė mbrėmjeje ku mėsohej shqipja me alfabet grek. Pėr sa u pėrket studimeve shqiptare, Kupitori mbahet mend kryesisht si autor i njė studimi greqisht me titull Albanikai meletai. Pragmateia historikź kai filologikź peri tźs glōssźs kai tu ethnus tōn Albanōn, Athinė 1879 (Studime shqiptare. Punim historik dhe filologjik mbi popullin dhe gjuhėn shqipe). Kjo monografi me 62 faqe pėrmban tė dhėna tė ndryshme pėr ēėshtje si historia e lashtė e Shqipėrisė dhe prejardhja e gjuhės shqipe. Por duhet thėnė se ajo gjithashtu riprodhon mjaft nga ato thashethemet dhe keqinformimet pėr shqiptarėt, qė mbizotėronin nė studimet e mesit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė. Kupitori shkroi edhe njė varg artikujsh mbi gjuhėn shqipe, njė studim pėr vetėn e tretė tė pėremrit vetor tė shqipes nė dialektin e vendlindjes sė tij, si dhe hartoi njė fjalor tė shqipes qė ka mbetur i pabotuar. Dorėshkrimi i kėsaj vepre tė fundit u ble nga shoqata etimologjike dhe historike greke mė 1926 dhe sot nuk dihet se ku ndodhet. Pėrveē kėtyre veprave, pėr Kupitorin flitet tė ketė botuar njė abetare tė shqipes mė 1879 ndonėse ndonjė dėshmi pėr kėtė nuk ka.

Me ndikim mė tė madh nė letėrsinė shqiptare ėshtė personaliteti kombėtar, botuesi dhe shkrimtari Anastas Kullurioti (28) (1822-1887) nga Athina. Kullurioti lindi nė lagjen Plaka tė kryeqytetit grek. Kjo lagje e vjetėr edhe sot qendėr turistike e Athinės rrėzė Akropolit, banuar asokohe nga shqiptarė, ende mban emrin e vet shqiptar. Nė rini Kullurioti emigroi nė Amerikė dhe thuhet se atje i eci mirė e bėri pasuri, sikundėr thonė pėr tė gjithė emigrantėt shqiptarė tė atjeshėm. Me t'u kthyer nė Greqi, themeloi gazetėn e pėrjavshme Hź fōnź tźs Albanias (Zėri i Shqipėrisė), njė periodik kombėtar i zjarrtė nė gjuhėn greke me ndonjė artikull tė rastit nė shqipe. Doli nga shtatori 1879 deri nė gusht 1880 nė gjithsej dyzet numra. Tre qėllimet kryesore tė kėsaj gazete e tė veprimtarisė kombėtare tė Kulluriotit nė pėrgjithėsi ishin: krijimi i njė partie politike shqiptare nė Greqi, hapja e shkollave nė gjuhėn shqipe dhe ēlirimi i Shqipėrisė nga zgjedha turke. Nė fillim tė viteve tetėdhjetė, Kullurioti bėri njė udhėtim nė Shqipėrinė e jugut pėr tė kėrkuar pėrkrahje pėr ēėshtjen kombėtare, njė veprimtari kjo qė doemos e vuri nė konflikt edhe me autoritetet turke, edhe me ato greke. Nė Gjirokastėr, me kėrkesėn e konsullit grek, u

__________________________________________________ _______________

28 kr. Shuteriqi 1977, f. 335-356, Reso 1981, dhe Reso nė Bihiku (red.) 1981, f. 491-507.
__________________________________________________ _______________
arrestua nga autoritetet osmane dhe u dėbua nė Korfuz. Nė Greqi e mbajtėn pėr ca kohė nė burg dhe thuhet se vdiq i helmuar nė fillim tė vitit 1887. Kullurioti mbahet mend jo vetėm si njė botues, por edhe pėr librin e tij Avabatar arbėror ose Albanikon alfabźtarion, Athinė 1882 (Abetare shqip), njė abetare dygjuhėshe nė dialektin e vendlindjes sė tij. Kjo pėrmbante veē tė tjerave edhe njė hyrje nė gramatikėn e gjuhės shqipe dhe njė tufė pėrrallash, vargjesh popullore e proverbash shqip e greqisht. Po atė vit Kullurioti nxori njė libėr kėndimi shqip me 116 faqe me titull Klumėsht pėr foshnja, Athinė 1882, me tekstin nė dy gjuhė, pa dyshim njė nga veprat mė tė hershme tė letėrsisė pėr fėmijė nė gjuhėn shqipe. Njėra nga vjershat e tij u botua nga Spiro Dinia mė 1908 nė antologjinė Valėt e detit. Kulluriotin mė fort e interesonte ruajtja e trashėgimisė kulturore shqiptare nė Greqi sesa krijimtaria letrare. Ai ishte shumė i interesuar, pėr shembull, pėr letėrsinė gojore shqiptare dhe arvanitase dhe qe autori i njė fletoreje 196 faqesh me kėngė popullore shqiptare, ende e pabotuar, qė tani ruhet nė Bibliotekėn Kombėtare nė Tiranė. Kjo fletore (29) pėrmban kėngė popullore qė Kullurioti i mblodhi vetė, dhjetė nga tė cilat, ēka ėshtė mjaft interesante, me njė pėrkthim anglisht midis radhėve. Aty gjejmė edhe njė transkriptim tė pėrmbledhjes me kėngė popullore tė botuara nga konsulli austriak Johan Georg fon Han (Johann Georg von Hahn) mė 1854, si dhe disa pėrkthime nga Bibla (Psallmet e Davidit 1-15 dhe Shėn Mateut 23).

Si botues e si figurė kombėtare, Anastas Kullurioti dha njė ndihmesė tė dukshme pėr zgjimin e identitetit kombėtar ndėr shqiptarėt e Greqisė e tė Shqipėrisė sė jugut. Kultura vendėse e Shqipėrisė sė jugut do tė mbetej gjallė e do tė zhvillohej si rezultat i veprimtarive tė intelektualėve rilindės. Ndėrkaq brenda Greqisė qendrore dhe jugore, shqiptarėt, megjithėse nė numėr tė madh, u asimiluan aq shpejt nė dhjetėvjeēarėt qė erdhėn, saqė atje pati shumė pak krijimtari letrare nė gjuhėn shqipe. Kemi njė vjershė tė njė Gjergj Dhriva ose Dhrėva nga ishulli Idhra, qė u botua nga Dhimitėr Kamarda (1821-1882) nė antologjinė A Dora d'Istria gli Albanesi, Livorno 1870 (Dora d'Istrias shqiptarėt), si dhe njė tjetėr nga njė qė njihet pakėz mė shumė, Jani Botasi (1839-1924), politikan greko-shqiptar. Botasi, pas studimeve nė Athinė, emigroi nė Shtetet e Bashkuara. Por, ashtu si Kullurioti, u kthye nė Greqi mė 1874, nisi karrierė nė politikė dhe u bė deputet nė parlamentin grek. Mė 1899 u zgjodh president i shoqatės greke tė historisė dhe etnografisė, post qė do ta mbante pėr tridhjetė vjet. Nė poezinė e tij shqip Botasi kėndon bėmat e vendlindjes, si dhe ishullit Spece (Spetsai), gjatė luftės greke pėr ēlirim. Me kėta autorė rryma e veēantė greko-shqiptare e letėrsisė shqiptare tė shkruar mbaron e nuk shkon mė tutje. Ndonėse gjuha shqipe (arbėrisht) ende flitet nga tė moshuarit nė rreth 320 fshatra nė Greqinė e sotme, ajo nuk i ka bėrė ballė batėrdisė sė asimilimit kulturor dhe prej kohėsh ka zbritur nė nivelin e njė tė folmeje fshati. U takon folkloristėve tani tė regjistrojnė atė qė ka mbetur nga letėrsia gojore nė kujtesėn kolektive tė arvanitasve para se koha ta shuajė edhe atė pėrfundimisht.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:31

9.5 Shkrimtarėt gegė veriorė tė Shkodrės



Nė Shqipėrinė veriore lėvizja e zgjimit kombėtar, Rilindja, do tė zinte rrėnjė mė me ngadalė se nė pjesėn jugore. Terreni i ashpėr malor dhe struktura fisnore feudale e popullsisė qė banonte nė luginat pak pjellore e tė izoluara tė veriut i kishin bėrė gegėt tipa tė veēantė, malėsorė tė lirė, tė fortė, tė ashpėr e tė pavarur, qė jetonin sipas zakoneve dhe ligjeve tė tyre

__________________________________________________ _________________

29 kr. Shuteriqi 1977, f. 335-356.
__________________________________________________ _________________

tradicionale. Me qė mjetet e komunikimit dhe transporti qenė mjaft tė vėshtirė nė malėsinė e thyer tė Alpeve tė Shqipėrisė sė veriut, tė mbuluara me borė nė dimėr e tė thata e zhuritėse nė verė, shumica e kėtyre fiseve kishin pak lidhje me botėn e jashtme. Pėrhapja e dukurisė sė gjakmarrjes ndėr ta dhe pėrvoja me forcat dhe trupat e tagrambledhėsit osmanė u kishte mėsuar tė hapnin sytė mirė e tė ruheshin nga ēdo gjė qė vinte nga jashtė. Ligjet tradicionale, si Kanuni
i Lekė Dukagjinit, drejtonin dhe rregullonin tė gjitha anėt e jetės nė kėto malėsi (30).

Vetėm nė qytetin hibrid tė Shkodrės me klasėn e vet tregtare dhe me mundėsinė e daljes nė det, urtėsia tradicionale malėsore mundi tė pasurohej me bazat e njė edukimi tė rregullt nė shkollat e rralla tė huaja, dhe pikėrisht kėtu kultura shqiptare e veriut filloi tė lulėzojė. Fiset e Shqipėrisė sė veriut kishin pak gjėra tė pėrbashkėta mes tyre, pa folur mė shumė pėr dallimet me toskėt nė jug. Megjithatė, kundėrshtimi ndaj sundimit turk apo ēdo ndryshimi nė tė, qė u shpreh nė kryengritjet njėra pas tjetrės gjatė gjithė shekullit tė nėntėmbėdhjetė, si dhe meraku i pėrhershėm pėr ekspansionizmin malazez nė drejtim tė jugut, ushqeu te gegėt njė ndjenjė kombėtare mbarėshqiptare.

Njė figurė nga Shqipėria veriore qė luajti rol vendimtar nė kulturėn e Rilindjes tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė ishte Pashko Vasa (31) (1825-1892), i njohur edhe me emrat Wassa Effendi, Vaso Pasha, apo Vaso Pasha Shkodrani. Ky burrė shteti, poet, romancier dhe atdhetar ka lindur mė 17 shtator 1825 nė Shkodėr. Nga 1842 deri 1847 punoi si sekretar i konsullatės britanike nė kėtė qytet tė Shqipėrisė veriore, ku pati mundėsi tė pėrsoste njohuritė e veta nė njė numėr gjuhėsh tė huaja: italisht, frėngjisht, turqisht dhe greqisht. Dinte edhe pak anglisht e serbokroatisht, kurse mė vonė mėsoi edhe arabishten. Mė 1847, mbushur me ideale e guxim nė mendje e nė zemėr, u nis pėr nė Itali nė vigjilje tė ngjarjeve tė vrullshme qė do tė ndodhnin atje si dhe nėpėr Evropė mė 1848. Prej tij kemi edhe dy letra tė shkruara nė Bolonjė nė verė tė atij viti revolucionesh, nė tė cilat ai shpreh qartė pikėpamjet e veta republikane e antiklerikale. Mė pas e gjejmė nė Venedik ku mori pjesė nė betejėn e Margerės (Marghera) mė 4 maj 1849, gjatė kryengritjes venedikase kundėr austriakėve. Pas mbėrritjes sė trupave austriake mė 28 gusht tė atij viti Pashko Vasa u shtrėngua tė ikė nė Ankonė ku, si qytetar osman, u dėbua e u dėrgua nė Konstantinopojė. Pėr atė ēka pa e pėrjetoi nė Itali, botoi pas njė viti librin La mia prigionia, episodio storico dell'assedio di Venezia, Konstantinopojė 1850 (Burgimi im, episod historik nga rrethimi i Venedikut).

Nuk ėshtė e rastit qė kjo biografi historike italisht mban njė titull tė ngjashėm me atė tė kujtimeve tė famshme tė atdhetarit dhe dramaturgut italian Silvio Pellico (1789-1845), Le mie prigioni (Burgjet e mija), botuar mė 1832. Nė Konstantinopojė, pas njė periudhe fillestare varfėrie e vėshtirėsish, ai fitoi njė vend pune nė Ministrinė e Punėve tė Jashtme, nga ku u dėrgua mė pas nė Ambasadėn Perandorake Osmane nė Londėr pėr njė farė kohe. Mė vonė kreu detyra tė ndryshme me pėrgjegjėsi nė shėrbim tė Portės sė Lartė. Mė 1863, falė njohurive pėr gjuhėn serbokroate, siē na thotė vetė, u emėrua sekretar dhe pėrkthyes i Ahmed Xhevdet pashės, shtetar dhe historian osman, nė njė mision nė Bosnjė dhe Hercegovinė, qė zgjati njėzet muaj, nga pranvera e vitit 1863 nė tetor 1864. Ngjarjet e lidhura me kėtė mision i pėrshkroi nė La Bosnie et l'Herzégovine pendant la mission de Djevdet Efendi, Konstantinopojė 1865 (Bosnja dhe Hercegovina gjatė misionit tė Xhevdet Efendiut). Rreth vitit 1867 e gjejmė nė Halep. Pak vjet mė pas botoi njė vepėr, tani tė rrallė, me interes historik,

__________________________________________________ _________________

30 Pėr ligjet malėsore tradicionale dhe Kanunin e Lekė Dukagjinit, kr. N. Ashta 1897-1899, 1901-1902, L. Mjeda 1898-1899, Thallóczy 1916, 1, f. 409-462, Gjeēovi 1933, 1941, 1993, Villari 1940, M. Hasluck 1954, Fox 1989, Del Re & Gustincich 1993, Illia 1993, dhe Baxhaku & Kaser 1996.

31 kr. Khair 1973, Kastrati 1975, Bala 1979, Qosja 1984, vėll. 2, f. 306-348, Vasa 1987 dhe 1989.

__________________________________________________ _________________

Esquisse historique sur le Monténégro d'aprčs les traditions de l'Albanie, Konstantinopojė 1872 (Skicė historike e Malit tė Zi sipas traditave shqiptare).
Megjithėse punonte nė funksione tė ndryshme pėr Portėn, Pashko Vasa nuk e harroi kurrė atdheun e tij, Shqipėrinė. Nė vjeshtė tė vitit 1877 u bė anėtar themelues i Komitetit qendror pėr mbrojtjen e tė drejtave tė kombėsisė shqiptare nė Konstantinopojė. Nėpėrmjet kontakteve qė pati atje, mori pjesė edhe nė organizimin e Lidhjes sė Prizrenit mė 1878. Pa dyshim, ai ishte edhe njė nga autorėt e Memorandumit pėr Autonominė e Shqipėrisė dorėzuar Ambasadės Britanike nė Konstantinopojė. Sė bashku me figura tė tjera kombėtare nė brigjet e Bosforit, si hoxhė Hasan Tahsini, Jani Vreto dhe Sami Frashėri, ai luajti rol nė krijimin e njė alfabeti tė shqipes dhe, lidhur me kėtė, botoi njė broshurė 16 faqesh me titull L'alphabet latin appliqué ą la langue albanaise, Konstantinopojė 1878 (Alfabeti latin zbatuar pėr gjuhėn shqipe), nė mbėshtetje tė njė alfabeti me shkronja vetėm latine. Ai ishte edhe anėtar i Shoqėri e tė shtypuri shkronja shqip, themeluar nė Konstantinopojė mė 12 tetor 1879 pėr tė nxitur shtypjen dhe pėrhapjen e librave nė gjuhėn shqipe. Mė 1879 Pashko Vasa punoi nė Varna buzė Detit tė Zi nė administratėn e vilajetit te Edrenesė me Ismail Qemal bej Vlorėn (1844-1919). Gjithashtu mori titullin pasha dhe mė 18 korrik 1883 u bė guvernator i Libanit, post qė sipas traktateve ndėrkombėtare i jepej njė katoliku me shtetėsi osmane, dhe post qė me sa duket ai e mbajti, siē e ka pasur Libani traditė edhe atėhere e siē e ka edhe tani, nė njė atmosferė korrupsioni levantin e intrigash familjare. Atje kaloi vitet e fundit tė jetės deri sa vdiq nė Beirut pas njė sėmundjeje tė gjatė mė 29 qershor 1892. Mė 1978, nė njėqindvjetorin e Lidhjes sė Prizrenit, eshtrat e tij u sollėn nga Libani e u vunė nė njė varr modest nė Shkodėr (32).

Ndonėse, si nėpunės civil i shėrbeu me besnikėri Perandorisė Osmane, Pashko Vasa energjitė e tij si shkrimtar shumėgjuhėsh ia kushtoi lėvizjes kombėtare shqiptare. I vetėdijshėm pėr rėndėsinė e Evropės nė luftėn e Shqipėrisė pėr t'u njohur, ai botoi La vérité sur l'Albanie et les Albanais. Etude historique et critique, Paris 1879 (E vėrteta pėr Shqipėrinė dhe shqiptarėt. Studim historik dhe kritik), monografi historike e politike qė doli nė njė pėrkthim anglisht me titull The truth on Albania and the Albanians. Historical and critical study, Londėr 1879, si dhe nė shqipe, gjermanishte, turqishte e greqishte po atė vit, e mė vonė nė arabishte (1884) e nė italishte (1916). Varianti shqip, Shqypnija e shqyptart, u botua nė Allfabetare e gluhėsė shqip, Konstantinopojė 1879, krahas veprės sė Sami Frashėrit dhe Jani Vretos. Nė kėtė traktat tė hartuar qė tė informonte lexuesin evropian pėr popullin e vet, ai jep njė pasqyrė tė historisė sė Shqipėrisė nga pellazgėt dhe ilirėt e lashtė e deri nė kohėn e tij dhe shtjellon rrugėt dhe mjetet pėr zhvillimin dhe pėrparimin e kombit.

Duke mos bėrė aspak thirrje pėr pavarėsi tė Shqipėrisė dhe pėr mė tepėr as pėr autonomi brenda Perandorisė, Pashko Vasa propozonte thjesht unifikimin e tė gjitha trevave shqipfolėse nė njė vilajet tė vetėm dhe deri diku njė farė qeverisje lokale. Mundėsia e njė shteti sovran shqiptar ende nuk mund tė mendohej. Ai nuk do tė rronte aq sa tė lexonte traktatin, qė e zumė nė gojė, tė Sami Frashėrit Shqipėria ēka qenė, ē'ėshtė e ēdo tė bėhetė, tė shtypur njėzet vjet mė pas, ku del i pjekur pėrfundimisht nocioni i pavarėsisė sė plotė. Pėr ta bėrė gjuhėn shqipe mė tė njohur e pėr t'u dhėnė evropianėve tė tjera mundėsi pėr ta mėsuar, ai botoi Grammaire albanaise ą l'usage de ceux qui désirent appendre cette langue sans l'aide d'un maītre, Ludgate Hill 1887 (Gramatika e shqipes pėr ata qė duan ta mėsojnė kėtė gjuhė pa mėsues), njė nga gramatikat mė tė rralla tė kohės (33). Pashko Vasa ishte edhe autori i njė numri veprash letrare tė shquara. E para nga kėto ėshtė njė vėllim me poezi italisht me titull Rose e spine, Konstantinopojė 1873 (Trėndafila dhe

__________________________________________________ _________________

32 kr. Mobarak 1989.

33 kr. Kastrati 1992.
__________________________________________________ _________________

gjėmba) (34), me dyzet e njė vjersha plot ndjenjė (gjithsej rreth 1600 vargje) kushtuar temave tė dashurisė, vuajtjeve shpirtėrore, vetmisė dhe vdekjes sipas traditave tė poezisė romantike tė paraardhėsve tė tij evropianė Xhakomo Leopardi (Giacomo Leopardi, 1798-1837), Alfons de Lamartin (Alphonse de Lamartine, 1790-1869) dhe Alfred de Mysé (Alfred de Musset, 1810-1857). Ndėr temat qė trajtojnė kėto vjersha pėrsiatėse, dy ndėr tė cilat u kushtohen poetėve italianė Franēesko Petrarka (Francesco Petrarcha, 1304-1374) dhe Torkuato Taso (Torquato Tasso, 1544-1595), janė jeta nė mėrgim dhe tragjedia familjare, pasqyrim i jetės vetjake tė Pashko Vasės. Gruaja e tij e parė, Drandja, me tė cilėn qe martuar mė 1855, si dhe katėr nga pesė fėmijėt me tė i vdiqėn sa qe vetė gjallė, por edhe mė pas e ndoqi fati tragjik familjar. Mė 1884, pak kohė pasi qe emėruar guvernator nė Liban, gruaja e tij e dytė Katerina Bonati, i vdiq nga tuberkulozi, ashtu siē i vdiq edhe e bija qė i pat mbetur gjallė, Roza, mė 1887.

Bardha de Témal, scčnes de la vie albanaise, Paris 1890 (Bardha e Temalit, skena nga jeta shqiptare), ėshtė njė roman nė gjuhėn frėnge qė Pashko Vasa e botoi nė Paris me pseudonimin Albanus Albano po atė vit qė pėrmbledhja e shquar poetike e Naim Frashėrit Luletė e verėsė doli nė Bukuresht. 'Bardha e Temalit', edhe pse jo nė shqipe, ėshtė, pas prozės shumė tė shkurtėr tė Sami Frashėrit 'Dashuria e Talatit me Fitneten', romani mė i vjetėr i shkruar e i botuar nga njė shqiptar dhe pa dyshim romani mė i vjetėr me temė shqiptare. Me ngjarjet e vendosura nė Shkodėr mė 1842, ky roman - feuilleton me ndėrtim klasik, tepėr sentimental pėr shijet e sotme, ndjek travajet e vajzės sė bukur, por tė martuar Bardha dhe tė dashurit tė saj, djaloshit Aradi. Ėshtė shkruar jo vetėm si njė histori zbavitėse dashurie, por edhe pėr t'i dhėnė lexuesit perėndimor njohuri pėr doket dhe zakonet e shqiptarėve tė Veriut. Madje natyra e tepruar informative e kėsaj historie nė prozė ėshtė edhe njė nga dobėsitė artistike mė tė mėdha tė saj. Bardha ėshtė pa dyshim personifikimi i vetė Shqipėrisė, e cila bashkėjeton me shtete e fuqi tė tjera jashtė vullnetit tė saj. Pėrveē karakterit didaktik dhe ndonjė pretendimi letrar qė mund tė ketė pasur autori, 'Bardha e Temalit' ka njė sfond politik mė tė veēantė. Nga disa intelektualė shqiptarė tė kohės ajo u interpretua si mjet pėr diskreditimin e fisit tė Gjonmarkajve, tė cilėt, nė bashkėpunim tė fshehtė me abatėt e fuqishėm tė Mirditės, sundonin nė krahinėn e Shkodrės (35). Ka tė ngjarė qė pėr kėtė arsye e botoi me pseudonimin Albanus Albano. Vepra nuk dihet tė ketė pasur ndonjė jehonė tė veēantė nė shtypin frėng tė kohės, kurse nė gjuhėn shqipe mė nė fund u pėrkthye nga Ymer Jaka (l. 1937) mė 1969.

Ndonėse shumica e botimeve tė Pashko Vasės qenė nė frėngjishte e italishte, ėshtė njė vjershė, ndoshta vjersha mė popullore e mė me ndikim e shkruar ndonjėherė nė gjuhėn shqipe, qė i ka siguruar njė vend tė merituar nė historinė e letėrsisė shqiptare, e famshmja O moj Shqypni. Kjo thirrje prekėse e emocionuese pėr zgjim kombėtar mendohet tė jetė shkruar aty diku midis vitit 1878, viti dramatik i Lidhjes sė Prizrenit, dhe vitit 1880. Ajo u botua pėr herė tė parė nga gjuhėtari ēek Jan Urban Jarnik (1848-1923) mė 188136. Njė kopje tjetėr e kėsaj vjershe me 72 vargje, e cila fillon me fjalėt Mori Shqypni, ėshtė gjetur nė arkivin e De Radės nė Biblioteca Civica tė Kozencės nė shtator 1975 dhe pėr njė farė kohe u mendua se ishte shkruar nga dora e Pashko Vasės. Por, pas njė shqyrtimi mė tė imėt, ky variant, qė i ishte dėrguar Jeronim De Radės mė 1881, doli se ishte me shkrimin e Sami Frashėrit. Njė variant i tretė i kėsaj vjershe ėshtė gjetur nė arkivat e Thimi Mitkos nė Aleksandri (37). Kėtu po japim tė plotė

__________________________________________________ _________________

34 kr. K. Kodra 1992.

35 kr. Hetzer 1991a, f. 148-151.

36 kr. Jarnik 1881, f. 3-6.

37 kr. Bulo 1986.
__________________________________________________ ________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:32

variantin e Jarnikut:

"O moj Shqypni, e mjera Shqypni,
Kush tė ka qit me krye n'hi?
Ti ke pas ken nji zoj e rand,
Burrat e dheut tė thirshin nan.
Ke pas shum t'mira e shum begati,
Me varza t'bukra e me djelm t'ri.
Gja e vend shum, ara e bashtina,
Me arm tė bardha e me pushk ltina,
Me burra trima e me gra t'dlira
Ti ndėr gjith shoqet ke ken ma e mira.

Kur kriste pushka si me shkrep moti,
Zogu i Shqyptarit gjithmonė i zoti
Ka ken pėr luft e n'luft ka dekun
E dhunė mprapa kurr s'i ka metun.
Kur ka lidh besėn burri i Shqypnis,
I ka shti dridhėn gjith Rumelis;
Ndėr lufta t'rrebta gjithkund ka ra,
Me faqe t'bardh gjithmon asht da.

Por sot, Shqypni, po m'thuej, si je?
Por sikur lisi rrxuem pėr dhe!
Shkon, bota sipri, me kamb e shklet,
E nji fjal t'ambėl kurrkush s'ia flet.
Si mal me bor, si fush me lule,
Ke pas ken veshun, sot je me crule
E nuk t'ka metun as emn as bes,
Vet e ke prishun pėr faqe t'zez.

Shqyptar, me vllazėn jeni t'u vra,
Ndėr nji qind ēeta jeni shpėrnda;
Sa thon kam fe, sa thon kam din,
Njeni: jam turk, tjetri: latin
Do thom: jam grek, shkje disa tjerė,
Por jeni vllazėn, t'gjith, more t'mjer!
Priftnit e hoxhėt ju kan hutue,
Pėr me ju da e me ju vorfnue.
Vjen njeri i huej e ju rri n'votėr,
Me ju turpnue me grue e me motėr;
E pėr sa pare qi do t'fitoni,
Besėn e t'parėve t'gjith e harroni,
Baheni robt e njerit t'huej,
Qi nuk ka gjuhėn as gjakun tuej.

Kjani ju shpata e ju dyfeqe,
Shqyptari u zu si zok ndėr leqe!
Kjani ju trima, bashk me ne,
Se ra Shqypnija me faqe n'dhe,

E s'i ka metun as buk as mish,
As zjarm nė votėr as drit as pish,
As gjak nė faqe as nder ndėr shok,
Por asht rrėxue e bamun trok!

Mblidhnju ju varza, mblidhnju ju gra,
Me ata sy t'bukur q'dini me kja,
Eni t'vajtojm Shqypnin e mjer
Qi met e shkret pa emn, pa nder,
Ka met e vej si grue pa burr,
Ka met si nan qi s'pat djal kurr!

Kujt i ban zemra me e lan me dek
Kėt far trimneshet qi sot asht mek?
Kėt nan tė dashtun e do ta lam,
Qi njeri i huej ta shklas me kamb?

Jo! jo! Kėt marre askush s'e do,
Kėt faqe t'zez gjithkush e dro!
Para se t'hupet kėshtu Shqypnija,
Me pushk nė dor le t'des trimnija.

Ēonju, shqyptar, prej gjumit ēonju,
Tė gjith si vllazėn n'nji bes shtrėngonju,
E mos shikjoni kish e xhamija,
Feja e shqyptarit asht shqyptarija!

Qysh prej Tivarit deri n'Prevezė,
Gjithkund lshon dielli vap edhe rrezė,
Asht tok e jona, t'part na e kan lan,
Kush mos na e preki, se desim t'tan!
Desim si burrat qi diqne motit
E mos turpnohna pėrpara Zotit!"


Pashko Vasa i prek thellė ndjenjat e lexuesit shqiptar kur Shqipėrinė e krahason sikur lisi rrxuem pėr dhe! ose, edhe mė tepėr, si zoj e rand e shkelur dhe e turpėruar nga tė huajt. Lidhur me kėtė, ėshtė me interes tė theksojmė se, nė vlerat patriarkale tė kohės, ishte burri ai qė duhet tė mbante turpin kur pėrdhunohej e shoqja apo e motra. Vasa gjithashtu thekson karakterin pėrēarės tė fesė nė gjirin e popullit tė tij dhe shpall: Feja e shqyptarit asht shqyptarija, shprehje e cila zuri vend nė mendimin e luftėtarėve kombėtarė shqiptarė gjatė periudhės sė Rilindjes e mė pas.
Dom Ndoc Nikaj (38) (1864-1951), prozator dhe botues nga Shqipėria veriore, ėshtė quajtur babai i romanit shqiptar. Nikaj studioi nė kolegjin jezuit Kolegjia Papnore Shqyptare nė Shkodėr, u shugurua mė 1888 dhe mė pas punoi si prift famullie nė malėsinė e Shkrelit. Qė nė moshė tė re, edhe ai ia kushtoi energjitė tė tij lėvizjes kombėtare pėr ēlirimin e popullit nga pushtimi i huaj. Sė bashku me Preng Doēin (1846-1917), ai themeloi Lidhjen e mshehėt, e cila hapi udhėn pėr kryengritjen qė filloi mė 25 mars 1910. Ndėrkaq, ai ishte edhe anėtar i shoqėrisė

__________________________________________________ _________________

38 kr. Lacaj 1963 dhe Plasari 1991d.
__________________________________________________ _________________

letrare Bashkimi nė Shkodėr. Me pseudonimin Nakdo Monici, ai bashkėpunoi aktivisht me organin e njohur periodik tė Faik Konicės Albania, tė botuar nė Bruksel e mė pas nė Londėr. Vetė si botues, Nikaj e nisi karierėn duke themeluar mė 1 janar 1910 gazetėn e pėrjavshme Koha. Nė numrin e dytė ai ia ndryshoi emrin nė Bashkimi, me siguri pėr tė theksuar afėrinė me shoqėrinė letrare me tė njejtin emėr. Kjo gazetė me katėr faqe nė shqip botonte artikuj pėr politikėn, ēėshtjet shoqėrore, kulturėn, letėrsinė dhe ekonominė, dhe vazhdoi kėshtu deri afėr vitit 1912. Nė pranverėn e vitit 1913 Ndoc Nikaj themeloi njė gazetė tjetėr, Besa Shqyptare, qė dilte dy deri katėr herė nė javė gjer mė 1921. Aty botohej edhe ndonjė artikull gjermanisht e italisht. Pas njė periudhe tė shkurtėr, nga 29 korriku 1915 po kjo gazetė pati emrin Zani i Shkodėrs. Pėrveē punės pėr nxjerrje gazetash, Ndoc Nikaj kishte edhe firmėn e vet tė vogėl botuese Shtypshkroja Nikaj (39), tė themeluar mė 1909, ku u botuan shumė nga veprat e tij dhe tė tė tjerėve. Kėtu ai shtypi libra kėndimi nė gjuhėn shqipe, revista periodike si Hylli i Dritės dhe dhjetėra vepra tė tjera. Ndonėse firma botuese nuk i dilte me fitim financiar, biznesmeni Nikaj dinte si tė kompensonte humbjen me fitime nė fusha tė tjera mė tė leverdisshme si ato tė tregtisė sė lėndės sė drurit apo tė armėve.
Pas Luftės sė Parė Botėrore, Nikaj iu kthye mė fort shkrimeve, dhe botoi libra shkollorė, libra fetarė pėr kishat, si dhe ndonjė prozė letrare. Mė 1921 u arrestua dhe bėri dyzetegjashtė ditė burg nė Tiranė pėr arsye qė nuk dihen, kurse qė rreth vitit 1924 nuk shkroi mė. Pėr jetėn personale nė vitet e mėvonėshme deri nė fundin e Luftės II Botėrore dihet pak. Nė kuadrin e pėrndjekjeve ndaj klerit katolik nė Shqipėrinė e veriut nė fund tė Luftės sė Dytė Botėrore, dom Ndoc Nikaj u arrestua nga komunistėt mė 1946, nė moshėn tetėdhjetedy vjeē, me akuzėn absurde tė planeve pėr pėrmbysjen e qeverisė me dhunė, dhe vdiq nė burgun e Shkodrės pesė vjet mė vonė, nė janar 1951, qė ėshtė mė shumė se njė fund tragjik pėr njė figurė tė madhe tė kulturės shqiptare.

Ndėr botimet e shquara arsimore, fetare e didaktike tė Nikajt pėrmenden: njė libėr 320 faqesh Vakinat e scźites kisc, Romė 1888 (Historia e kishės sė shenjtė); Bleta nner lule t'Parrizit, Shkodėr 1899; libri 416 faqesh Historia e Shcypniis , Bruksel 1902, Shkodėr 1917; pėrkthimi i njė historie italisht tė Turqisė, Historia e Turkiis, Londėr 1902, e cila shėrbeu si tekst pėr shkollat, si dhe vepra tė tjera ekleziastike. Nė fushėn e letėrsisė artistike Nikaj ėshtė autor i shumė vėllimeve, kryesisht nė prozė, qė tani pothuajse nuk gjenden, si dhe i ndonjė drame. Ndėr mė tė njohurat janė novelat: Marzia e ksctenimi n'filles t'vet, Shkodėr 1892; Fejesa n'djep a se Ulqini i mārrun, Shkodėr 1913; dhe Shkodra e rrethueme, Shkodėr 1913. Kjo e fundit ėshtė njė histori, nė formėn e njė romani tė shkurtėr, pėr rrethimin e Shkodrės gjatė luftės ballkanike tė vitit 1912. Vepra tė tjera janė tregimet historike tė dashurisė Bukurusha, Shkodėr 1918, subjekti i sė cilės shtjellohet nė vitet 1478-1479; Lulet nė thes, Shkodėr 1920, subjekti i sė cilės shtjellohet nė vitet 1830-1833; Burbuqja, Shkodėr 1920, me subjekt nga vitet 1815-1817; dhe pjesa teatrale pėr vajza Motra pėr vlląn, Shkodėr 1921. Edhe pse Nikaj ishte nė gjendje t'i botonte tė gjitha veprat e tij tė mėvonėshme nė shtypshkronjėn e vet, me sa duket i ka shtypur nė tirazh mjaft tė kufizuar, sepse sot veprat e tij ėshtė shumė vėshtirė tė gjenden. Pas vdekjes sė tij vetėm Shkodra e rrethueme dhe Bukurusha janė ribotuar.

Heshtja pėr tė mos botuar tė tjera nga ky autor i njohur si 'babai i romanit shqiptar' ka ardhur patjetėr ngaqė autoritetet komuniste tė Tiranės e ndienin veten ngushtė pėr shkak tė fundit tė tij tragjik. Ėshtė e qartė se Ndoc Nikaj dha njė ndihmesė tė dukshme pėr zhvillimin e prozės shqiptare, e cila nė fillim tė shekullit ishte ende nė shpėrgėnj. Pėr sa i pėrket romanit, qė zakonisht cilėsohet pak a shumė njė vepėr nė prozė mbi dyqind faqe, me sa duket asnjė libėr i Nikajt nuk hyn nė atė kategori. Deri nė kėtė periudhė tė historisė sė letėrsisė, romane tė botuara

__________________________________________________ _________________

39 Pėr njė pasqyrė mbi veprimtarinė e kėsaj shtypshkronje, kr. revista Leka, Shkodėr, IX, 8-12 (1937), f. 680-684.
__________________________________________________ _________________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:32

nė gjuhėn shqipe nuk ka pasur fare. Tė vetmet romane shqiptare qė mund tė pėrmenden, ose janė shkruar nė gjuhė tė huaja, si p.sh. TaaÕÕuk-u Tal'at ve Fitnat (Dashuria e Talatit me Fitneten) i Sami Frashėrit nė turqishte, botuar mė 1872, dhe Bardha de Témal, scčnes de la vie albanaise, Paris 1890 (Bardha e Temalit, skena nga jeta shqiptare) i Pashko Vasės nė frėngjishte, ose kanė mbetur tė pabotuar, si vepra 282-faqesh e papėrfunduar e Franēesk Anton Santorit Sofia Kominiate. Vetėm kur nė duart e tyre tė kenė edhe vepra tė tjera tė Nikajt, kritikėt
do tė jenė nė gjendje tė gjykojnė nėse epiteti 'baba i romanit shqiptar' ėshtė i pėrligjur apo jo. Tani pėr tani mė i saktė do tė ishte cilėsimi 'baba i prozės gege tė shekullit tė njėzetė', nėse terma tė tillė kategorikė e tė sipėrfaqshėm mund tė kenė ose jo ndonjė kuptim.

Po nga Shkodra ishte Luigj Gurakuqi (40) (1879-1925), shkrimtar dhe figurė politike madhore e Rilindjes nė Shqipėrinė veriore. Lindur mė 19 shkurt 1879, Gurakuqi ndoqi studimet nė Kolegjin Saverian tė drejtuar nga jezuitėt nė Shkodrėn e tij tė lindjes, njė nga shkollat mė tė mira nė vend asokohe. I nxitur nga mėsuesit e tij Anton Xanoni (1862-1915) dhe Gaspėr Jakova Merturi (1870-1941) ai nisi tė shkruajė poezi nė italishte, latinishte dhe shqipe, kėto tė fundit tė botuara nė revistėn jezuite tė kulturės fetare Elēija i Zemers t'Jezu Krisctit. Mė 1897 vajti nė Itali pėr studime nė kolegjin italo-shqiptar tė Shėn Mitrit nėn drejtimin e Jeronim De Radės (1814-1903), i cili do tė ushtronte njė ndikim tė fortė mbi tė. Ai gjithashtu studioi pėr mjekėsi tre vjet nė Napoli, por interesimet e tij kryesore ishin shkencat natyrore dhe shoqėrore. Nė Napoli ra nė kontakt me figura politike dhe letrare arbėreshe si studiuesi Zef Skiro (1865-1927) dhe bashkėpunoi me organet periodike arbėreshe La Nazione albanese (Kombi shqiptar) i botuar nga Anselmo Lorekio dhe La nuova Albania (Shqipėria e re) botuar nga Xhenaro Lusi (Gennaro Lusi). Po nė Napoli Luigj Gurakuqi botoi tekste shkollore shqiptare dhe njė libėr mbi prozodinė. Mė 1908, pas revolucionit tė xhonturqve, Gurakuqi u kthye pėrfundimisht nė Shqipėri dhe pas pak kohe u bė figurė udhėheqėse nė lėvizjen kombėtare qė shpuri nė pavarėsinė e vendit mė 1912. Nė nėntor 1908, sė bashku me Gjergj Fishtėn, ai pėrfaqėsoi shoqėrinė letrare Bashkimi tė Shkodrės nė Kongresin e Manastirit. Gurakuqi qe zėvendės- kryetar i kėtij kongresi dhe u zgjodh nė komisionin tė cilit iu dha detyra e vėshtirė pėr tė vendosur pėr njė alfabet pėrfundimtar tė gjuhės shqipe. Nė shtator 1909 mori pjesė nė Kongresin e Elbasanit, i cili u mbajt pėr tė organizuar arsimin dhe mėsimdhėnien nė gjuhėn shqipe. Kur u hap nė Elbasan mė 1 dhjetor 1909 shkolla e parė shqiptare pėr pėrgatitjen e mėsuesve, Shkolla Normale, Luigj Gurakuqi u emėrua drejtor i saj. Gurakuqi ishte edhe njė nga udhėheqėsit e kryengritjes sė malėsisė sė veriut mė 1911 dhe, sė bashku me Ismail Qemal bej Vlorėn (1844-1919), qė mė pas do tė bėhej i pari kryeministėr i Shqipėrisė, i dėrgoi njė memorandum me dymbėdhjetė pika qeverisė turke nė qershor 1911, duke i kėrkuar pavarėsinė e Shqipėrisė. Ai gjithashtu mori pjesė nė kryengritjen e Shqipėrisė sė jugut mė 1912, kurse nė mars tė atij viti vajti nė Shkup e nė Gjakovė pėr tė siguruar mbėshtetje pėr qėndresė tė hapur kundėr sundimit turk e pėr pėrfshirjen e Kosovės nė shtetin e ri shqiptar. Gurakuqi mori pjesė nė shpalljen e pavarėsisė nė Vlorė mė 28 nėntor 1912 dhe u caktua ministėr i arsimit nė qeverinė e parė shqiptare tė kryesuar nga Ismail Qemal bej Vlora. Mė 1915, kur Shkodra e lindjes sė tij u pushtua nga trupat malazeze, Gurakuqi u kap e u burgos nė Mal tė Zi deri pas ardhjes sė forcave austro-hungareze. Mė 1916 ai luajti rol nė punėn e Komisisė Letrare Shqype pėr drejtshkrimin e gjuhės shqipe, ēka ndihmoi gjithashtu pėr t'i dhėnė shtytje botimit tė teksteve shkollore shqip. Gjatė pushtimit austro-hungarez tė Shkodrės, ai punoi si drejtor i pėrgjithshėm i arsimit dhe ndihmoi pėr ngritjen e rreth dyqind shkollave fillore. Mė 1918 Gurakuqi u emėrua pėrsėri ministėr i arsimit, kėsaj radhe nė qeverinė e formuar rishtas tė Durrėsit. Njė vit mė vonė vajti nė Paris pėr tė marrė pjesė nė Konferencėn e Paqes, e cila konfirmoi ekzistencėn e shtetit tė ri shqiptar, ndonėse trevat shqiptare nė Kosovė dhe nė

__________________________________________________ _______________

40 kr. Lacaj 1959, Gradilone 1974, f. 149-216, Pollo 1979, dhe Tako 1980, 1981.
__________________________________________________ _______________

Jugosllavinė e jugut nuk qenė pėrfshirė. Mė 1921 u emėrua ministėr i brendshėm nė qeverinė jetėshkurtėr e Hasan bej Prishtinės (1873-1933), kurse mė 1924 ministėr i financave nė qeverinė e Fan Nolit (1882-1965). Nė gusht 1924 Gurakuqi vajti nė Gjenevė pėr tė mbrojtur interesat e Shqipėrisė nė Lidhjen e Kombeve por, me rrėzimin e qeverisė demokratike tė Fan Nolit nga forcat totalitare tė Zogut, u shtrėngua tė ikė nė Itali dhe u vra nė Bari mė 2 mars 1925 nga njė farė Baltjon Stambolla, pa dyshim agjent i Ahmet Zogut (1895-1961).

Luigj Gurakuqi i shėrbeu ēėshtjes kombėtare jo vetėm duke luajtur njė rol aktiv nė jetėn politiko-shoqėrore, por edhe me artikuj informativė nė njė numėr tė mirė organesh periodike shqiptare, ndėr to nė revistėn Albania tė Faik Konicės, nė Liria e Shqipėrisė tė Kristo Luarasit nė Sofje, nė revistėn franēeskane Hylli i Dritės dhe nė tė pėrjavshmen Ora e maleve nė Shkodėr. Pėrveē kėsaj ai qe autor veprash poetike, shkollore e didaktike, pjesėn mė tė madhe tė tė cilave i botoi me pseudonimin Lek Gruda dhe Jakin Shkodra. Ndėr botimet didaktike mund tė pėrmendim: Knnimé t'para per msojtoré filltaré t'Shcypniis, Napoli 1905, botuar me pseudonimin Lek Gruda; Abétar i vogel shcyp mas abévét t'Bashkimit é t'Stambollit mé trégimé n't'dy dhialéktet, Bukuresht 1906; Vargenimi n'gjuhe shcypé me gni fjalorth shcyp-frāngisht n'marim, Napoli 1906, qė ishte kodifikimi i parė i prosodisė botuar nė gjuhėn shqipe; Fjalorth shcyp-frāngisht e frāngisht-shcyp i fjalevé t'réja, Napoli 1906; si dhe katėr vėllime tekstesh pėr shkollat fillore me titull Kendimét per ēunat, qė i shtypi nė Athinė mė 1912. Ky i fundit u botua nė dialektin e mesėm tė Elbasanit, nė anėn e tė cilit ishte Gurakuqi nė betejėn qė zhvillohej pėr njė gjuhė letrare tė njėsuar. Gramatika e tij e gjuhės shqipe mbeti e pabotuar. Luigj Gurakuqi gjithashtu e rregulloi me shtėpinė botuese tė Napolit Tocco e Salvietti pėr tė nxjerrė botimin e tretė tė idilit mjeshtėror tė dashurisė tė Zef Skiroit Mili e Haidhia, Napoli 1907, pėr tė cilėn ai shkroi njė hyrje. Kėtė vepėr ai e konsideronte si njė nga mė tė bukurat e letėrsisė shqiptare.

Nė poezinė e vet Gurakuqi ėshtė disi mė pak i frymėzuar. Njė pėrmbledhje e poezisė sė tij, e mbrujtur me ndjenjė tė fuqishme atdhetarie e me romantizėm kombėtar, iu botua pėr herė tė parė pas vdekjes nėn titullin Vjersha, Bari 1940, me 94 faqe nga Gjikam, pseudonimi i Gjon Kamsit. Ndonėse pėrmban tabllo tė gjalla, pėrfshirė pėrshkrime stinėsh, shtrėngatash e shkrepash malorė qė lartohen deri nė re, dhe kuptohet qė tė gjitha kėto vijnė nga natyra e vendlindjes, kėsaj poezie shpesh i mungon melodia dhe ritmi. Gurakuqi vėrtet ishte i talentuar nė gjuhė, por mjeshtėr nė poezi nuk ishte. Thuhet se kishte njohuri tė shkėlqyera pėr shumė dialekte tė shqipes dhe, po t'i kishte kushtuar mė shumė kohė letėrsisė, atėherė me siguri do ta kishte pasuruar mjaft gjuhėn letrare. Por, duke parė rrjedhėn e stuhishme tė historisė nė dy dhjetėvjeēarėt e parė tė shekullit, nuk ėshtė pėr t'u habitur qė ai pėlqeu mė fort veprimtarinė politike e atdhetare sesa kėnaqėsinė abstrakte tė krijimtarisė letrare. Shkodra gjithmonė ka qenė krenare pėr Luigj Gurakuqin dhe mė 29 maj 1991 universitetit tė sapothemeluar nė atė qytet i vuri emrin e tij.

Filip Shiroka (1859-1935) ėshtė njė poet klasik i Rilindjes, poezia e tė cilit do tė bėhej e njohur mė vonė. Ai lindi e u rrit nė Shkodėr dhe shkollėn e kreu te franēeskanėt. Ndėr mėsuesit e tij ishte poeti Leonardo De Martino (1830-1923), ndikimi i tė cilit ndihet kudo nė poezinė e Shirokės. E para vjershė e tij e botuar, All'Albania, all'armi, all'armi! (Shqipėrisė, armėve, armėve!), ishte mė fort njė vjershė patriotike e dobėt pėr mbrojtjen e Ulqinit, e shkruar italisht dhe e shtypur nė Osservatore Cattolico (Vėzhguesi katolik) nė Milano mė 1878. Sikundėr shumė intelektualė shqiptarė tė fundit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė, Filip Shiroka kaloi njė pjesė tė madhe tė jetės nė mėrgim. Mė 1880, pas dėshtimit tė Lidhjes sė Prizrenit, ai emigroi nė Lindjen e Mesme dhe u ngul me banim nė Egjipt e Liban, ku punoi si inxhinier ndėrtimi hekurudhash. Poezia kombėtare, satirike dhe meditative e Shirokės nė gjuhėn shqipe u shkrua kryesisht nga 1896 deri mė 1903. Ajo doli nė organe shtypi si Albania e Faik Konicės, nė periodikė shqiptarė qė botoheshin nė Egjipt, dhe nė tė pėrmuajshmen fetare tė Shkodrės Elēija i Zemers t'Jezu Krisctit. Shiroka, i cili pėrdorte edhe pseudonimet Geg Postrippa dhe Ulqinaku, ėshtė autor i tė paktėn gjashtėdhjetė vjershave, tre tregimeve tė shkurtra, disa artikujve e pėrkthimeve, sidomos pėrkthime veprash fetare tė liturgjisė katolike. Pėrmbledhja e tij poetike, Zāni i zźmrės, Tiranė 1933, tė cilėn e hartoi nė zgrip tė shekullit, u botua nga Ndoc Nikaj dy vjet para vdekjes sė Shirokės nė Beirut. Poezia e Filip Shirokės, e frymėzuar nga poetė romantikė francezė e italianė tė fillimit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė, si Alfred de Mysé (1810-1857), Alfons de Lamartin (1790-1853), dhe Tomaso Grosi (1790-1853), tė cilėt ai i lexoi nė kohė tė rinisė nė Shkodėr, nuk mbulon ndonjė gamė tematike apo leksikore tė veēantė dhe nuk ėshtė e gjitha me nivel letrar, ndonėse kjo e fundit vlen pa dyshim tė thuhet pėr shumė poetė tė Rilindjes. Shiroka mbahet mend si lirik thellėsisht emocional e si poet me gjuhė tė pastėr, i zhytur me mish e me shpirt nė fatin vetiak e nė atė tė atdheut tė largėt. Bashkudhėtare nė veprėn e tij ėshtė tema e mallit pėr vendlindjen. Ndoshta mė e mirėnjohura e mė tipikja nga vjershat e tij ėshtė Shko dallndryshė, njė poezi e mbushur plot mall e trishtim:

"Udha e mbarė se erdh pranvera,
Shko, dallndryshė, tue fluturue,
Prej Misirit, n'dhena tjera,
Fusha e male tue kėrkue;
N'Shqypni shko pra fluturim,
Shkon nė Shkodėr, n'gjytet tim!

Shndet prej meje tė m'i falesh
'saj shpisė vjetėr ku kam le,
Me ato vende rreth t'pėrfalesh
Ku kam shkue kohėn e re;
Atje shko, pra fluturim,
Fal me shndet gjytetin tim! ...

Dhe kur t'mėrrish nė Fush' t'Rmajit,
Dallndryshė ulu me pushue;
Kam dy vorre n'at vend vajit,
T'nanės e t'babės qi m'kanė mjerue;
Qaj me za t'pėrmallshėm shqim
Nji kangė tanden gjith vajtim!

Ka shumė kohė qi s'jam n'Shqypni,
N'ato vorre me vajtue;
Ti, dallndryshė, veshun nė zi,
Ti aty pra qaj pėr mue,
Me nj'at za t'pėrmallshėm shqim
Kangėn tande pėr vajtim!"


Nga plejada e poetėve tė periudhės sė fundit tė Rilindjes duhet pėrmendur edhe Hilė Mosi (41) (1885-1933), atdhetar, shkrimtar dhe figurė politike, veprat e tė cilit, ashtu si ato tė Luigj Gurakuqit dhe Filip Shirokės, i pėrkasin po periudhės sė parė tė pavarėsisė. Lindur mė 22 prill 1885 nė Shkodėr, Mosi ndoqi shkollėn fillore italiane dhe Kolegjin Saverian, tė themeluar nga

__________________________________________________ _________________

41 kr. Lacaj 1961.
__________________________________________________ _________________

jezuitėt mė 1877. Pėr katėr vjet, rreth viteve 1904-1908, ai studioi nė Klagenfurt, nė Austrinė e jugut, nė njė shkollė pėr mėsues. Atje, nėn drejtimin e gjuhėtarit Gjergj Pekmezi (1872-1938) mori pjesė nė organizimin e studentėve shqiptarė nė Austri nė klubin atdhetar Lirija, qė mė 27 dhjetor 1904 mori emrin Dija. Pas kthimit nė Shqipėri mė 1908, shėrbeu si sekretar i Kongresit tė Manastirit dhe, pėr njė farė kohe, banoi nė Korēė. Gjatė kohės sė studimeve, duke pėrdorur pseudonime tė ndryshme si Zog Sokoli, Lekė Dushmani, Malo Krimshi, Speci dhe Lirijasi, Mosi ishte bėrė njė bashkėpunėtor i palodhur nė shumė organe periodike qė botoheshin nė atė kohė: Albania qė doli nė Bruksel e nė Londėr, Drita tė Sofjes, Kombi tė Bostonit, Albanija tė Beogradit, dhe Shpnesa e Shcypeniis tė Dubrovnikut, kurse mė pas nė Korēa dhe Lidhja orthodhokse tė Mihal Gramenos, qė dilnin nė Korēė. Nė fund tė dhjetorit 1909, sė bashku me personalitetin atdhetar Dervish Hima (1873-1928), filloi tė botojė gazetėn e vet tė pėrjavshme Shqipėtari-Arnavud nė Konstantinopojė, me artikuj shqip, turqisht dhe frėngjisht. Mė 1911 mori pjesė aktive nė kryengritjen e Shqipėrisė sė veriut dhe dha mėsim njė vit nė Shkollėn Normale nė Elbasan. Nė fund tė vitit 1912 e gjejmė pėrsėri nė Austri, ku mori pjesė nė Kongresin Shqiptar tė Triestes nė ditėt e para tė marsit 1913. Mė pas kthehet nė Shqipėri pėr tė themeluar njė tė pėrjavshme tjetėr kombėtare, kėsaj radhe nė Shkodėr. Shqypnia e re, tė cilėn e ngriti nė bashkėpunim me mikun e tij tė ngushtė Risto Siliqi (1882-1936) dhe me Karlo Sumėn, doli mė 15 qershor 1913 dhe pati njė vit jetė. Pėr veprimtarinė e tij kombėtare Mosi u arrestua nga malazezėt, tė cilėt kishin zėnė Shkodrėn mė 27 qershor 1915, dhe u internua nė Cetinjė pėr shtatė muaj sė bashku me Luigj Gurakuqin dhe Risto Siliqin. Nėn administratėn austro-hungareze, qė erdhi mė pas, ai u emėrua shef i policisė, kurse mė 1916 themeloi njė klub atdhetar me emrin Vllaznija. Po atė vit u bė anėtar i Komisisė Letrare Shqype tė ngritur nė Shkodėr nga autoritetet austro-hungareze pėr tė nxitur botimin e teksteve shkollore nė gjuhėn shqipe. Nga viti 1920 deri mė 1924 pėrfaqėsoi Shkodrėn e tij tė lindjes nė Parlament, kurse nga nėntori 1920 qe anėtar i delegacionit shqiptar nė Lidhjen e Kombeve. Mė 1921 u emėrua ministėr i arsimit, por me sa duket kėtė detyrė nuk e filloi. Nė kohėn e qeverisė sė Fan Nolit mė 1924, Hilė Mosi qe prefekt i Korēės e i Gjirokastrės derisa u shtrėngua tė ikė nė Brindizi kur Ahmet Zogu (1895-1961) mori pushtetin aty afėr krishtlindjeve tė atij viti. Mė 1926, me amnistinė e shpallur nga Zogu, Mosi u kthye nė Shqipėri dhe u bė ministėr i punėve botore. Njė vit mė pas punoi si drejtor i pėrgjithshėm i rendit publik dhe mė 1930 si ministėr i arsimit, detyrė qė e mbajti deri sa vdiq mė 22 shkurt 1933.

Hilė Mosi ėshtė autor vjershash atdhetare dhe lirikash dashurie, tė shkruara kryesisht midis viteve 1900 e 1925 e tė botuara nė organe shtypi, si dhe nė njė numėr tė vogėl pėrmbledhjesh. Kėngat shqipe, Selanik 1909, e para pėrmbledhje poetike e tij, pėrmbante jo vetėm disa vjersha atdhetare tė tij me frymėzim e nivel artistik modest, por edhe vjersha nga Mihal Grameno (1871-1931) dhe Asdreni (1872-1947) si dhe vargje folklorike. Mė pas u botua Zān' i atdheut, Trieste 1913, njė vėllim tjetėr vjershash me tema kombėtare. Tė dy vėllimet dėshmojnė ndjenjėn e thellė patriotike tė Mosit nė njė kohė kur shqiptarėt po luftonin jo vetėm pėr pavarėsi por edhe pėr afirmim kulturor. Veēse asnjėri prej tyre nuk paraqet ndonjė interes tė madh letrar. Aty gjejmė vaje pėr gjendjen e rėndė tė Shqipėrisė, thirrje bashkatdhetarėve pėr tė ngritur krye e pėr tė hequr qafe zgjedhėn turke, pėrshkrime tė rėndomta tė natyrės sė atdheut dhe tė jetesės sė vajtueshme tė mėrgimtarėve, hymnizime tė heronjve shqiptarė dhe, ashtu si Filip Shiroka, mallin pėr vitet e tij tė rinisė nė Shkodėr. Nga tė gjithė ata poetė tė Rilindjes qė njihen mirė, Mosi qe mė pak i frymėzuari. Karrierist i palodhur, siē e cilėson Stuart Man (42), Mosi qe pjesėrisht poet, pjesėrisht pėrkthyes dhe pjesėrisht figurė politike, duke mos gjetur asnjėherė kohė dhe qetėsi shpirtėrore pėr t'i pėrqėndruar tė gjitha energjitė e veta nė njė fushė.
Hilė Mosi sa ishte nė Klagenfurt, kishte qenė ndikuar nga romantizmi gjerman, dhe mė

__________________________________________________ _________________

42 kr. Mann 1955, f. 75.
__________________________________________________ _________________

pas iu kushtua pėrkthimeve nga letėrsia gjermane e italiane. Ndėr pėrkthimet e tij letrare, jo tė gjitha me nivel, janė: Die Räuber (Cubat) nga Fridrih Shiler (Friedrich Schiller, 1759-1805), njė dramė nė tri akte nga Teodor Kėrner (Theodor Körner, 1791-1813), dhe Il servo di due padroni (Shėrbėtori i dy zotėrinjve) e I due servitori (Dy shėrbėtorėt), dy komedi kėto nga Karlo Goldoni (Carlo Goldoni, 1707-1793). Dorėshkrimi i tij i pėrkthimit tė veprės sė Gėtes Die Leiden des jungen Werthers (Vuajtjet e djaloshit Verter) ka mbetur i pabotuar.

Nga krijimtaria origjinale e Mosit mė me interes ėshtė vėllimi poetik Lotėt e dashtnies, Shkodėr 1916, qė ka meritėn se nisi njė zhanėr tė ri nė letėrsinė shqiptare - poezinė e dashurisė. Sė bashku me Andon Zako Ēajupin (1866-1930) dhe Asdrenin (1872-1947), Hilė Mosi qe nga tė parėt poetė tė shekullit tė njėzetė qė botoi vargje dashurie, njė dukuri kjo relativisht e re nė letrat shqiptare. Nė botimin e dytė tė kėsaj pėrmbledhjeje, nėn titullin mė dinjitoz Lule prendvere, Tiranė 1927, Mosi pėrfshin edhe pėrkthime tė tij vjershash dashurie nga poetė tė huaj - Johan Volfgang fon Gėte (Johann Wolfgang von Goethe, 1749-1832), Shandor Petėfi (Sįndor Petöfi, 1823-1849), Ludvig Uland (Ludwig Uhland, 1787-1862), Teodor Kėrner (Theodor Körner, 1791-1813), Fridrih Shiler (Friedrich Schiller, 1759-1805), Hajnrih Hajne (Heinrich Heine, 1797-1856), Katuli (Catullus, 84-54 para erės sonė), Xhozue Karduēi (Giosuč Carducci, 1835-1907), pa dyshim pėr t'i thėnė publikut shqiptar se poezia e dashurisė ishte njė zhanėr letrar dhe mė se i pranueshėm. Nė hyrjen e shkruar pėr botimin e vitit 1927 ai e pėrligj kėshtu kėtė vendim:

"Ka shum kohė qi jam kah matėm pėr m'e shtypė njė libėr me vjersha dashtnore, edhe pėrpara se m'e vue nėn shtyp m'asht dashtė shum herė me mendue: A thue i ka ardhė koha, qi nė Shqipniė tė shtypet njė libėr kėsisojit, a por jo? Ma nė funt, tuj mendue se leterėsia asht ajo, e cila i hapė rrugėn njerėzies nė fushė tė pėrparimit, vendova m'e shtypė ket libėr, i cili, pa dyshim, njerzve pa tė ndime mundet me iu dukė njė sent tepėr i ri, ose edhe ndoshta kundėr moralit." (43)

Sot, ėshtė e vėshtirė tė kuptohet qė poezia aq e pėrmbajtur pėr njė dashuri heteroseksuale mund tė trondiste kėtė vend tė Evropės nė fillimin e shekullit tė njėzetė, por e tillė ishte atėhere Shqipėria. Misioni i poezisė nė periudhėn e Rilindjes ishte tė ndizte ndjenjėn atdhetare e t'i shėrbente fuqizimit kombėtar dhe pėrparimit shoqėror, jo tė humbiste kohė me dashurinė e me shprehjen e ndjenjave intime. Kjo pikėpamje pėr qėllimin e poezisė, e kanonizuar pas Luftės sė Dytė Botėrore pak a shumė po nė kėtė formė, vazhdoi tė gjejė mjaft mbėshtetje deri nė fundin e diktaturės sė Enver Hoxhės. Nėnkuptohet se kjo poezi dashurie, tė cilėn kritikėt shqiptarė e quajnė 'poezi erotike', ishte shumė larg erotikės nė kuptimin Perėndimor tė fjalės.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:33

9.6 Pėrpjekjet pėr shkollėn



Zgjimi i identitetit kombėtar e i kulturės sė Rilindjes ndėr shqiptarėt e jugut nė kėtė periudhė ishte i lidhur ngushtė jo vetėm me veprimtaritė politike e botuese, por edhe me
__________________________________________________ _________________

43 kr. Mosi 1927, f. 3.
__________________________________________________ _________________

pėrpjekjet pėr shkollėn, e sidomos pėr njė shkollė nė gjuhėn shqipe (44). Mungesa e njė arsimi zyrtar kishte qenė gjithmonė pengesė e madhe pėr pėrparim e kulturė nė Shqipėri. Tė tria sferat kulturore tė ndryshme, nė tė cilat ndahej vendi, kishin sjellė me vete sisteme tė ndryshme shkollash fillore tė huaja. Shumica myslimane mund tė shkonte vetėm nė medresetė nė gjuhėn turke, shkolla tė Kuranit, ku mėsohej teologji dhe arabishtja. Pakica katolike nė veriun malor tė vendit nė fakt nuk kishte pasur fare shkolla para se tė ngriheshin institucionet arsimore, qė ishin kryesisht italiane, nga franēeskanėt dhe jezuitėt nė Shkodėr e pėrreth saj nė mesin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė, ndėr to edhe njė shkollė franēeskane tė ngritur mė 1855 si dhe Kolegjia Papnore Shqyptare e hapur nga jezuitėt mė 1859. Kėtyre u duhet shtuar Kolegji i Shėn Franēesko Saverit, zakonisht i njohur me emrin Kolegja Saveriane, e cila u hap nė Shkodėr mė 1877. Me fillimin e shekullit tė njėzetė ky institucion i shquar i drejtuar nga jezuitėt pati mbi katėrqind nxėnės. Njė pjesė e mirė e popullsisė ortodokse nė jug kishin mundėsi tė hynin nė shkollat me bazė gjuhėn greke. Pra, deri nė gjysmėn e dytė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė, mėsimi nė Shqipėri jepej nė gjuhė tė huaja, rrethanė kjo qė bėri e pamundur shkollimin e masave tė popullsisė.

Porta e Lartė i shihte arsimin dhe librat nė gjuhėn shqipe si veprimtari subversive dhe e gjykonte tė arsyeshme tė ndalonte tė gjitha shkollat dhe botimet nė gjuhėn shqipe, duke e zhytur kėsisoj tė gjithė vendin nė padije e errėsirė tė thellė. Edhe ndonjė shkollė nė gjuhėn shqipe, qė kish mundur tė hapej, ishte mbyllur menjėherė. Edhe nė shekullin e njėzetė madje, autoritetet osmane shpesh shkonin aq larg sa t'u hapnin njerėzve ēantat dhe korrespondencėn e tė bastisnin shtėpitė pėr tė gjetur gjėsendi tė shkruar shqip. Publicisti aristokrat Eqrem bej Vlora (1885-1964) njofton pėr njė bastisje tė tillė shtėpie nė prill 1903: "Nuk doli gjė e madhe. U gjet njė kartolinė e shkruar shqip nė njė fustan gruaje. Ky zbulim tronditės shkaktoi syrgjynosjen dhe burgimin e tetėdhjetė zotėrinjve nga krahina e Vlorės."(45) Pėr burgun e Vlorės thuhej se ishte plot me kundėrvajtės qė u kishin gjetur ndonjė gjė tė shkruar shqip. "Nja pesėqind veta janė ngjeshur nė kėtė sallė tė ngushtė pa dritare e tė pashtruar. Shumica e tyre ishin pėrkrahės tė sė ashtuquajturės ide kombėtare dhe prandaj edhe fajtorė pėr tradhti tė lartė. Gjykatėsi, vetė shqiptar, mė tha nė prani tė disa funksionarėve turq: 'Po, e vėrtetė ėshtė, mes tyre kemi edhe disa vrasės dhe hajdutė, por ata nuk kanė aq rėndėsi. Gjithė puna ėshtė tek ata kundėrvajtės tė cilėve u janė gjetur fletė tė shkruara shqip.'" (46) Edhe kisha ortodokse greke nė Shqipėrinė e jugut e shihte gjithė veprimtarinė kulturore shqiptare si rrezik pėr monopolin e saj mbi shkollėn. Madje ajo kėrcėnonte me shkishėrim cilindo qė pranonte alfabetin shqip, e madje nė njė numėr rastesh, pėr tė ruajtur statusin e vet, nuk iu rresht as vrasjeve.

Nė kėto kushte tė rėnda, vetėkuptohet se ideologėt e lėvizjes sė zgjimit kombėtar tė Rilindjes nė fund tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė ia kushtuan njė pjesė tė mirė tė energjive tė tyre luftės dhe pėrpjekjeve pėr shkolla nė gjuhėn shqipe. Vetėm nėpėrmjet kėtyre shkollave popullsia do tė mund tė mėsonte tė lexonte e tė shkruante gjuhėn e vet e do tė kapėrcente prapambetjen e sė kaluarės. Veēanėrisht zonat fshatare tė Shqipėrisė veriore me strukturėn fisnore dhe terrenin malor tė thyer do tė bėnin pak pėrparim nė fushėn e arsimit deri nga mesi i shekullit tė njėzetė. Veriu mbeti prapa jugut realisht nė tė gjitha fushat, njė dallim qė mund tė ndihet edhe sot e kėsaj dite.
Por nė Shqipėrinė e jugut rrjeti modest i shkollave nė gjuhėn greke, qė funksiononte nėn

__________________________________________________ _________________

44 Pėr shkollat e para nė gjuhėn shqipe, kr. F. Pipa 1961-1963, Redzepagiƒ 1968, dhe Myzyri 1973, 1978.

45 kr. Vlora 1911, f. 39.

46 vep. cit. f. 68.
__________________________________________________ _________________

kujdesin e kishės ortodokse, u ndie deri diku nė jetėn e njerėzve. Kėto shkolla arritėn tė sjellin njė farė arsimimi e pėrparimi nė njėrin prej vendeve mė tė prapambetura tė Evropės, por nė tė njėjtėn kohė i detyronin tė gjithė ata qė e donin kėtė arsimim tė mohonin se ishin shqiptarė e tė asimiloheshin nga gjuha e nga kultura greke. Lufta pėr shkolla nė gjuhėn shqipe ishte nė tė vėrtetė njė luftė e dyanėshme, si kundėr Portės sė Lartė qė e kishte nxjerrė shkollimin shqip jashtė ligjit, ashtu edhe kundėr kishės ortodokse greke, e cila me sa duket e ndinte se do tė humbiste autoritetin e saj mbi grigjėn shqiptare nėse lejohej shkollimi nė gjuhėn e 'barbarėve'. Nė kėtė pikė Patrikana ortodokse dhe autoritetet osmane nė brigjet e Bosforit ishin nė pajtim tė plotė.

Petro Nini Luarasi (47) (1865-1911), njė nga mėsuesit e parė shqiptarė tė periudhės sė zgjimit kombėtar, ishte nė pararojė tė lėvizjes pėr ēeljen e shkollave shqipe. Ai lindi mė 22 prill 1865 nė Luaras tė Kolonjės dhe ndoqi shkollat greke nė Nokovė tė Gjirokastrės dhe Hotovė tė Pėrmetit. Mė pas ndoqi njė kurs pėr pėrgatitje mėsuesish nė Qestorat. I ati kishte qenė mik me Koto Hoxhin (1824-1895), anėtar drejtues i Komitetit qendror pėr mbrojtjen e tė drejtave tė kombėsisė shqiptare dhe i Shoqėrisė sė tė shtypuri shkronja shqip nė Konstantinopojė e, si rrjedhim, idetė e zgjimit kombėtar shqiptar patėn ndikim tė hershėm tek ai. Pas kursit pėr mėsues nė Qestorat, u emėrua nė fillim mėsues i greqishtes nė fshatin Berzhdan mė 1882, ku filloi t'u mėsojė fėmijėve edhe shqipen, me tė ashtuquajturin alfabet tė Stambollit. Me gjithė kundėrshtimin e egėr tė kishės ortodokse greke e tė autoriteteve osmane nė Konstantinopojė, ia doli mbanė qė, me ndihmėn financiare tė Nikolla Naēos (1843-1913) nė Bukuresht, tė ngrinte ė vitet mė pas disa shkolla nė Shqipėrinė e jugut. Pėr kėtė veprimtari u shkishėrua prej Qirilit, mitropolit i Korēės, mė 1887. Petro Nini Luarasi qe gjithashtu njėri prej mėsuesve tė shkollės sė parė shqiptare tė njohur zyrtarisht nga Porta, tė hapur nė Korēė mė 7 mars 1887.

Nė pranverė 1891 mori nė dorė drejtimin e kėsaj shkolle pas Pandeli Sotirit (1852-1890) dhe ndihmoi pėr financimin e shkollave tė tjera nė Shqipėrinė e jugut. Mė 20 shtator 1892 u shkishėrua pėrsėri, kėsaj radhe nga Fillareti, mitropolit i Kosturit, pse gjoja propagandonte masoneri e protestantizėm. Nė njė qarkore dėrguar bashkėsisė ortodokse, Fillareti mallkonte pėrpjekjet e Luarasit pėr tė mbledhur mėsues tė shqipes, njė gjuhė kjo qė 'nuk ekziston', dhe kėrcėnonte cilindo qė pranonte njė detyrė tė tillė ose libra 'masone' e 'protestante' me njė mallkim nga i Plotfuqishmi vetė. Mė 1903-1904, kur qeveria osmane filloi tė mbyllte tė gjitha shkollat shqipe, Luarasin e futėn nė burg, por ai arriti tė ikė e tė shpėtojė me njė pasaportė tė rreme e tė emigrojė nė Amerikė me pseudonimin Petro Kostandini. Lejimi i tij pėr banim nė Shtetet e Bashkuara doli ēėshtje e ngatėrruar ngase nuk pranonte tė regjistrohej si qytetar grek. Duke udhėtuar nėpėr Nju Inglend nga njė ngulim shqiptarėsh nė tjetrin pėr tė mbajtur ligjėrata mbi historinė e Shqipėrisė, ai u bė shumė shpejt i njohur si Paul Revere i Shqipėrisė. Mė 1 janar 1906 ishte njė nga themeluesit e shoqėrisė Malli i mėmėdheut nė Bufalo tė Nju Jorkut, ku do tė dėrgohej mė vonė Fan Noli (1882-1965). Ai gjithashtu shkroi artikuj pėr tė pėrjavshmen shqiptaro- amerikane Kombi, qė e nxirrte Sotir Peci (1873-1932) nė Boston dhe pėr gazetėn Drita tė Sofjes, si dhe botoi disa vjersha tė zakonshme me frymėzim kombėtar. Nė vitin e revolucionit tė xhonturqve, mė 1908, Luarasi u kthye nė Shqipėri pas njė amnistie dhe vazhdoi veprimtarinė e vet. Nė Korēė rimori drejtimin e shkollės kombėtare nė vitet 1908-1909, kurse pas njė viti u shpėrngul nė Manastir, ku dha gjuhėn shqipe nė njė shkollė turke e ku bashkėpunoi nė gazetėn Bashkim' i kombit me artikuj pėr arsimin dhe mėsimdhėnien. Luarasi ishte edhe zėvendėskryetar i kongresit tė dytė tė Manastirit mė 1-6 prill 1910, nė tė cilin u zgjidh pėrfundimisht debati pėr alfabetin e shqipes. Mė pas dha mėsim nė shkollėn e fshatit Negovan afėr Follorinės. Nė gusht 1911, dy ditė pas ceremonisė sė pėrurimit tė kishės nė fshatin e tij tė lindjes, ai u sėmur rėndė

__________________________________________________ _________________

47 kr. S. Luarasi 1958, Sevo 1936, Gjika 1974a, Faensen 1980, f. 124-127, dhe Xholi 1987, f. 353-382.
__________________________________________________ _________________

papritur nė Ersekė,. Pėr kėtė thuhet se ėshtė helmuar. Xhandarėt vendės e rrethuan shtėpinė ku e kishin strehuar dhe hapėn fjalė se kishte pasur kolerė, duke mos lejuar askėnd t'i afrohej, madje as mjekun. Mendohet se i qe kurdisur njė lojė e ndyrė. Nuk zgjati shumė dhe vdiq nė Gostivisht mė 17 gusht 1911, nė moshėn dyzetegjashtė vjeēare, i munduar nė udhė e sipėr pėr nė fshatin e tij tė lindjes. Petro Nini Luarasi mbahet mend jo vetėm pėr veprėn e tij nė tė mirė tė arsimit shqiptar, por edhe pėr njė monografi greqisht dhe shqip me titullin Mallkim i shkronjavet shqip dhe ēpėrfolja e shqipėtarit, Manastir 1911. Kėtu ai mbron shkollėn nė gjuhėn shqipe kundėr kishės ortodokse, qė kish kėrcėnuar me shkishėrim cilindo tė krishterė qė pranonte alfabetin shqip. Titulli i kėsaj vepre tė kujton atė tė komedisė me tri akte Mallkimi i gjuhės shqipe, Bukuresht 1905, tė publicistit dhe shkrimtarit tė periudhės sė vonė tė Rilindjes Mihal Grameno (1871-1931), i cili gjithashtu e kundėrshtoi me vendosmėri shovinizmin kulturor ortodoks grek.

Njė tjetėr figurė e shquar e arsimit dhe kulturės shqiptare ėshtė Papa Kristo Negovani (48) (1875-1905), i njohur edhe me emrin Kristo Harallambi. Ka lindur nė Negovan afėr Follorinės nė Greqinė veriore, njė fshat qė, bashkė me Bellkamenin fqinjė, kishte qenė banuar nė mesin e shekullit tė nėntėmbėdhjetė nga shqiptarė tė Plikatit tė krahinės sė Kolonjės. Shkollėn e bėri nė Athinė, ku e dėrgoi i ati Harallamb Ēali, qė ishte tregtar. Vdekja e tė atit, tė cilin e vranė banditėt mė 1891, e shtrėngoi Kristo Negovanin tė braktisė studimet e tė punojė si mėsues nė njė shkollė fillore greke nė Leskovik pėr tė mbajtur familjen. Mė 1894 emigroi nė Braila tė Rumanisė ku punoi tre vjet si marangoz. Bash kėtu ra nė kontakt me lėvizjen kombėtare dhe mėsoi tė shkruajė shqip (me alfabetin e Stambollit). Mė 1897 u kthye nė fshatin e lindjes, u shugurua prift dhe vazhdoi punėn si mėsues. Shtėpinė e vet Negovani e ktheu nė shkollė dhe u mėsoi shkrim e kėndim shqip mbi njėqind fėmijėve e tė rriturve. Ai edhe meshėn e mbante shqip, gjė qė nuk i pėlqeu aspak hierarkisė ortodokse greke. Mė 10 shkurt 1905 Negovani mbajti njė shėrbesė kishtare shqip nė prani tė Karavangjelisit, peshkop i Kosturit, i cili duke dalė nga kisha, flitet se tha ato fjalė fatale, "Mos tė gjettė viti tjetėr ndėr tė gjallėt". Pas dy ditėsh, tė shtunėn, 12 shkurt 1905, fshati u rrethua nga banditė, qė e detyruan tridhjetėvjeēarin Negovani, tė vetėdijshėm pėr fundin qė e priste, tė dilte jashtė shtėpisė nė mes tė natės pėr ta masakruar pastaj me sėpatė bashkė me pesė tė tjerė, ndėr ta edhe i vėllai. Pėr tė marrė hak pėr kėtė akt qė hierarkia ortodokse greke ua veshi shqiptarėve, komiti shqiptar Bajo Topulli (1868-1930) i zuri pritė dhe vrau Fotin, peshkopin e Korēės, nė shtator 1906.

Papa Kristo Negovani ėshtė autor proze e poezie, si dhe tekstesh shkollore, pėrkthimesh e pėrrallash. Veprat e tij u botuan nė revista tė kohės, sidomos nė Kalendari kombiar. Ndėr botimet e tij janė: Istori e dhiatėsė vietėrė, Bukuresht 1899; njė pėrmbledhje vjershash me 78 faqe Vjershė shkresėtoreja, Sofje 1899; vjersha Prisheja e Hormovėsė , Sofje 1903; tregimi i shkurtėr I vogėli Dhonat Argjendi, Sofje 1904; libri me 122 faqe Bėnjatė tė shėnjtorėvet dėrgimėtarė, Sofje 1906 (Bėma tė apostujve shenjtorė); vepra nė dy pjesė I drunjėti kryq, Sofje 1906; dhe njė tjetėr me 16 faqe Istorishkronja e Plikatit, Selanik 1909, botuar pas vdekjes. Pėrshtatjet e fabulave tė Ezopit dhe tė La Fontenit dhe poezia e tij didaktike me frymė patriotike e edukative u drejtoheshin kryesisht fėmijėve. Ato paraqesin kryesisht interes historik dhe mund tė themi se nuk dallohen pėr ndonjė vlerė artistike tė veēantė.

Ndėr edukatorė tė tjerė tė shquar toskė tė kėsaj kohe ėshtė familja Qiriazi (49) ose Kyrias nga Manastiri nė Maqedoni. Gjerasim Qiriazi (50) (1858-1894) ndoqi shkollėn greke nė

__________________________________________________ _________________

48 kr. Fullani 1960, dhe Faensen 1980, f. 133-134.

49 kr. Faensen 1980, f. 138-140.

50 kr. S. Luarasi 1962, Myzyri 1973 dhe Gjerasim Qiriazi 1991.

__________________________________________________ _________________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:33

Manastirin e tij tė lindjes dhe, me ndihmėn e mėsuesit tė tij tė anglishtes, misionarit amerikan Xheni (Jenney), iu dha mundėsia tė studiojė nė njė kolegj amerikan nė Samokov, Bullgari. Pas katėr vjet studimesh atje, iu dha njė punė nga Shoqėria Biblike Britanike dhe Botėrore (British and Foreign Bible Society), pėr tė cilėn filloi tė punojė nė Korēė mė 1883. Gjithashtu nisi tė shkruajė njė gramatikė tė shqipes dhe dihet se ka predikuar nė gjuhėn shqipe. Mė 12 nėntor 1884, gjatė rrugės malore Korēė-Manastir u sulmua nga komitėt dhe u mbajt peng pėr gjysmė viti (51). Hapja e sė parės shkollė shqipe tė njohur zyrtarisht nė Korēė mė 1887 e frymėzoi atė dhe tė motrat Sevasti Qiriazi-Dako (1871-1949) dhe Parashqevi Qiriazi (1880-1970) tė hapnin njė shkollė pėr vajzat. Me ndihmėn e Naim Frashėrit (1846-1900) e sidomos tė misionarėve amerikanė e anglezė, ato morėn autorizimin e duhur nė Konstantinopojė dhe mė 15 tetor 1891 hapėn tė parė shkollė shqiptare tė vashave nė Korēė. Verėn tjetėr u shpėrngulėn nė njė ndėrtesė mė tė madhe qė mund tė nxinte mė shumė nxėnėse. Hierarkia ortodokse greke e kundėrshtoi hapjen e shkollės nė mėnyrė fanatike qė nga fillimi, dhe shkoi aq larg, sa tė mos pranonte tė varroste djalin e njerit prej mercenėve tė saj. Mė 4 janar 1894 Gjerasim Qiriazi vdes, nė moshėn tridhjetegjashtė vjeēare nga pleuriti, qė e kishte marrė gjatė kohės sė pengut. Ai ėshtė autor vjershash, kėngėsh, skicash, dialogėsh dhe tekstesh shkollore. Shkrime tė tij tė zgjedhura u botuan nga i vėllai mė i vogėl Gjergji nė antologjinė Hristomathi mė katėr pjesė, Sofje 1902.

Gjergj Qiriazi (1868-1912), i njohur nė anglishte me emrin George Kyrias, ashtu si i vėllai Gjerasimi, ndoqi shkollėn greke nė vendlindje Manastir dhe kolegjin amerikan nė Samokov. Edhe ai u mor nė punė nga Shoqėria Biblike Britanike dhe Botėrore. Pas vdekjes sė tė vėllait mė 1894 mori nė dorė drejtimin e shkollės sė vashave nė Korēė, kurse mė 1908 ishte delegat nė Kongresin e Manastirit. Gjergj Qiriazi ishte njė nga themeluesit e gazetės nė gjuhėn shqipe Bashkim' i kombit mė 1909, duke u dalluar vazhdimisht pėr njė aktivitet politik. Pėrveē hristomathisė sė tė vėllait, ai botoi njė pėrmbledhje me vjersha fetare me titullin Kėnkė tė shenjtėruara, Sofje 1906. Gjergj Qiriazi qe aktiv sidomos nė botime tekstesh shkollore. Ai botoi njė tekst pėr fizikėn, Fizika, Bukuresht 1899, si dhe njė numėr artikujsh nė organe shtypi tė kohės. Vdiq nė Manastir mė 30 dhjetor 1912.

Ishte Naim Frashėri ai qė i dha mundėsi Sevasti Qiriazi-Dakos (1871-1949) tė studionte nė kolegjin me emėr Robert College nė Konstantinopojė e tė luante njė rol aktiv nė arsimimin e grave. Ajo qe e para grua shqiptare qė studioi nė kėtė institucion amerikan, tė cilin e kreu nė qershor 1891. Me t'u kthyer nė Shqipėri ajo mori pjesė nė ngritjen e shkollės sė vashave nė Korēė mė 1891. Pas Luftės sė Parė Botėrore kjo shkollė njihej ende me emrin e familjes Qiriazi. Ajo mori pjesė edhe nė Kongresin e Manastirit, ku u mor kryesisht me pėrgatitjen e teksteve shkollore. Ėshtė thėnė se Sevasti Qiriazi-Dako ka botuar njė gramatikė pėr shkollat fillore (Manastir 1912) dhe ka redaktuar njė radhė tekstesh historie. Me tė shoqin, gazetarin dhe shkrimtarin Kristo Anastas Dako (1878-1941) e me tė motrėn Parashqevi ajo vajti nė Rumani e prej andej emigroi nė Shtetet e Bashkuara, ku bashkėpunoi me tė pėrdyjavshmen Yll' i mėngjesit.

Edhe Parashqevi Qiriazi (1880-1970), e njohur edhe me emrin Paraskevi D. Kirias, studioi nė Robert College nė Konstantinopojė dhe u kthye nė Shqipėri pėr tė punuar si mėsuese. Mė 1909 ajo botoi njė abetare pėr shkollat fillore. Mė pas organizoi arsimin pėr tė vegjėl, shkolla mbrėmjeje nė Shqipėrinė jugore dhe ndihmoi pėr tė vėnė bazat e njė sistemi bibliotekar. Mė 1908 mori pjesė nė Kongresin e Manastirit. Ajo ndihmoi pėr themelimin e shoqatės Yll' i mėngjesit mė 1909 dhe nė Shtetet e Bashkuara botoi periodikun e ilustruar me tė njėjtin emėr, qė doli nė Boston nga 1917 deri mė 1920. E pėrdyjavėshmja Yll' i mėngjesit, kushtuar ndriēimit dhe pėrparimit tė popullit shqiptar, pėrfshinte artikuj mbi politikėn, shoqėrinė, historinė,

__________________________________________________ _________________

51 Rrėfimi pėr gjashtė muajt e kėtij kalvari ėshtė pėrkthyer anglisht nga J. W. Baird nga Manastiri, kr. Gjerasim Qiriazi 1902/1994, nė shqip kr. Gjerasim Qiriazi 1993.
__________________________________________________ _________________

filologjinė, letėrsinė, arsimin dhe folklorin. Parashqevi Qiriazi mori pjesė edhe nė Konferencėn e Paqes nė Paris mė 1919 si pėrfaqėsuese e bashkėsisė shqiptaro-amerikane. Arsimi zyrtar dhe kultura e shkruar nė Shqipėrinė e veriut, e cila zhvillohej kryesisht nė tė vetmen qendėr qytetare nė ngritje e sipėr qė ishte Shkodra, gjendej nėn Kultusprotektoratin, por realisht nė dorėn e kishės katolike, sikundėr e kemi parė deri tani. Figurė e shquar e arsimit katolik nė periudhėn e Rilindjes qe Anton Xanoni(52) (1862-1915) i cili, nė zgrip tė shekullit, ushtroi njė ndikim tė dukshėm pėr zhvillimin e gegėrishtes. Anton Xanoni, i njohur edhe me emrin Ndoc Zanoni, lindi nė Durrės mė 12 janar 1862, por qė fėmijė u shpėrngul nė Shkodėr, ku edhe mori arsim katolik. Etėrit jezuitė, duke parė talentin e tij, e dėrguan tė kryente shkollėn e lartė jashtė. Kėtė ai e kreu nė manastirin Kartusian nė Porta Coeli nė veri tė Valencias, nė Spanjė (1883), nė njė institucion jezuit nė Kraljevica (ital. Porto Re) nė bregdetin dalmat (1884), nė Kremona tė Italisė (1886), dhe nė Kolegjin Gregorian nė Krakov (Kraków) tė Polonisė (1890-1892). Mė 1892 u shugurua prift jezuit nė Krakov dhe u kthye dy vjet mė pas nė Shkodėr pėr tė dhėnė gjuhė shqipe nė Kolegjin Saverian, ku kishte kryer studimet edhe vetė trembėdhjetė vjet mė parė. Mė 1896 dha mėsim njė vit nė kolegjin Gregorian nė Kieri (Chieri), nė juglindje tė Torinos nė Itali, para se tė kthehej nė Shqipėri. Bashkė me poetin lirik klasik Ndre Mjeda (1866-1937) e me tė vėllanė e tij Lazėr Mjeda, Xanoni ishte anėtar aktiv i shoqėrisė letrare Agimi, tė themeluar mė 1901, e cila punonte pėr nxitjen e pėrdorimit tė gjuhės shqipe nė letėrsi, sidomos me anė tė njė alfabeti tė ri.

Ishte Anton Xanoni ai qė vendosi normat e retorikės dhe tė stilit tė shkrimit nė dialektin verior tė shqipes nė njė shkollė me ndikim si Kolegji Saverian, norma qė i parashtroi nė Prīsi nė lāmė tė letratyrės, Shkodėr 1911-1912. Ai mbante qendrim purist nė shkrimin e shqipes, ishte idhtar i zėvendėsimit tė shumė huazimeve nga italishtja, turqishtja dhe sllavishtja me rrėnjė fjalėsh mė tė lashta shqipe. Si autor vjershash, prozash letrare, dramash e punimesh studimore nė gjuhėn shqipe, qė shėrbyen si frymėzim i vazhdueshėm pėr studentėt dhe kolegėt e tij shkrimtarė, ai nuk ishte vetėm novator nė gjuhė, por edhe stilist i shkėlqyer pėr kohėn kur jetoi. Nga viti 1908 bashkėpunoi rregullisht me periodikun jezuit Elēija e Zemers t'Jezu Krisctit me artikuj pėr historinė, letėrsinė, kulturėn dhe politikėn, por edhe me tregime tė shkurtra e me vjersha tė tijat apo pėrkthime qė pėlqeheshin shumė. Ka mbetur nė histori edhe pėr veprat Gramatika shqyp, Shkodėr 1909, dhe Shkurtorja e historis sė moēme, 1910, si dhe nė veēanti pėr vjershėn me frymėn e Rilindjes Rrnoftė Shqypnia, kushtuar shpalljes sė pavarėsisė. Njė pjesė e mirė e veprės sė tij ka mbetur e pabotuar edhe sot e kėsaj dite. Xanoni vdiq nė Shkodėr mė 16 shkurt 1915 dhe ēmohet si njė veteran i arsimit dhe i kulturės shqiptare.

Edukator dhe botues, Mati Logoreci (53) (1867-1941), ka lindur mė 10 shkurt 1867 nė njė familje katolike nė Shkodėr. Nė moshė tė re punoi ēirak nė shoqėrinė tregtare italiane Parruca, e cila e dėrgoi si llogaritar nė Monfalkone afėr Triestes. Po atje bėri shkollė edhe pėr mėsues. Pas kthimit nė Shqipėri hapi njė shkollė nė Prizren mė 1 maj 1889, pėr tė cilėn thuhet se ishte shkolla e parė shqipe nė Kosovė. Atje dha mėsim pėr njėfarė kohe, sepse mė pas dha dorėheqje, pėr shkak se ra nė konflikt me konsullatėn austro-hungareze, qė drejtonte arsimimin e katolikėve shqiptarė nė Perandorinė Osmane nėn kujdesin e Kultusprotektoratit. Mė 1899 Logoreci ngriti njė shkollė tjetėr private shqiptare e cila, sikundėr del nga dokumentet, ka gėzuar mbėshtetje tė gjerė. Tė dyja shkollat u shkrinė mė 1900. Shėrbeu si mėsues nė Prizren deri mė 1903, kur u transferua nė shkollėn franēeskane nė Shkodėr. Mė 14 nėntor 1907 nisi tė botojė gazetėn e pėrdyjavshme Dašamiri, qė e shtypte nė Trieste me alfabetin e quajtur Agimi. Gazeta nuk zgjati shumė. Ajo doli vetėm nė katėrmbėdhjetė numra deri sa u mbyll mė 6 gusht

__________________________________________________ _________________

52 kr. Kastrati 1962a, 1962b, 1980, f. 281-287, 297-298n.

53 kr. Shpuza 1965, Faensen 1980, f. 123-124, dhe Musa Kraja 1987.
__________________________________________________ _________________

1908. Nė nėntor 1908 Logoreci pėrfaqėsoi shoqėrinė Agimi tė Shkodrės nė Kongresin e Manastirit, sė bashku me poetin Ndre Mjeda (1866-1937). Po mė 1908, me Lazėr Mjedėn, tė vėllanė e poetit, organizoi njė shkollė nate shqipe nė Shkodėr. Nėn kujdesin e kėtij klubi ai botoi njė tekst shkolle prej 201 faqesh pėr historinė e lashtė me titull Ndolliina historijet t'motshme, Shkodėr 1911, e cila mbulonte historinė e lashtė tė Ilirisė, Maqedonisė dhe Epirit si dhe pėrfshinte njė vėshtrim mbi Egjiptin dhe Greqinė e lashtė. Pas pavarėsisė Logoreci shėrbeu si mėsues nė Tiranė, kurse nga 1916 deri 1918 si funksionar pėr arsimin nė Shkodėr. Mė 1916 ishte edhe anėtar i Komisisė Letrare Shqype tė ngritur nė qytetin e tij tė lindjes nga autoritetet austro-hungareze. Mė 1920 mori pjesė nė Kongresin e Lushnjės si delegat i Shkodrės. Nga 1922 deri 1923 qe sekretar i pėrgjithshėm nė Ministrinė e Arsimit dhe iu kushtua arsimit derisa doli nė pension mė 1930. Nė vitet e fundit tė jetės Mati Logoreci iu kthye botimit tė njė gazete tė re, Drita, numri i parė i sė cilės doli mė 28 nėntor 1936 dhe zgjati tė paktėn deri mė 1939. Drita kishte njė tirazh prej 4000 kopjesh, pra qe gazeta mė e madhe shqiptare nė vitet para Luftės sė Dytė Botėrore. Mati Logoreci vetė i redaktoi nėntėdhjetė e tre numrat e parė deri mė 23 mars 1937. Pėrveē tekstit Ndolliina historijet t'motshme, Logoreci ishte autor i njė numri tekstesh tė tjera shkollore dhe veprash pėr historinė, mė e mira ndėr tė cilat ėshtė njė libėr 301 faqesh Historija e pėrgjithshėme, Shkodėr 1924, ku bie nė sy njė prirje e lehtė letrare e gjuhėsore. Ėshtė shquar si purist i gjuhės sė dialektit tė tij tė Shqipėrisė sė Veriut. Mati Logoreci vdiq mė 7 shkurt 1941 nė Tiranė nė moshėn shtatėdhjetekatėr vjeē, si figurė e shquar e arsimit shqiptar.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:33

9.7 Zbulimi i letėrsisė gojore



Zgjimi letrar dhe kulturor i popullit shqiptar nė gjysmėn e dytė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė nuk ishte thjesht ēėshtje e pėrdorimit tė gjuhės shqipe nė shkolla apo e krijimit dhe botimit tė prozės artistike, poezisė dhe publicistikės. Ajo kėrkonte si domosdoshmėri kthimin te burimet, te rrėnjėt, te traditat. Letėrsia e shkruar nė gjuhėn shqipe kishte qenė sporadike nė shumė periudha tė sė kaluarės sė saj dhe si e tillė nuk kishte mundur kurrė tė shprehte gjithė potencialin e kulturės shqiptare. Kjo vinte edhe pėr arsye tė rrugės tė mundimshme tė historisė sė vetė popullit shqiptar. Ndėrkaq letėrsia gojore, d.m.th. traditat folklorike tė Shqipėrisė, vazhdimisht e ka kompensuar kėtė mangėsi. Kjo pėrbėnte njė thesar tė vlefshėm kulturor nė dorė tė ideologėve tė Rilindjes. Nuk dilte nevoja tė krijohej njė identitet kombėtar, mjafton qė ai vetėm tė rizbulohej.

Lėvizja romantike nė Evropė kishte ngjallur njė interes tė dukshėm pėr traditat folklorike dhe letėrsinė gojore. Kėngėt popullore dhe pėrrallat popullore shqiptare kishin rrėmbyer imagjinatėn jo vetėm tė shkrimtarėve shqiptarė gjatė Rilindjes kombėtare, por edhe tė studiuesve dhe gjuhėtarėve tė huaj tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė. Madje pėrmbledhja mė e hershme e letėrsisė gojore shqiptare u botua nė Gjermani nga Johan Georg fon Han (54) (Johann Georg von Hahn, 1811-1869) nė trevėllimshin Albanesische Studien, Jena 1854 (Studime shqiptare). Hani, shpesh i konsideruar si babai i studimeve shqiptare, bėri udhėtime nė mbarė Shqipėrinė dhe Ballkanin si konsulli i Austro-Hungarisė nė Janinė dhe, nė gramatikėn qė hartoi pėr dialektin toskė, vuri si shtojcė dyzet e gjashtė faqe me kėngė popullore, fjalė tė urta dhe pėrralla. Dhjetė vjet mė pas ai botoi njė pėrmbledhje nė dy vėllime Griechische und albanesische Märchen, Lajpcig 1864 (Pėrralla greke dhe shqiptare). Mjeku gjerman Karl

__________________________________________________ _________________

54 Pėr jetėn dhe veprėn e Johan Georg fon Hanit, kr. Grimm 1964.
__________________________________________________ _________________

Hajnrih Teodor Rajnholt (Karl Heinrich Theodor Reinhold, 1810-1880) nga Gėtingeni shėrbeu nė flotėn greke kur u njoh sė pari me folklorin shqiptar nga detarėt e shumtė shqiptarė. Mė pas ai botoi njė pėrmbledhje tė shquar me kėngė popullore, rrėfenja dhe fjalė tė urta shqiptare bashkė me njė gramatikė tė shqipes nė librin e tij Noctes Pelasgicae, Athinė 1855 (Netė pellazgjike). Nė Itali, pėrveē pėrmbledhjeve me poezi popullore tė hartuara nga shkrimtarė tė ndryshėm arbėreshė tė shekullit tė tetėmbėdhjetė e mė pas, kemi edhe njė pėrmbledhje pėrrallash popullore nga Sicilia, tė botuara nga folkloristi Xhuzepe Pitre (Giuseppe Pitrč, 1841-1916) nė librin e tij me katėr vėllime Fiabe, novelle e racconti popolari siciliani, Palermo 1875 (Pėrralla, tregime e rrėfenja popullore siciliane). Konsulli francez Ogyst Dozon (Auguste Dozon, 1822-1891), qė e kishte selinė nė Janinė e Selanik, botoi pėrralla dhe kėngė popullore shqiptare nė fillim nė librin e tij Manuel de la langue chkipe ou albanaise, Paris 1879 (Doracak i gjuhės shqipe ose albaneze), kurse dy vjet mė pas nė njė vėllim tė posaēėm me titull Contes albanais, recueillis et traduits, Paris 1881 (Rrėfenja shqiptare, tė mbledhura e tė pėrkthyera). Gjuhėtari ēek Jan Urban Jarnik (1848-1923), profesor i gjuhėve dhe letėrsive romane, botoi materiale folklorike shqiptare, ndėr to njė vjershė, dy pėrralla popullore dhe pesėdhjetė e tre fjalė tė urta nga krahina e Shkodrės nė librin e tij Zur albanischen Sprachenkunde, Laipcig 1881 (Mbi gjuhėsinė shqiptare), si dhe njė pėrmbledhje me rrėfenja dhe anekdota, pėrsėri nga Shkodra, nė PĶķspvky ku poznįnķ nįĶe…ķ albįnskżch, Pragė 1883 (Ndihmesė pėr njohjen e dialekteve tė shqipes).

Albanologu austriak Gustav Majer (Gustav Meyer, 1850-1900), profesor nė Universitetin e Gracit, botoi katėrmbėdhjetė rrėfenja shqiptare nė Albanische Märchen, Laipcig 1884 (Rrėfenja shqiptare), si dhe njė numėr rrėfenjash toske si shtojcė e gramatikės sė tij tė shqipes, Kurzgefaßte albanesische Grammatik mit Lesestücken und Glossar, Laipcig 1888 (Gramatikė e shkurtėr e shqipes me tekste e fjalor). Njė pjesė e mirė e materialit tė tij folklorik u ribotua nė vėllimet pesė dhe gjashtė tė Albanesische Studien tė tij, Vjenė 1896-1897 (Studime shqiptare). Indoevropianisti i dėgjuar danez Holger Pedersen (1867-1954), profesor i Universitetit tė Kopenhagės, vizitoi Shqipėrinė mė 1893 pėr tė mėsuar gjuhėn e pėr tė mbledhur material gjuhėsor. Pėrmbledhja me tridhjetė e pesė pėrralla popullore shqiptare, qė i regjistroi kėtu dhe nė Korfuz, u botua nė librin e tij Albanesische Texte mit Glossar, Laipcig 1895 (Tekste shqipe me fjalor).

Nuk mund tė themi qė ishin vetėm studiuesit e huaj ata qė gjatė gjysmės sė dytė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė sollėn nė Evropė materialin e parė pėr folklorin shqiptar, duke nxitur kėshtu studimet shkencore pėr letėrsinė gojore shqiptare. Ndėrkaq dallohen edhe njė numėr studiuesish shqiptarė qė me botimet e tyre, kryesisht drejtuar bashkatdhetarėve tė tyre, ushqyen lėvizjen e zgjimit kombėtar me ndjenjėn e traditės e tė identitetit.

Njė nga 'zbuluesit' e parė shqiptarė tė kėsaj trashėgimie kombėtare nė Shqipėri ishte Zef Jubani (55) (1818-1880), i njohur edhe me emrin Zef Ndokillija ndėrsa nė italishte me emrin Giuseppe Jubany. Mendohet qė Jubani tė ketė lindur nė Shkodėr me baba shqiptar e nėnė malteze. Rreth vitit 1830 u dėrgua pėr tė bėrė shkollėn te daja nė Maltė, ku ndenji deri nė vitin 1838. Pasi kreu atje studimet nė njė shkollė tregtare, u kthye nė Shkodėr dhe nga viti 1848 shėrbeu pėr disa vite si 'dragoman' (pėrkthyes) i Lui Iasint Hekard-it (Louis Hyacinthe Hécquard, 1814-1866), konsulli frėng nė Shkodėr, i cili po pėrgatiste njė libėr pėr Shqipėrinė e veriut. Hekardin e tėrhiqte mjaft folklori dhe gjatė udhėtimeve nėpėr malėsinė shqiptare tė veriut mori me vehte tė rinjtė Zef Jubani e Halil Kopliku. Njė numėr kėngėsh popullore qė mblodhi aty dolėn nė njė pėrkthim frėngjisht nė veprėn pioniere tė Hekardit, Histoire et description de la Haute Albanie ou Guégarie, Paris 1858 (Histori e pėrshkrim i Shqipėrisė sė Epėrme ose Gegėrisė). Pėrmbledhja e parė folklorike e vetė Jubanit, pa dyshim origjinalet e teksteve tė kėngėve tė botuara nga Hekardi, humbi pėr fat tė keq nė pėrmbytjen qė e shkretoi
__________________________________________________ _________________

55 kr. Kastrati 1955, 1987b dhe Jubani 1966.
__________________________________________________ _________________

qytetin e Shkodrės mė 13 janar 1866. Mė pas, pėr shkaqe qė nuk dihen, Jubani iku nė Itali pėr njė farė kohe, dhe u prit atje nga Jeronim De Rada (1814-1903) me tė cilin mbante letėrkėmbim. Vepra pėr tė cilėn Zef Jubani pėrmendet mė shumė ėshtė Racconti di canti popolari e rapsodie di poemi albanesi, Trieste 1871 (Pėrmbledhje kėngėsh popullore e rapsodish shqiptare). Ky libėr pėrbėn pėrmbledhjen e parė me kėngė popullore gegėrishte, madje vepra e parė folklorike e botuar nga njė shqiptar pėr vetė Shqipėrinė. Hyrja e kėsaj pėrmbledhjeje tė Jubanit pėrmban pėrsiatje politike pėr gjendjen e vendit, njė shpjegim pėr 'sistemin e ri tė shkrimit tė shqipes me alfabet latin' tė hartuar prej tij, por duhet theksuar se ky nuk ishte aspak praktik. Mė tej pėrmban disa paradigma. Ndėr kėngėt e pėrfshira janė ato tė botuara mė parė nė frėngjishte nga Hekardi, njė material qė kishte dalė mė parė nė Cuneus prophetarum tė Pjetėr Bogdanit mė 1685, dhe disa lirika bejtexhinjsh. Jubani ėshtė edhe autor i njė historie tė papėrfunduar tė Skėnderbeut, e cila mbeti e pabotuar. Nga krijimtaria e tij poetike, vetėm dy vjersha kanė ardhur deri nė ditėt tona: njėra kushtuar Dora d'Istrias (1828-1888) dhe tjetra Skėnderbeut.

Pėrmbledhja e dytė e rėndėsishme me letėrsi gojore shqiptare e hartuar nga njė shqiptar u botua nga folkloristi dhe personaliteti kombėtar Thimi Mitko (56) (1820-1890) nga Korēa, pėrfaqėsues i shquar i kolonisė shqiptare tė Egjiptit. Xhaxhai i Thimit, Peti Mitko, kishte qenė udhėheqės i revoltės sė tė krishterėve nė Korēė dhe Tepelenė kundėr reformave turke tė Tanzimatit dhe pikėrisht me kėtė xhaxha gati legjendar Thimi, pasi bėri shkollėn greke nė vendlindjen Korēė, u largua nga Shqipėria mė 1850, nė fillim nė Athinė, pastaj nė Plovdiv e nė fund nė Vjenė, ku edhe punoi disa vjet si rrobaqepės. Mė 1865, nė moshė tė pjekur, Mitkoja emigroi nė Egjipt, ku hapi njė punė tregtie nė Beni Suef, qė i eci mbarė, dhe iu pėrkushtua lėvizjes kombėtare. Vdiq nga kanceri nė grykė nė Beni Suef mė 22 mars 1890.

Thimi (ose Euthimios) Mitko filloi tė shfaqė interesim pėr folklorin rreth vitit 1859 kur ishte nė Vjenė. Nga Spiro Dinia (1846?-1922) dimė se Mitkoja kishte nisur tė regjistronte material folklorik para vitit 1866. Ai i dha Dhimitėr Kamardės (1821-1882) kėngė popullore, gjėegjėza dhe pėrralla pėr pėrmbledhjen e tij. Kurse pėrmbledhja e vetė Mitkos me folklor shqiptar, qė pėrbėhej nga 505 kėngė popullore, dhe 39 pėrralla e fjalė tė urta kryesisht nga Shqipėria e jugut, u pėrfundua mė 1874 dhe u botua me alfabet grek katėr vjet mė vonė, nė vitin e Lidhjes sė Prizrenit, me titullin greqisht Albanikź melissa dhe shqip Bėlietta shqipėtare, Aleksandri 1878 (Bleta shqiptare). Kjo vepėr nuk qe vetėm e para pėrmbledhje e letėrsisė gojore e destinuar pėr publikun shqiptar, por edhe e para pėrmbledhje e tillė me interes tė vėrtetė shkencor. Ndėrkaq, flitet se njė kopje e kėtij libri ėshtė djegur publikisht nė Athinė. Botimet e mėparėshme me kėngė dhe pėrralla popullore shqiptare kishin qenė tepėr tė rralla e as kishin pėrfshirė aspektet mė tė bukura tė letėrsisė gojore shqiptare, as kishin mbuluar tė gjithė trevat e gjithė tematikėn. Mitkoja u pėrpoq qė kėtė trashėgimi kombėtare tė letėrsisė gojore ta paraqiste e ta ruante nė mėnyrė sa mė tė plotė. Nė parathėnie ai e shpreh kėshtu qėllimin e tij nė formė tė pėrgjithshme: "... shpėtimi edhe dhėnia brezave qė vinė, i fjalėvet dhe tekstevet shqipe, tė cilat, para disa vjetėsh i mblodha me shumė mundim e shpenzime, dhe besoj se do tė kenė njė vleftė, sepse nė kėto duket origjina, karakteri, zakonet e racės shqiptare; veēanėrisht dua qė t'u ipet njė shkak e njė nxitje bashkatdhetarėve shqiptarė pėr kulturėn edhe pėr tė studiuar gjuhėn e tyre amtare, nė kėtė mėnyrė t'u sjell dobi qė tė mundin edhe kėta tė pėrparojnė...". Materiali i 'Bletės Shqiptare' ėshtė klasifikuar dhe renditur sipas gjinive. Kėshtu, libri pėrfshin pjesė me kėngė tė vegjėlish, kėngė pėr festat popullore tė motmotit, kėngė dashurie, kėngė dasme, nizami, kurbeti, vaje e kėngė vajė, balada, epika historike, si dhe pėrralla, fabula e anekdota, kurse si shtojcė ka njė fjalor shqip-greqisht. Me kėtė pėrmbajtje pėr

__________________________________________________ _________________

56 kr. Haxhihasani 1962, Qosja 1982, vėll. 2, f. 235-264, Shuteriqi 1979a, f. 201-218, dhe Mitko 1981.
__________________________________________________ _________________

atė kohė kjo pėrbėnte njė vepėr themelore pėr letėrsinė gojore shqiptare. Por nė Evropėn Perėndimore lėvizja e romantizmit kishte rėnė prej kohėsh dhe bashkė me tė edhe interesimi pėr letėrsinė gojore e pėr traditat folklorike. Kjo rrethanė bėri qė pėrmbledhja e Mitkos tė mos pritej nė botė me atė vėmendje qė meritonte. Vepra u ripėrgatit pėr botim nga Gjergj Pekmezi (1872-1938) nė Vjenė mė 1924, duke pėrdorur alfabetin shqiptar tė kohės, me titullin Bleta shqypėtare e Thimi Mitkos dhe nė kėtė variant u prit mė mirė. Mitkoja hartoi edhe njė pėrmbledhje tjetėr shtojcė me letėrsi gojore shqiptare, e cila njihet me emrin 'Bleta e vogėl', por nuk mundi kurrė ta botojė. I pabotuar mbeti edhe fjalori i tij shqip-greqisht nė rreth 3000 faqe dorėshkrim, i cili u zbulua mė vonė nė Aleksandri. Dorėshkrime tė tjera tė tij, qė presin tė studiohen, janė ato qė gjenden nė Koleksionin Shqiptar tė Bibliotekės Mbretėrore nė Kopenhagė (57).

Pėrveē interesimit pėr letėrsinė gojore, Mitkoja ishte aktiv edhe nė lėvizjen kombėtare, sidomos si autor i tė paktėn pesė artikujve nė periodikė evropianė nė mbėshtetje tė ēėshtjes shqiptare. Kur shpėrtheu lufta me Malin e Zi nė fund tė vitit 1880, ai shpėrndau njė pėrkthim shqip tė Marsejezės. Mė 1881 Thimi Mitkoja qe njė nga anėtarėt themelues tė seksionit egjiptian tė Shoqėrisė sė tė shtypuri shkronja shqip e mė pas ndėrmori shpėrndarjen nė Egjipt tė sė pėrmuajshmes sė Jeronim De Radės Fiąmuri Arbėrit, qė u botua nga korriku 1883 deri nė nėntor 1887 nė Kalabri. Ai shkroi edhe pak poezi, por tė pesėmbėdhjetė vjershat qė janė ruajtur - njėra prej tyre ndodhet nė antologjinė e Dhimitėr Kamardės A Dora d'Istria gli Albanesi, Livorno 1870 (Dora d'Istrias shqiptarėt) - nuk kanė ndonjė vlerė letrare tė veēantė. Me interes letrar dhe historik mė tė madh ėshtė letėrkėmbimi i tij i vėllimshėm me albanologė tė tjerė tė shquar tė kohės: Jeronim De Rada (1814-1903), Dhimitėr Kamarda (1821-1882), Panajot Kupitori (1821-1881), Jan Urban Jarnik (1848-1923), Dora d'Istria (1828-1888), Kostandin Kristoforidhi (1830-1895), Vissar Dodani (rreth 1857-1939) dhe Gustav Majer (1850-1900).

Pėrpjekjet e Thimi Mitkos nė fushėn e folklorit u vazhduan nga bashkatdhetari i tij Spiro Risto Dine (58) (1846?-1922) nga Vithkuqi nė krahinėn e Korēės. Siē thotė vetė, Dinia qė fėmijė kishte mėsuar alfabetin e Veqilharxhit nga mėsuesi i tij i shkollės Than Xheka nė fshatin Treskė. Dinia emigroi nė Egjipt mė 1866, nė moshėn njėzet vjeē, rreth njė vit pas Thimi Mitkos, tė cilin e takoi atje e me tė cilin pas pak kohe do tė bashkėpunonte pėr pėrmbledhjen e Mitkos me kėngė dhe pėrralla popullore shqiptare. Ai ishte edhe anėtar themelues i seksionit tė Shoqėrisė sė tė shtypuri shkronja shqip nė Egjipt mė 1881. Ndėrkohė qė ishte nė Shibīn el Kōm, Spiro Dinia pati letėrkėmbim me Jeronim De Radėn dhe u frymėzua nga veprimtaria e vėllezėrve Frashėri. Mė vonė nė jetė do tė entusiazmohej sidomos nga botimi i poemės epike tė Naim Frashėrit Istori' e Skėnderbeut, Bukuresht 1898, e cila ishte vepra poetike mė e dashur pėr tė. Vdiq mė 12 prill 1922 nė Egjipt. Libri pėr tė cilin pėrmendet Spiro Dinia, madje i vetmi botim i rėndėsishėm i tij, ėshtė njė pėrmbledhje monumentale 856 faqesh me folklor e letėrsi shqiptare, i titulluar Valėt e detit, Sofje 1908. Kėtė titull Dinia e zgjodhi pėr tė simbolizuar rrugėn e mundimshme tė historisė sė Shqipėrisė si dhe dallgėt e njėpasnjėshme tė pushtimeve qė kishin pllakosur atdheun e tij. Valėt e detit ėshtė e ndarė nė dy pjesė. Nė 412 faqet e para kemi poezi atdhetare tė vetė Dines, asnjė nga tė cilat nuk ėshtė tėrheqėse pėr lexuesin e sotėm, si dhe poezi tė shkrimtarėve tė tjerė e tė udhėheqėsve kombėtarė tė periudhės sė Rilindjes: Koto Hoxhi, Thimi Thoma Kreji, Kostandin Kristoforidhi, Anastas Kullurioti, Loni Logori dhe Jani Vreto. Ndonjė vjershė atdhetare, ndonėse disi e fryrė e nė traditėn e Rilindjes, iu kushtohet albanologėve tė shquar si Johan Georg fon Han, Dora d'Istria dhe Kostandin Kristoforidhi. Pjesa e dytė e veprės i kushtohet letėrsisė folklorike; ndėr to gjejmė kėngė dashurie, kėngė dasme, vaje, vargje humoristike e

__________________________________________________ _________________

57 kr. Gangale 1973, f. 19 (II 13), f. 44 (III 1, III 2, III 19).

58 kr. Mann 1955, f. 47-48, Faensen 1980, f. 95, dhe pėr gjuhėn e tij Hidi 1987.
__________________________________________________ _________________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:34

satirike, ndonjė vjershė fetare e didaktike, pėrralla dhe mitologji. Nė kohėn e botimit Valėt e detit ishte libri mė i madh nė faqe se ēdo libėr tjetėr shqip i botuar deri atėherė.

Shtjefėn Konstantin Gjeēov-Kryeziu, zakonisht i njohur me emrin Shtjefėn Gjeēovi (59) (1874-1929) ishte i pari folklorist shqiptar qė mblodhi letėrsinė gojore nė njė mėnyrė mė sistematike e mė shkencore. Ka lindur nė fshatin Janjevė nė jug tė Prishtinės nė Kosovė mė 12 korrik 1874 (sipas burimesh tė tjera, mė 3 tetor 1873). Nė shkollėn e vendlindjes qe nxėnėsi mė i mirė e me dhunti tė jashtėzakonshme. Pėr kėtė arsye, autoritetet kishtare tė Shkupit e dėrguan qė tė vogėl nė seminarin franēeskan tė Troshanit nė veri tė Lezhės. Mė 1888, nė moshėn katėmbėdhjetė vjeē, u dėrgua pėr tė vazhduar shkollėn nė institucione arsimore franēeskane nė Bosnjė. Mė 15 gusht 1892, hyri nė seminarin e Fojnicės pranė Sarajevės, vazhdoi pastaj nė Derventa (1893) dhe Banja Luka (1893) nė Bosnjėn veriore dhe mė pas hyri nė seminarin franēeskan tė Kreshevės, pėrsėri afėr Sarajevės, ku studioi teologji sė bashku me shokun e klasės Pashko Bardhi (1870-1948), i cili mė vonė do tė bėhej gazetar i njohur dhe pronar i revistės kulturore tė Shkodrės Hylli i Dritės. Gjeēovi i ri u shugurua prift i urdhrit franēeskan mė 1896 dhe po atė vit u kthye nė Shqipėri. Shėrbeu si famullitar nė Pejė dhe mė 1905-1906 zuri vendin e shokut tė tij Pashko Bardhi si mėsues i shqipes nė fshatin shqipfolės Arbanasi (ital. Borgo Erizzo), nė rrethinat jugore tė Zarės (Zadar) nė bregun e sipėrm dalmat. Mė vonė, Gjeēovi jetoi nė njė numėr vendbanimesh tė malėsisė sė thepisur tė Shqipėrisė sė veriut, pėrfshirė Laēin rrėzė malėsisė sė Kurbinit (rreth viteve 1899-1905), Gomsiqen, nė lindje tė Shkodrės (1907-1915), Thethin nė cepin verior (1916-1917), dhe Rubikun nė rrethin e Mirditės (rreth v. 1919-1921). Pikėrisht kėtu mes fisesh malėsore ai filloi tė mbledhė material pėr letėrsinė gojore, kanunin fisnor, arkeologjinė, si edhe objekte tė kulturės popullore.

Ndėr botimet mė tė para tė Shtjefėn Gjeēovit janė dymbėdhjetė vjersha qė dolėn nėn pseudonimin Lkeni i Hasit nė organin me influencė tė Faik Konicės Albania mė 1901-1902. Ai ėshtė autor edhe i disa krijimeve dhe pėrkthimeve fetare, tė cilat i shkroi dhe i botoi alfabetin e shkrimtarėve katolikė tė shekullit tė shtatėmbėdhjetė (Pjetėr Budi, Frang Bardhi, Pjetėr Bogdani). Disa prej tyre tani gjenden rrallė, si Pajtoria e Durzit a se Sc' Lucia, Shkodėr 1902,1904 (Pajtorja e Durrėsit ose Shėn Luēia), dy kopje tė sė cilės gjenden nė Bibliotekėn Kombėtare nė Tiranė; Atil Rreguli, Shkodėr 1912, pėrkthim shqip i pjesės me tri akte 'Atilio Regolo' tė poetit dhe melodramaturgut italian Pietro Metastasio (1698-1782); Shna Ndou i Padues, Shkodėr 1912, pėrkthim i njė vepre tė njė tė quajturi A.N. Dal-Gal; dhe Joana d'Ark, Shkodėr 1915/1916, po kėshtu pėrkthimi i njė vepre tė njė tė quajturi A. F. nga Bergamo. Ai gjithashtu la pa botuar pėrkthime tė sentencave tė Sokratit, tė romanit polak shumė tė lexuar Quo vadis (1916) tė Henrik Shenkieviēit (Henryk Sienkiewicz, 1846-1916) dhe pjesėve nga 'Scritti su Parga' tė poetit neoklasik italian Ugo Foskolo (1778-1827). Pėrveē kėsaj, Gjeēovi na ka lėnė si trashėgim gjithsej tridhjetė e tetė vepra origjinale ende tė pabotuara, ndėr to shtatė pjesė teatrore dhe disa tregime. Nga pjesėt teatrore mund tė pėrmendim Mojsi Golemi dhe tragjikomedia kombėtare Mark Kuli Kryeqitas, tė cilat, edhe pse aspak tė pėrpunuara, kanė vendin e tyre nė fillimet e historisė sė teatrit shqiptar. Njė numėr nga kėto vepra ruhen nė Arkivin Qendror Shtetėror nė Tiranė.

Vėshtruar nga ana stilistike, veprat e Gjeēovit nuk kanė ndonjė nivel artistik fort tė lartė, ndonėse, si rregull, e tregojnė pėrkatėsinė e fortė ndaj gegėrishtes dhe njohjen e shkėlqyer tė saj me fjalorin e pasur dhe frazeologjinė shprehėse e tė larmishme. Ndėrkaq gjuha e tij ėshtė pėrgjithėsisht lakonike dhe e ngjeshur. Kritikėt e kanė cilėsuar purist nė gjuhė, ashtu si Anton Xanoni (1862-1915) dhe Mati Logoreci (1867-1941). Po ashtu si kėta, ai ndiente kėnaqėsi tė thellė me fjalėt e rralla dhe me shprehjet tipike veriore, qė kuptoheshin vetėm nė kėto krahina. Ndėr botimet e tij mė me interes ėshtė libri 144 faqesh Agimi i gjytetniis, Shkodėr 1910,

__________________________________________________ _________________

59 kr. Ajeti 1951, Mata 1982, Gjeēovi 1985, dhe Malaj 1990, f. 34-35.
__________________________________________________ _________________

kushtuar Gjergj Fishtės, i cili pėrmban njė pėrmbledhje artikujsh didaktikė dhe aforizmash pėr Shqipėrinė dhe gjuhėn e saj. Nė kėtė monografi tė shkruar gegėrisht mendimet i enden nga njėri filozof a shkrimtar i madh tek tjetri dhe nė epoka tė ndryshme. Artikujt janė tė grupuar nė mėnyrė disi tė pėrgjithshme sipas kėsaj tematike: shoqnija, besimi e atėdheu, atdhedashnija, dhe giuha. Ai ėshtė edhe autor i njė numri artikujsh dhe studimesh, tė botuara e tė pabotuara, pėr historinė, etnografinė dhe arkeologjinė e Shqipėrisė. Gjeēovi madje ishte arkeolog i flaktė, sidomos nė Gomsiqe e mė pas nė Zym, njė fshat nė Has afėr Prizrenit. Njė dėshmi e entusiazmit tė tij pėr gėrmime, pėr tė zbuluar lashtėsinė e Shqipėrisė, mund tė gjendet nė Trashigime thrako-ilirjane, njė seri artikujsh studimorė tė botuar nė Hylli i Dritės mė 1924. Nė njė studim tjetėr, Nji argtim arheologjik, i cili doli nė revistėn franēeskane Zāni i Shna Ndout nė korrik 1920, ai na thotė: "Arheologjia asht nji argtim aq i kandshėm, sa s'kallxohet me gojė, e sa asht i kandshėm, aq e ma asht i vlefshėm... Shifni, pra, se gadi kurrnji ndryshim s'ka ndėrmjet arheologut e letrarit, qėllimi i njanit e i tjetrit ka nji qandėrr e asht e mira e vendit e tė qitunit nė dritė tė visarit kombtar".

Shtjefėn Gjeēovi si studiues i kulturės shqiptare nuk la gjurmė vetėm nė fushėn e arkeologjisė. Ai pėrmendet kryesisht pėr kodifikimin monumental dhe botimin e sė drejtės zakonore shqiptare, Kanuni i Lekė Dukagjinit, Shkodėr 1933, i cili sė pari u botua pjesė-pjesė nė Albania tė Faik Konicės mė 1898 dhe 1899, e pastaj mė gjerė nė revistėn e Shkodrės Hylli i Dritės nga 1913 deri 1924. Kanuni i Lekė Dukagjinit ėshtė unikal si shkrim e pėrmbledhje e ligjit tė pashkruar tė fiseve malėsore tė Shqipėrisė sė veriut. Ky kanun ishte ai qė drejtonte dhe rregullonte sjelljen nė shoqėri, madje ēdo anė tė jetės nė trevat e veēuara e tė thella tė malėsisė sė veriut. Ai respektohej me rreptėsi nga fiset dhe kishte pėrparėsi mbi ēdo legjislacion tjetėr, qoftė ekleziastik apo laik, qė orvatej tė zinte vend nė malėsi. Me anėn e kėtij kodi ligjor tė lashtė fiset malėsore qenė nė gjendje tė ruajnė identitetin e tyre, autonominė e tyre, edhe pse pėr pesė shekuj me radhė qenė zyrtarisht pjesė pėrbėrėse e Perandorisė Osmane. Vėzhguesit tė sotėm mund t'i duken barbare disa aspekte tė Kanunit si pėrcaktimi i gjakmarrjes si mjet i kėrkimit tė drejtėsisė dhe statusi tepėr inferior i gruas, sė cilės i mohoheshin jo vetėm tė drejtat e privilegjet e burrit, por edhe tė gjitha detyrat e tij. Kanuni thotė shprehimisht: "grueja āsht shakull pėr me bajtė". Megjithatė, kėto tipare vetvetiu pasqyrojnė realitetin social tė fiseve patriarkale qė aq shumė i nėnshtroheshin gjakmarrjes.

Gjakmarrja, ndonėse shumė e pakėsuar nė Shqipėri pas Luftės sė Dytė Botėrore, prapėseprapė ka mbetur njė tipar i shoqėrisė shqiptare nė veri, sidomos nė Kosovė, ku realisht mijėra familje kanė rėnė nė grackėn e riteve tė gjakut dhe kanė mbetur tė ngujuara edhe sot e kėsaj dite. Njė fushatė kundėr gjakmarrjes mė 1990, e drejtuar nga njė komitet intelektualėsh tė shquar shqiptarė tė Kosovės dhe nė veēanti nga etnografi Anton Ēetta (1920-1995), shpuri nė pajtimin e mbi nėntėqind gjaqeve nėpėrmjet skenash emocionuese dramatike tė tubimeve tė mėdha. Njė nocion i kanunit fisnor, qė ende shihet me njė farė adhurimi apo tė paktėn mrekullimi, ėshtė ai i besės, mbajtja absolute e fjalės sė dhėnė, ēfarėdo qė tė ndodhė. Kanuni i Lekė Dukagjinit ka qenė objekt qė ka tėrhequr mjaft historianė, specialistė tė drejtėsisė dhe etnografė, jo vetėm nė Shqipėri e nė Kosovė por edhe mė gjerė. Kanuni ėshtė pėrkthyer italisht nga Pal Dodaj (Romė 1941) dhe anglisht nga Leonard Foks (Leonard Fox) (Nju Jork 1989).

Mė 1926 atė Shtjefėn Gjeēovi u transferua nė famullinė e Zymit, njė nga fshatrat katolike nė krahinėn e Hasit midis Prizrenit dhe Gjakovės nė Kosovė. Atje, me famėn qė gėzonte si luftėtar kombėtar shqiptar i vendosur dhe si studiues i interesuar nė zbulimin dhe nxjerrjen nė dritė tė lashtėsisė sė popullit tė vet, ai ndezi urrejtjen e popullsisė serbe vendėse e tė autoriteteve serbe. U vra afėr Zymit mė 14 tetor 1929, rrugės kur po kthehej nė shtėpi nga Prizreni. Vrasja e Shtjefėn Gjeēovit ishte njė humbje pėr etnografinė dhe arkeologjinė shqiptare dhe shkaktoi njė tronditje tė madhe nė popull anembanė vendit. Nė Tiranė Parlamenti e pėrkujtoi vdekjen e tij me njė radhė ligjėrimesh prekėse mė 11 nėntor tė atij viti. Varri i Shtjefėn Gjeēovit nė Karashėngjergj afėr Prizrenit ka mbetur njė vend pelegrinazhi pėr shqiptarėt e tė gjitha besimeve edhe sot e kėsaj dite me gjithė mospėlqimin dhe zemėrimin e autoriteteve serbe, qė ende pėrpiqen ta mbajnė Kosovėn nė zotėrim tė tyre me ēdo ēmim.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:34

9.8 Lindja e gazetarisė shqiptare



Nė gjysmėn e dytė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė Shqipėria po lėngonte nėn kandilin qė po fikej tė Perandorisė Osmane. I Sėmuri i Bosforit nuk kishte mė ēfarė t'i ofronte kėtij populli qė tani po kėrcėnohej mė shumė se kurrė nga asimilimi kulturor. Ishte lėvizja e Rilindjes, e zgjimit kombėtar, ajo qė, sikundėr e pamė, shprehu vullnetin e Shqipėrisė pėr tė mbijetuar. Nė rrethana tė tilla tė vėshtira ėshtė e lehtė tė vihet re e tė ēmohet fakti se shtrati kryesor i letėrsisė
nė kėtė periudhė ishte vetėm ai kombėtar dhe politik. Nuk ishte koha pėr ushtrime artistike e letrare abstrakte pa lidhje me realitetin kombėtar e politik. Shkrimtarėt dhe intelektualėt shqiptarė para sė gjithash shqetėsoheshin pėr ēlirimin e popullit tė tyre nga 'zgjedha turke', pėr arsimimin dhe pėrparimin kulturor tė njė populli tė lėnė prapa nė pluhurin e historisė, pėr tė ushqyer ndjenjėn e identitetit kombėtar nė mendjet dhe zemrat e bashkėkombasve shqiptarė, tė ndarė sikundėr qenė nė fe tė ndryshme e nė sfera tė ndryshme kulture tė huaj. Fryma e romantizmit kombėtar nė letėrsinė qė po lindte nė kėtė periudhė, pati vėrtet ndikimin e vet nė masat e gjera. Thirrja poetike e Pashko Vasės drejtuar bashkatdhetarėve pėr tė shpėtuar Shqipėrinė, nėnėn e tyre tė "rrėxue e tė bamun trok," ishte dėgjuar kudo, kurse vjershat patriotike tė Naim Frashėrit kėndoheshin e pėlqeheshin gjithandej. E vėrtetė ėshtė se poezitė politike do tė zgjonin deri diku mendjet dhe zemrat e shqiptarėve, por ato nuk do tė mjaftonin.

Pėrhapja e informacionit, e ideve, e veprave tė letėrsisė artistike tė shkruara shqip, tė gjitha kėto tipare tė njė kulture tė re nė zhvillim, kėrkonin gazeta dhe mjete botimi. Kjo ėshtė arsyeja qė gazetaria luajti njė rol vendimtar nė letėrsinė e Rilindjes tė ēerekut tė fundit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė. Nė vitet tetėdhjetė dhe nėntėdhjetė, organe periodike nė gjuhėn shqipe shpėrthyen e lindėn nė tė gjitha qytetet mė tė mėdha tė Ballkanit, si nė Konstantinopojė, Bukuresht, Sofje, Selanik dhe Athinė, dhe i ēuan idealet e Rilindjes edhe nė qoshet mė tė humbura tė trevave ku flitej shqip (60). Botimet nė gjuhėn shqipe nė fillim qenė tė rralla. Disa organe shtypi tė vjetra nė gjuhė tė huaja nė Ballkan botonin nganjėherė ndonjė artikull nė gjuhėn shqipe: Pellazgos, njė e pėrjavshme politike shoqėrore nė gjuhėn greke pėr shqiptarėt dhe grekėt, qė u botua nė Lamia nga Anastas Byku; Ishkodra, organi zyrtar nė gjuhėn turke i vilajetit tė Shkodrės, qė dilte ēdo javė mė 1879 e qė njė vit mė pas u vu nė shėrbim tė Lidhjes sė Prizrenit; dhe e pėrjavshmja qė e kemi pėrmendur e Anastas Kulluriotit, Hź fōnź tźs Albanias (Zėri i Shqipėrisė), 1879-1880, qė dilte nė Athinė dhe kėrkonte njė Shqipėri tė bashkuar e tė pavarur.

Vetė botimi i gazetave nė gjuhėn shqipe e ka zanafillėn nė Konstantinopojė me organin Drita, qė mė pas mori emrin Diturija, e cila u botua nga Shoqėria e tė shtypuri shkronja shqip nga gushti 1884 deri nė korrik 1885. Kryeredaktori i kėsaj gazete tė parė shqiptare nė Perandorinė Osmane qe Pandeli Sotiri (1852-1890) nga fshati malor Selckė afėr Gjirokastrės, i cili luajti njė rol tė dorės sė parė nė themelimin e shkollės sė parė shqipe nė Korēė mė 1887. Nė punėn e botimeve, veēanėrisht aktive, sikundėr kemi theksuar, kanė qenė kolonitė

__________________________________________________ _________________


60 Pėr shtypin e Rilindjes, kr. Daka 1971-1974, Sokolova 1979, dhe Körner 1982.
__________________________________________________ _________________

shqiptare tė Rumanisė (61). Pikėrisht kėtu filloi shtypjen e librave mė 1886 e para shtypshkronjė nė gjuhėn shqipe, e ngritur nga Jani Vretoja. Mė 15 maj 1887 nė Braila, nė Danubin e poshtėm, doli numri i parė i sė pėrjavshmes Drita, mė vonė nė rumanishte Lumina. Njė vit pas Dritės doli me katėr faqe Shqipėtari/Albanezul, qė u botua nė Bukuresht mė 7 gusht 1888 nga shoqėria Drita nėn redaktimin e Nikolla Naēos (1843-1913) nga Korēa, i cili mė vonė do tė themelonte njė institut kulturor shqiptaro-rumun pėr pėrgatitjen e mėsuesve shqiptarė. Kjo e pėrjavshme, me artikuj nė shqipe, rumanishte dhe frėngjishte, doli me ndėrprerje pesė vjet deri mė 1903, me njė jetėgjatėsi tė shėnuar pėr organet e shtypit shqiptar tė kohės. Njė e pėrjavshme tjetėr e Bukureshtit, ku u shpallėn qartė qėllimet e lėvizjes kombėtare, ishte Shqipėria, 1897-1899, nė katėr faqe, qė botohej shqip, rumanisht, frėngjisht e greqisht nga njė komitet i shoqėrisė Dituria, vazhduese e shoqėrisė Drita, e kryesuar nga Vissar Dodani dhe Jorgji Meksi. Ajo jep tė dhėna tė shkėlqyeshme pėr lėvizjen kombėtare nė Rumani dhe gjetiu gjatė atyre dy viteve edhe pėr studiuesit e sotėm.

Botuesi i gazetės Shqipėria Vissar Dodani (62) (rreth v. 1857-1939) prej Korēe u frymėzua ndėr tė tjera nga botimi i 'Bletės shqiptare' tė Thimi Mitkos mė 1878, pėr t'ia kushtuar energjitė e veta lėvizjes kombėtare. Nė mars 1880 emigroi nė Bukuresht, ku kishte xhaxhanė, pėr tė gjetur punė si tregtar, kurse mė 1884 u bė anėtar i shoqėrisė Drita. E pėrjavshmja e tij, mė pas e pėrdyjavshme, Shqipėria, qė doli nė gjashtėdhjetenjė numra nga 10 maj 1897 deri mė 18 qershor 1899, kishte pėr qėllim forcimin e unitetit tė shqiptarėve tė tė gjitha besimeve fetare. Por Vissar Dodani nuk qe vetėm botues. Ai qe autor i njė letėrkėmbimi tė vėlllimshėm me figura tė tjera udhėheqėse tė Rilindjes, si dhe i njė libri me titullin Mialt' é mblétese, Bukuresht 1898 (Mjalti i bletės), njė antologji 244-faqesh me poezi, fjalė tė urta dhe pėrralla popullore, qė jo rastėsisht tė kujton 'Bletėn shqiptare' tė Thimi Mitkos tė botuar njėzet vjet mė pėrpara. Nė tė Dodani mblodhi poezinė e tij si dhe poezi tė shkrimtarėve tė tjerė tė Rilindjes, ndėr ta Jani Vreto, Pashko Vasa, Faik Konica, Thimi Mitko, Zef Skiroi dhe Naim Frashėri.

Njė pjesė e mirė e materialit tė 'Mjaltit tė bletės' ishte botuar mė pėrpara nė Shqipėria. Dodani botoi gjithashtu njė poemė satirike me 1332 vargje me titullin Tringėllim a Serb'e zuzarėvet, Bukuresht 1903, dhe pėrktheu vepra mjaft tė ndryshme nga njėra-tjetra, qė nga pėrrallat arabe tė Dervish Abdul Bekirit deri te libreti i operės sė Verdit Trovatore, Bukuresht 1910. Mė 1915, Dodani u shpėrngul nė Gjenevė dhe shėrbeu nė dhjetor 1918 si sekretar i komitetit kombėtar shqiptar tė kryesuar nga Turhan pasha, kryetar i qeverisė sė pėrkohėshme tė Durrėsit, e cila kėrkonte njohje ndėrkombėtare nė Evropėn pas Luftės sė Parė Botėrore. Nė vjeshtė 1919 Dodani u kthye nė Rumani. Mė pas ai ka botuar librin 200 faqesh Memoriet e mija - kujtime nga shvillimet e para tė rilindjes tė kombit shqipėtar ndė Bukuresht, Konstancė 1930, ku pėrfshiu letėrkėmbimin e tij me shumė figura udhėheqėse tė periudhės sė Rilindjes. Vdiq nė kryeqytetin rumun mė 16 mars 1939.

Jorgji Meksi (63) (1860-1942), kishte studiuar gazetari nė Athinė para se tė emigronte nė Bukuresht pėr tė themeluar sė bashku me Vissar Dodanin periodikun Shqipėria, ku botoi mjaft artikuj pėr gjuhėn shqipe, arsimin dhe politikėn. Gaetano Petrotta (1882-1952) e ka quajtur Nestor tė gazetarisė shqiptare (64). Mė pas Meksi bashkėpunoi nė Gjirokastėr me gazetėn e pėrjavshme Demokratia tė Xhevat Kallajxhiut (1904-1989), e cila doli nga 1925 deri 1939. Nga

__________________________________________________ _________________

61 Pėr njė vėshtrim mbi shtypin shqiptar nė Rumani, kr. Bala 1964.

62 kr. Petrotta 1950b, f. 198-200.

63 kr. Petrotta 1950b, f. 200-201.

64 kr. Petrotta 1950b, f. 200.
__________________________________________________ _________________

janari 1932 deri nė korrik 1934 si dhe nga shkurti 1938 e deri nė fund kėtė gazetė e redaktoi vetė Meksi.

Jashar S. Erebara (1872-1953) ka qenė gazetar, politikan dhe atdhetar nga Dibra, i cili pati emigruar pėr t'iu shtuar radhėve tė shumta tė bashkėsisė shqiptare tė kolonisė sė Bukureshtit. Atje ndoqi studimet nė institutin kulturor shqiptaro-rumun pėr pėrgatitje mėsuesish, i themeluar nė vjeshtė 1892 nga Nikolla Naēoja (1843-1913), e mė pas punoi nė administratėn osmane derisa u dėbua pėr shkak se jepte mėsim gjuhėn shqipe. Erebara bashkėpunoi me njė numėr organesh shtypi shqip, sidomos me Shqipėrinė e Vissar Dodanit. Nė qershor 1902 themeloi gazetėn e vet Albanija nė Beograd, e cila doli deri mė 1906. Motoja e kėtij organi ishte 'Shkipnija e Shkiptarvet'. Erebara mori pjesė aktive nė komitetet revolucionare anembanė Ballkanit nė mbrojtje tė interesave shqiptare ndėrkohė qė gadishulli dalėngadalė po hynte nė luftė. Nė gusht 1911 themeloi njė gazetė tjetėr, Shkupi, nė Shkup pėr tė mbrojtur interesat e kombit. Pas shpalljes sė pavarėsisė sė Shqipėrisė nė nėntor 1912, Jashar Erebara u bė deputet nė parlamentin shqiptar dhe u pėrpoq pėr bashkimin e Kosovės me Shqipėrinė.

Aktiv si botues dhe figurė e lėvizjes kombėtare nė Bukuresht, e mė pas gjetiu, ka qenė edhe Dervish Hima (65) (1873-1928), pseudonimi i Ibrahim Mehmet Naxhiut nga Struga nė breg tė liqenit tė Ohrit. Hima ndoqi shkollėn nė Manastir e Selanik, dhe studioi dy vjet mjekėsi nė Konstantinopojė, ku nė fillim mbėshteti lėvizjen e xhonturqve dhe nisi tė mendojė pėr zgjidhjen e ēėshtjes shqiptare. Nga viti 1895 e deri nė Luftėn I Botėrore u end pa u lodhur nga njeri vend nė tjetrin, duke propaganduar ēėshtjen shqiptare me artikuj e pamflete. Dervish Hima ishte kundėrshtar i papajtueshėm i sundimit turk nė Shqipėri dhe autor i njė numri manifestesh radikale qė bėnin thirrje pėr luftė tė pėrgjithshme kundėr Portės. Si i tillė, ai u ndoq kėmba- kėmbės nga autoritetet osmane kudo qė shkonte dhe u burgos disa herė. Nė Bukuresht botoi gazetėn jetėshkurtėr Pavarėsia e Shqipėrisė, e cila doli mė 1898 shqip, frėngjisht dhe rumanisht. Nė tetorin e vitit tjetėr u shtrėngua tė ikė nga Rumania nė Romė, ku bashkėpunoi me Mehmed bej Frashėrin nė tė pėrdyjavshmen Zėn' i Shqipėnisė, qė dilte frėngjisht dhe shqip. Mė 1903 Dervish Hima botoi tė pėrdyjavshmen L'Albanie nė Gjenevė, e cila vazhdoi si e pėrmuajshme nga 1905 deri mė 1906 nė Bruksel. Mė 1909 e gjejmė nė Konstantinopojė ku nxirrte tė pėrjavshmen Shqipėtari-Arnavud me Hilė Mosin, njė organ periodik turqisht dhe shqip i financuar nga Austro-Hungaria. Kjo gazetė zgjati derisa u ndalua mė 1910. Dervish Hima mori pjesė aktive nė jetėn publike edhe pas shpalljes sė pavarėsisė nė nėntor 1912. Nė vjeshtėn e vitit 1917 u emėrua nga autoritetet austro-hungareze inspektor arsimi pėr qarkun e Tiranės, kurse mė 1920 u bė i pari drejtor i zyrės sė shtypit nė Shqipėri.

Brenda Shqipėrisė, i vetmi organ shtypi nė gjuhėn shqipe nė shekullin e nėntėmbėdhjetė ka qenė e pėrmuajshmja fetare, e pėrmendur mė parė, Elēija i Zemers t'Jezu Krisctit, qė shtypej nė Shkodėr nė Shtypshkroja e Zojės s'Paperlyeme, tė ngritur nga jezuitėt mė 1870. Botimi i kėsaj reviste, nė fillim me katėr faqe, filloi nė mars 1891. Pak e nga pak faqet u shtuan nė tetė, dymbėdhjetė e nė fund nė gjashtėmbėdhjetė, kurse nga 1908 deri mė 1914 pati edhe njė shtojcė letrare e kulturore. Mė 1914 titulli u ndryshua pėr tė tingėlluar mė shqip, Lajmtari i Zemers t'Jezu Krishtit. Po atė vit, shtojca letrare e kulturore doli si revistė mujore mė vete, Pėrparimi, qė zgjati nga janari 1914 deri mė 1916. Lajmtari i Zemers t'Jezu Krishtit qe themeluar nga padėr Domeniko Pasi (66) (Domenico Pasi, 1847-1914) nga Verona, i cili kishte themeluar edhe qendrėn misionare jezuite nė Shkodėr mė 1888 dhe bashkėpunoi me revistėn me pėrkthime tė njė numri himnesh nė shqipe deri nė fund tė jetės sė tij. Por Lajmtari i Zemers t'Jezu Krishtit

__________________________________________________ _________________

65 kr. Kaleshi nė: Bernath (red.) 1974-, f. 161-164, Prifti 1987, dhe Kaleshi 1991, f. 88-97.

66 kr. Cordignano 1933-1934, dhe Jesuits... 1988, f. 72.
__________________________________________________ _________________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:34

mbeti njė dukuri e veēantė, sepse nė Shqipėri nuk kishte qendra banimi aq tė mėdha sa tė ofronin infrastrukturėn e nevojshme pėr botim. As Shkodra e Korēa, tė vetmet qytete pėr tė cilat mund tė flitej nė Shqipėri, nuk mund tė krahasoheshin me ato qytete jashtė ku shqiptarėt po emigronin nė numėr pėrherė e mė tė madh. Kryeqyteti i Bullgarisė Sofje, ashtu si Bukureshti, ishte bėrė qendėr e emigracionit shqiptar nė gjysmėn e dytė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė (67). Edhe kėtu udhėheqėsit e bashkėsisė shqiptare, tė nxitur nga kultura e zgjimit kombėtar, nisėn tė organizojnė veprimtari kulturore kombėtare. Ndėr figurat udhėheqėse tė lėvizjes kombėtare nė Sofje ishte Shahin bej Kolonja (68) (1865-1919) nga Starja e Kolonjės afėr Korēės. Ai kishte kryer mė 1895 Mülkijen, njė shkollė e njohur e administrimit publik nė Konstantinopojė, dhe kishte qenė mėsues nė disa shkolla tė mesme turke. Mbahet mend sidomos si botues i sė pėrdyjavėshmes Drita (69), qė e nxori nė Sofje nė 101 numra nga nėntori 1901 deri mė 1908 pėr tė mbrojtur tė drejtat e kombit shqiptar. Kolonja ua shpėrndau kėtė gazetė shtatėqind pajtimtarėve nė mbarė Perandorinė Osmane me ndihmėn e konsullatave austro-hungareze. Drita, e shtypur nė gjuhėn shqipe me ndonjė artikull tė rastit greqisht, turqisht apo frėngjisht, luajti rol nė zgjimin e identitetit kombėtar ndėr shqiptarėt. Nė kėtė gazetė Sami Frashėri ribotoi manifestin e tij politik Shqipėria - Ē'ka qėnė, ē'ėshtė e ēdo tė bėhetė? e po aty Kolonja e pėrktheu atė nė turqishte dhe e botoi me titullin Arnavutluk ne idi, ne dir ve ne olacak; ai botoi nė disa numra edhe tregimin Oxaku (Oxhaku) tė Mihal Gramenos.

Veprimtaria publicistike gazetare e Kolonjės qe lehtėsuar mjaft nga shtypshkronja Mbrothėsia e ngritur prej Kristo Luarasit (1875-1934) nga fshati Luaras i Kolonjės. Kristo Luarasi mėsimet e para i mori nė shkollėn e fshatit Hotovė nga mėsuesi dhe botuesi Petro Nini Luarasi. Mė 1892, pasi autoritetet osmane i mbyllėn shkollat nė gjuhėn shqipe, emigroi nė Rumani dhe gjeti punė si tipograf. Mė 1896 u shpėrngul nė Sofje dhe ngriti shtypshkronjėn Mbrothėsia, e cila do tė luante njė rol tė jashtėzakonshėm nė pėrhapjen e letėrsisė shqiptare. Sė bashku me Kosta Jani Trebickėn dhe Mid'hat bej Frashėrin (1880-1949), botoi almanakun kulturor Ditėrėfenjės ose Kalendari kombiar, i cili doli ēdo vit, me disa ndėrprerje tė gjata, nga 1897 deri 1928. Kalendarėt kombėtarė qenė vepra relativisht tė rėndėsishme nė historinė e letėrsisė shqiptare pėrderisa, ashtu si almanakėt familjarė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė nė bashkėsitė fshatare tė prerive tė Amerikės sė Veriut, lexoheshin nė mjaft shtėpi. Kėta almanakė e bėnin publikun e gjerė ta ndiente se ekzistonte njė letėrsi shqiptare, publik qė pėrndryshe kishte pak kontakt me veprat bashkėkohore tė prozės dhe poezisė shqiptare. Por pėr Kristo Luarasin ky qe vetėm fillimi. Nė shtypshkronjėn Mbrothėsia ai botoi edhe tridhjetė e shtatė monografi nga letėrsia shqiptare, ndėr to veprat e Spiro Dines, Mihal Gramenos, Papa Kristo Negovanit, Mid'hat bej Frashėrit [Lumo Skėndo] dhe Hilė Mosit. Ai gjithashtu ribotoi veprat e Naim dhe Sami Frashėrit, duke e mundėsuar shpėrndarjen masive tė kėtyre veprave tė rėndėsishme. Kristo Luarasi kreu udhėtime nė Korfuz, Itali dhe Konstantinopojė pėr tė bashkėrenduar punėt e lėvizjes kombėtare e pėr tė nxitur botimet nė gjuhėn shqipe. Nė Sofje bashkėpunoi me Shahin Kolonjėn nė themelimin e organit Drita, qė pėrmendėm mė lart. Pas revolucionit tė xhonturqve Luarasi e transferoi shtypshkronjėn nė Selanik, ku gjatė njė viti nxori rreth gjashtėdhjetė vepra: libra, gazeta, revista dhe mbi 10.000 abetare, qė i shpėrndau falas nė popullsinė shqipfolėse. Nė mars 1910, pasi autoritetet turke kishin filluar ta shihnin me

__________________________________________________ _________________

67 Pėr emigracionin shqiptar nė Rumani e Bullgari e pėr kulturėn e Rilindjes atje, kr. Dėrmaku 1987 dhe Maksutovic 1992.

68 kr. Zallėmi 1962, dhe Tako 1984.

69 kr. Behri nė: Bihiku (red.) 1981, f. 578-609.
__________________________________________________ _________________

dyshim veprimtarinė e tij, e ktheu prapė shtypshkronjėn nė Sofje. Kėtu ai botoi gazetėn e pėrjavshme Liria e Shqipėrisė nga 1911 deri mė 1915. Mė 1921 u kthye nė Shqipėri dhe themeloi Shtypshkronjėn Luarasi, e cila do tė bėhej shtypshkronja mė e madhe nė vend.

Kosta Jani Trebicka (vd. 1944) ishte partner i Luarasit nė themelimin e shtypshkronjės Mbrothėsia dhe nė botimin e Kalendarit kombiar, qė pati njė ndikim tė madh nė mbarė vendin. Trebicka ėshtė edhe autor i disa poezive qė u botuan nė Albania tė Faik Konicės, dhe pėrkthimeve tė njė proze nė tri pjesė me titull Fushatė e vdekura tė Sibirit (70) Bukuresht 1896, dhe pjesės nė pesė akte Gjenoveva, Sofje 1908. Mė 1901 ai ishte kryetar i shoqėrisė Dėshira, njė klub patriotik i themeluar nė Sofje mė 1893 pėr pėrgatitje mėsuesish tė shqipes. Dihet se pas njė viti Trebicka dha gjuhė shqipe nė njė shkollė nate tė hapur nga kjo shoqėri.

Ndėr shqiptarėt aktivistė tė lėvizjes kombėtare nė Sofje nė vitet e para tė shekullit tė njėzetė ka qenė Josif Jovan Bageri (71) (1870-1915), gazetar dhe poet nga Nistrova e Rekės nė krahinėn e Dibrės. Mė 1887, nė moshėn shtatėmbėdhjetė vjeē, Bageri u shpėrngul nė Sofje pėr tė kėrkuar punė dhe, pasi kaloi vėshtirėsitė e para, filloi tė punojė si kėpucar pėr tė nxjerrė bukėn e gojės. Nė kryeqytetin bullgar mėsoi sė pari gjuhėn amtare dhe u lidh me figura tė tjera tė lėvizjes kombėtare shqiptare qė jetonin atje, ndėr ta ishin Dervish Hima dhe Jashar S. Erebara nga krahina e tij e Dibrės. Mė 1893 u bė anėtar aktiv i shoqėrisė atdhetare Dėshira. Botimet e tij tė para qenė vjersha me tema kombėtare me frymėzim tė zakonshėm rilindės, tė cilat dolėn nė faqet e organeve Kalendari kombiar, Drita e Sofjes dhe Shpnesa e Shcypeniis e Nikolla bej Ivanajt nga 1899 deri mė 1909, kur Bageri nxirrte gazetėn e vet tė pėrdyjavshme. Shqypéja e Shqypėnis ishte njė revistė e vogėl por e bujshme, e cila nisi tė botohej nė Sofje mė 15 maj 1909 dhe vazhdoi mė vonė me njė ndryshim tė vogėl nė emėr - Shqiponja e Shqipėnis. Aty botoheshin lajme dhe shkrime tė redaksisė shqip e bullgarisht pėr ēėshtje tė ditės, si dhe mjaft poezi me pėrmbajtje shoqėrore e politike. Me gjithė pėrpjekjet e tij, Shqiponja e Shqipėnis falimentoi dhe nuk shkoi mė pėrtej muajit prill 1911. Nė janar 1914, mė shumė se njė vit pas shpalljes sė pavarėsisė sė Shqipėrisė, Bageri u shpėrngul nė Durrės pėr tė nxjerrė tė pėrjavshmen Ushtimi i Krujės, pėr tė cilėn kishte filluar punėn nga nėntori i vitit tė kaluar 'pėr tė mbrojtur tė drejtat e kombit shqiptar'. Po edhe Ushtimi i Krujės pas pak kohe ndeshi nė vėshtirėsi financiare dhe u shtrėngua tė ndėrpresė botimin mė 1914. I varfėr e i kėputur, i sėmurė nga tuberkulozi dhe i pafuqishėm pėr t'i bėrė ballė rrėmujės politike e shoqėrore tė vendit qė tani kishte kryeqytet portin Makiavelian tė Durrėsit, Bageri vendosi tė largohet nga Shqipėria e tė kthehet nė Sofje. Vdiq rrugės pėr nė Prishtinė mė 1915. Josif Bageri ishte jo vetėm botues dhe gazetar, por edhe autor i njė vėllimi modest me poezi e prozė nė frymė tė Rilindjes, shkruar nė dialektin e vendlindjes, me titull Kopėsht malsori, msime tė shqyptarueta dhe vjersha, Sofje 1910.

Thoma Abrami (1869-1943) ose Thoma Avrami ishte gazetar e poet nga Korēa, qė luajti njė rol mė aktiv nė botimet shqipe nė zgrip tė shekullit. Bėri mjaft udhėtime nėpėr ngulimet shqiptare jashtė (Sofje, Bukuresht, Egjipt dhe Konstantinopojė) duke punuar si gazetar dhe redaktor pėr zgjimin kombėtar. Mė 1903 u bė redaktor i sė pėrdyjavshmes Vetėtima qė doli vetėm njė numėr nė Sofje, dhe po atė vit i sė pėrdyjavshmes Pėrlindja shqiptare qė botohej nė Bukuresht. Mė 1904 themeloi revistėn mujore Besa nė Kajro me Milo Duēin (1870-1933), e cila u shpall si organ i bashkimit tė atdhetarėve tė vėrtetė shqiptarė. Bashkėpunoi edhe me organe tė tjera tė kohės: me Dritėn e Shahin Kolonjės nė Sofje, me Shqipėrinė e Vissar Dodanit nė Bukuresht, me Albanian e Faik Konicės nė Bruksel e mė pas nė Londėr. Mė 1908 pėrfaqėsoi Korēėn nė Kongresin e Manastirit. Mė pas Abrami botoi njė revistė arsimore 16 faqesh nė

__________________________________________________ _________________

70 kr. Falk 1896.

71 kr. Mata 1983, dhe Berani 1988.
__________________________________________________ _________________

Korēė me titull Pėrlindja arėsimtare, numri i parė i sė cilės doli nė qershor 1922. Pėrveē veprimtarisė publicistike, Thoma Abrami ishte edhe autor proze e poezie, si dhe pėrkthimesh nga greqishtja dhe arabishtja. Kėto tė fundit u botuan mė 1925. Poezitė e tij lirike, shpesh me tema kombėtare, u botuan nė disa nga organet e sipėrpėrmendura.

I angazhuar pėr qėllimet e larta tė zgjimit kombėtar nė Sofje ishte edhe botuesi dhe shkrimtari Nikolla Lako (1880-1962) nga Korēa. Ai botoi mjaft prozė e poezi si dhe njė numėr artikujsh nė Kalendari kombiar, kurse vetė themeloi njė tjetėr revistė me emrin Shqipėria nė Sofje mė 1907. Shqipėria e Lakos ishte njė revistė qė nuk pati jetė tė gjatė megjithėse u kushtohej ēėshtjeve politike e shoqėrore, kulturės, letėrsisė dhe folklorit, pėrfshirė dhe ilustrime. Objektivi i shpallur i saj ishte mbrojtja e tė drejtave tė kombit shqiptar dhe nxitja e qytetėrimit dhe pėrparimit tė tij. Pasi u vendos me banim nė Francė, Lakoja botoi njė abetare e njė gramatikė pėr shkollat fillore shqiptare qė tani po ngriheshin anembanė Ballkanit: Stėrvitjetore pėr nxėnėsit shqipėtarė, Paris 1909, dhe Shkronjėtore e gjuhėsė shqip, Paris 1910. Ai ka gjasa tė jetė edhe autor i rrėfenjave Miresia dhé ligesia dhe Te nghiarat' e nje hajduti ndene sundim tė Haldupit, botuar nė Paris mė 1910 me pseudonimin Gjin Kroja (72). Mė 1919 Lako nisi botimin e revistės politike dhe letrare Opinga nė Paris (Boulogne/Seine), e cila u dallua si njė organ i popullit shqiptar qė kėrkonte njė Shqipėri autonome. Revista pėrmbante artikuj shqip dhe frėngjisht. Pas kthimit nė Shqipėri bashkėpunoi me periodikun Gazeta e Korēės e mė pas u vendos me banim nė Tiranė. Lako mbahet mend pėr veprimtarinė kombėtare e botuese nė periudhėn e fundit tė Rilindjes, e mė pas si bamirės bujar pėr shkollat dhe bibliotekat e Korēės, ndėrkaq edhe si botanist i shquar.

Njė gazetė tjetėr shqiptare qė propagandoi idealet e pavarėsisė e tė arsimit nė gjuhėn shqipe nė mbarė Ballkanin ishte e pėrjavshmja Shpnesa e Shcypeniis, e botuar nga 1905 deri mė 1908 nė shqip, italisht dhe serbo-kroatisht nga botuesi, shkrimtari dhe figura kombėtare Nikolla bej Ivanaj (1879-1951). Nė fillim doli nė Dubrovnik, mė pas nė Trieste e nė fund nė Romė. Ivanaj pati lindur nė Grudė, nė rajonin e sotėm kufitar shqiptaro-malazez, dhe u rrit nė Podgoricė tė Malit tė Zi. Thuhet se ka ndjekur studimet nė Beograd, Vjenė, Zagreb dhe Dalmaci. Ivanaj ka mbajtur funksione tė ndryshme nėpunėsie nė Serbi, ndėr to edhe atė tė sekretarit dhe pėrkthyesit tė Ministrisė sė Jashtme tė Serbisė. Pas pavarėsisė sė Shqipėrisė Ivanaj botoi nė Shkodėr gazetėn e pėrjavshme Lidhja kombėtare mė 1915 nė mbrojtje tė vetqeverisjes dhe tė drejtave kombėtare tė Shqipėrisė. Mė 1919 mori pjesė nė Konferencėn e Paqes nė Paris dhe u kthye nė Shqipėri pėr tė themeluar dhe botuar gazetėn e pėrdyjavshme Koha e re mė 1919 dhe 1925, si dhe tė pėrjavshmen Republika nga 1923 deri mė 1925, tė dyja nė Shkodėr. Gjatė Luftės sė Dytė Botėrore botoi librin autobiografik Historija e Shqipėniės sė ré. Vuejtjet e veprimet e mija. Pjesa e parė, Tiranė 1943; Historija e Shqipėniės sė ré, Pjesa e II-tė, Tiranė 1945, i cili merrej kryesisht me rolin e klerit katolik, si dhe njė vėllim me vjersha po nė Tiranė, ku edhe vdiq.

Veprimtaria letrare dhe publicistike e figurės kombėtare Risto Siliqi (73) (1882-1936) mbulon periudhėn 1905-1915. Siliqi lindi mė 10 gusht 1882 nė njė familje ortodokse nė Shkodėr, ku ndoqi mėsimet nė njė shkollė fillore serbe e mė pas nė njė shkollė tė mesme turke. I frymėzuar nga leximi i veprave tė Naim dhe Sami Frashėrit, qė nė moshė tė re mori pjesė nė lėvizjen kombėtare shqiptare dhe, ashtu si shumė shqiptarė tė tjerė tė veriut, u shtrėngua tė ikė nė Malin e Zi tė pavarur pėr tė kėrkuar strehė nga gjendja e rrėmujshme politike nė atdheun e tij nėn pushtimin turk. Nė Cetinjė, asokohe kryeqytet i Mbretėrisė sė Malit tė Zi, Siliqi gjeti punė nė kuzhinėn e njė hoteli, dhe falė arsimit fillor qė kishte marrė nė serbishte, mundi tė

__________________________________________________ _________________

72 kr. Gjika, Studime filologjike, Tiranė 1980, 4, f. 83; Hetzer 1991a, f. 145.

73 kr. Fullani 1956, dhe R. Siliqi 1956.
__________________________________________________ _________________



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:34

pėrfundojė shkollėn. Vitet 1905-1907 ishin vite veprimtarie tė madhe revolucionare e tė fshehtė tė intelektualėve shqiptarė brenda dhe jashtė vendit. Kudo po ngriheshin komitete revolucionare pėr tė pėrgatitur njė kryengritje tė pėrgjithshme kundėr sundimit osman. Shumė shqiptarė nė veri tė vendit i shikonin si me dyshim kėto veprime, dhe kjo pėr vetė synimet e njohura tė Malit tė Zi ndaj Shqipėrisė. Risto Siliqi hapi nė Cetinjė njė han me emrin 'Albania', qė shėrbeu si vend takimesh pėr luftėtarėt kombėtarė shqiptarė. Ai gjithashtu bėri mjaft udhėtime nė emėr tė komiteteve revolucionare pėr organizimin e qėndresės. Mė 1911 mori pjesė aktive nė kryengritjen e armatosur, e cila mė nė fund shpėrtheu kundėr sundimit turk nė malėsinė e Shqipėrisė sė veriut. Ngjarjet e kėsaj kryengritjeje i hodhi nė kronikėn e tij Pasqyra diteve pergjakshme nė tė pźstin shekull Shqypźniis tė robėnume,Trieste 1912, e cila pėrmban edhe njė shtojcė me trembėdhjetė vjersha patriotike. Pas pavarėsisė, sė bashku me shkrimtarin dhe poetin Hilė Mosi dhe Karlo Sumėn, botoi nė Shkodėr gazetėn e pėrjavshme Shqypnia e re, gazetė qė pa dritėn mė 15 qershor 1913 e qė vazhdoi deri mė 1914. Mė pas punoi si avokat nė Shkodėr ku dhe vdiq mė 1 maj 1936. Siliqi ėshtė edhe autor i rreth 4,000 vargjeve kryesisht patriotike me frymėzim tė zakonshėm kombėtar, disa prej tė cilave janė botuar nė organe tė kohės si Kalendari kombiar dhe Liria e Shqipėrisė nė Sofje.

Shekulli i nėntėmbėdhjetė provoi emigrim tė shqiptarėve jo vetėm nė Rumaninė e Bullgarinė fqinje, por edhe nė Egjipt, i cili asokohe, ashtu si vetė Shqipėria, ishte pjesė e Perandorisė Osmane (74). Mė 1805, Muhamed Aliu (1769-1849), i njohur edhe me emrin Mehmed Ali, me prejardhje shqiptare nga Kavalla nė Greqinė veriore, u bė pasha apo guvernator nė Egjipt, i cili kishte qenė nėn sundimin osman, tė paktėn sa pėr emėr, qė mė 1517. Atje ai mundi tė ngrejė njė shtet me tė vėrtetė autonom, duke e kthyer sundimin turk nė diēka formale, dhe themeloi njė dinasti mbretėrore qė sundoi vendin deri me rrėzimin e mbretit Faruk (1920-1965) mė 1952. Egjipti, asokohe, ashtu si nė lashtėsi, hambar i Mesdheut lindor, kishte pėrfituar nga rritja e tregtisė qė erdhi prej hapjes sė kanalit tė Suezit nga Ferdinand de Lessepsi (1805-1894) mė 1869. Nė gjysmėn e dytė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė dhe nė dhjetėvjeēarėt e parė tė shekullit tė njėzetė, shumė shqiptarė emigruan nga atdheu nė brigjet e Nilit pėr tė gjetur punė e pėr tė siguruar njė jetė mė tė mirė. Ata zunė vend jo vetėm nė Aleksandri e nė Kajro, por edhe nė qytetet e Egjiptit tė poshtėm si El Mansūra, Shibīn el Kōm, dhe Minya el Qamh, si dhe nė bashkėsi pėrgjatė luginės sė Nilit si Beni Suef, Biba, El Fashn, Maghāgha, Manfalūt dhe Er-Rodha. Nėn suzerenitetin osman e mė pas nėn protektoratin britanik tė vendosur mė 1883, emigrantėt shqiptarė, mjaft prej tė cilėve kishin punuar shumė dhe u kishte ecur me tregtinė e pambukut, formuan bashkėsi tė mėdha. Prandaj nuk ėshtė pėr t'u habitur qė disa prej shkrimtarėve dhe figurave kryesore tė lėvizjes sė Rilindjes kombėtare do tė dilnin nga lugina e Nilit. Spiro Dine na thotė: "Karakollėt e Kajros qenė plot gegė e toskė. Kėngėt e vallet nukė reshtnin; bozuku, tamburja e ballamaja buēisnin mė nė katėr anėt. Na dukej sikur gjindeshim nė Shqipėri, tregu i armėve Suk el-silah pėrveē shqiptarėve tjetėr nuk kish, me tė shumėt gegė musliman e tė krishterė mirėditas..." Nė dhjetėvjeēarin e parė tė shekullit tė njėzetė, ky ngulim mėrgimtarėsh u shqua sidomos pėr veprimtari kombėtare e botuese.

Njė nga organet mė tė hershme tė shtypit shqiptar nė Egjipt ka qenė Bashkim i Shqiptarėvet, qė u botua pėr njė kohė tė shkurtėr si e pėrdyjavshme nga shtatori 1900 shqip, frėngjisht dhe turqisht nga Ismail Haki bej. Po atė vit nė tetor doli gazeta Besa-Besėn, qė e nxirrte Milo Duēi (75) (1870-1933), i njohur edhe me emrin Mihal N. Duēi. Duēi, nip i poetit rilindės Loni Logori (1871-1929), e kaloi pjesėn mė tė madhe tė jetės nė Kajro ku dhe

__________________________________________________ _________________

74 Pėr shqiptarėt nė botėn arabe, kr. Mufaku 1981a, 1983, 1990, dhe Azemi & Halimi 1993.

75 kr. Fullani 1963.
__________________________________________________ _________________

mbėshteti aktivisht lėvizjen kombėtare shqiptare. Mė 1897 u bė kryetar i shoqėrisė Vllazėria, qendėr ku mblidheshin gjithė shqiptarėt e atjeshėm. Besa-Besėn, e para nė radhėn e gazetave jetėshkurtra qė botoi, zgjati katėr vjet. Mė 1901 Duēi nxori njė revistė mujore me titull Toska nė Minya el Qamh. Kjo gazetė me tetė faqe nė gjuhėn shqipe e ndonjė shkrim nė frėngjishte, zgjati deri mė 1902. Mė 1904, sė bashku me Thoma Abramin, botoi njė tjetėr, kėsaj radhe njė revistė tė pėrmuajshme me 24 faqe me titullin Besa, e me nėntitullin: organ i bashkimit tė patriotėve tė vėrtetė shqiptarė. Nė tetor 1906 Duēi gjithashtu botoi Shqipėria nė Kajro, organ i ortodoksėve shqiptarė. Me formimin e qeverisė sė parė tė Shqipėrisė sė pavarur Duēi u kthye nė atdhe, ku botoi pėr njė kohė tė shkurtėr, nga qershori deri nė gusht 1914 gazetėn e pėrdyjavshme Zāna nė Durrės. Por grindjet vėllavrasėse midis grupeve tė ndryshme politike nė shtetin e saposhpallur, e shtrėnguan pas pak kohe tė ikė nė Itali, nga ku u kthye pėrsėri nė Egjipt. Mė 1922 themeloi njė shtėpi botuese nė Kajro, me emrin Shoqeria botonjesé shqipetaré ose Société albanaise d'éditions, e cila botoi jo vetėm veprat e tij, por edhe pėrmbledhjen e vargjeve sanskritishte, tė bėrė nga Ēajupi, Lulet e Hindit. Mė 1925 nė kryeqytetin egjiptian, ai botoi edhe njė gazetė tjetėr me emrin Bisedimet, njė e pėrjavshme kombėtare qė zgjati deri nė fillim tė vitit tjetėr. Duēi vdiq nė Kajro mė 25 nėntor 1933. Milo Duēi nuk ishte vetėm botues dhe figurė kombėtare, por edhe poet e dramaturg, sidomos nė periudhėn e fundit tė jetės. Dyzet e gjashtė vjershat e tij patriotike e tė dashurisė, botuar pjesėrisht me pseudonimin Lulo Malėsori, dolėn nė organe tė ndryshme midis viteve 1897 dhe 1925. Ai ėshtė edhe autor i tė paktėn gjashtė pjesėve teatrale. Mė tė mirėnjohurat nga kėto pėrpjekje modeste janė pjesa me tri akte Nderi, Konstancė 1921, me dy akte I bir' i begut, Kajro 1921, me sa duket sipas njė origjinali frėngjisht, dhe me tri akte, pjesėrisht autobiografike, E thėna, Kajro 1922. Pjesėt e tjera teatrore tė Duēit, si pėr shembull ajo me katėr akte Nora, drama nė vargje Gjaku dhe tragjikomedia me njė akt Tė vdekurit e tė gjallėt, kanė vlera letrare tė kufizuara. Mė me interes ėshtė Midis dy grash, Kajro 1922, njė trekėndėsh melodramatik dashurie i shfaqur nė pesė letra si tė dėrguara prej autorit nga Napoli nė verėn e vitit 1922. Gjon Voda nuk di si t'ia bėjė, ndodhet midis sė shoqes dhe sė dashurės Suzanė. Historia me letrat pėrfundon kur Gjon Voda vret Suzanėn nė njė ēast tėrbimi xhelozie dhe pastaj vret veten.

Publicisti dhe figura kombėtare Jani P. Vruho (1863-1931) ishte nga Vėrtopi i krahinės sė Beratit. Qė nė moshė tė re vajti e u ngul me banim nė oazin pjellor tė El Faiyūmit nė Egjiptin e Epėrm, ku edhe kaloi pjesėn mė tė madhe tė jetės derisa vdiq nė shtator 1931. Shumė nga artikujt e tij polemikė dhe vjershat me frymė kombėtare dolėn nė organe periodike tė kohės si Kalendari kombiar i Kristo Luarasit dhe Liria e Shqipėrisė, tė dyja nė Sofje. Vruhoja ishte njė propagandist i palodhur i ēėshtjes shqiptare. Edhe pse gjatė shembjes pėrfundimtare tė Perandorisė Osmane vetėqeverisja politike pėr atdheun e tij nė Ballkan dukej tepėr e pasigurt, ai vėrente me kėnaqėsi se ndjenja e identitetit kombėtar kishte zėnė rrėnjė, fakt ky qė pėrbėnte njė nga parakushtet pėr njė shtet shqiptar. Mė 1907 Jani Vruhoja botoi gazetėn satirike shqip- greqisht Shkopi nė Kajro, bashkė me Athanas Tashkon (1863-1915), njė gazetė qė i shėrbeu bashkėsisė shqiptare nė Egjipt pėr dy vjet. Shtypej me alfabetin e Stambollit dhe kishte pėr synim mbrojtjen e tė drejtave tė kombit shqiptar, duke lėvduar ata qė meritojnė tė lėvdohen e duke qortuar ata qė meritojnė tė qortohen pėr ēėshtjen kombėtare. Mė 1909 Jani Vruhoja botoi njė gazetė tė dytė nė gjuhėn shqipe nė El Faiyūm me emrin Rruféja. Meqė xhonturqit e ndaluan kėtė tė pėrmuajshme tė qarkullonte nė Shqipėri, Vruhoja ia ndryshoi titullin e ia bėri Sėpata nė prill 1910, dhe kėshtu u bė i mundur botimi dhe shpėrndarja pėr njė kohė tė shkurtėr.

Ndėr gazetat dhe revistat e tjera shqiptare tė botuara nė Egjipt nė fillim tė shekullit tė njėzetė mund tė pėrmenden e pėrdyjavėshmja Pellazgu dhe Zghimi, tė dyja tė botuara nė Kajro mė 1907 nga Sami Kulla Pėrzėreni, e pėrmuajshmja Vatra e botuar nė Minya el Qamh mė 1909, dhe e pėrjavshmja Shkreptima, e redaktuar mė 1910-1911 nga gjuhėtari dhe mėsuesi Aleksandėr Xhuvani (1880-1961). Ndonėse mjaft prej tyre dolėn pėr shumė pak kohė, organet e shtypit shqip nė Egjipt dhanė ndihmesė pėr zgjimin e identitetit kombėtar jo vetėm ndėr shqiptarėt banues nė brigjet e Nilit, por edhe brenda Shqipėrisė, ku gazetat hynin shpesh kontrabandė fshehurazi doganierėve osmanė.

Ndėrkohė qė shumė shqiptarė nė shekullin e nėntėmbėdhjetė emigruan nė Egjipt e nė vise tė tjera tė Perandorisė Osmane pėr tė gjetur punė dhe jetė mė tė mirė, tė tjerė iknin njė herė e mirė pėr nė tokėn e premtuar, Shtetet e Bashkuara tė Amerikės. Nė kulmin e emigrimit evropian nė Amerikėn e Veriut nė dhjetėvjeēarėt e fundit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė e nė dhjetėvjeēarėt e parė tė shekullit tė njėzetė, shumė shqiptarė, sidomos nga krahina e Korēės, e lanė vendin e tyre tė varfėr dhe u bashkuan me valėn e emigrantėve grekė qė niseshin me anije nga Selaniku e Pireu pėr lundrimin e gjatė e tė lodhshėm drejt brigjeve lindore tė Shteteve tė Bashkuara, me shpresėn pėr tė filluar njė jetė tė re e pėr tė gjetur atje liri e begati. Nė fillim u ngulėn nė Nju Jork, Boston e pėrreth tyre, ku edhe sot gjenden ngulime jo tė vogla shqiptare, si dhe nė mbarė shtetet Masaēusets, Konetikėt, Pensilvenia dhe Nju Xhėrsi. Mė pas valėt e emigrantėve shqiptarė u shtynė mė tutje, sidomos nė Misuri, Miēigan e Ilinois, ndonėse shumica mbetėn nė bregun lindor. Zonat metropolitane tė Nju Jorkut, Bostonit dhe Detroitit tani pėrbėjnė qendrat kryesore tė ngulimeve shqiptaro-amerikane nė Shtetet e Bashkuara. Mu nė Boston mė 28 prill 1912 u themelua federata panshqiptare Vatra pėr tė bashkuar shoqėrinė Besa-Besėn dhe trembėdhjetė klube tė tjera shqiptaro-amerikanėsh nė njė organizatė. Kjo federatė, qė ka arritur tė ketė deri rreth shtatėdhjetė degė gjithsej, u kryesua nė fillim nga Faik bej Konica (1875-1942) dhe Fan Noli (1882-1965). Edhe nė Shtetet e Bashkuara u themeluan njė numėr gazetash shqiptare me rėndėsi, roli i tė cilave nuk do tė kufizohej kurrsesi vetėm me shqiptarėt qė banojnė nė Amerikėn e Veriut.

Gazeta e parė shqiptare nė gjuhėn shqipe nė Amerikėn e Veriut ishte Kombi i Bostonit, botuar nga Sotir Peci (anglisht Sotir Pettsy, 1873-1932) nga Dardha, njė fshat afėr Korēės. Numri i parė i kėsaj sė pėrjavshmeje politike, kulturore e letrare nė gjuhhėn shqipe, me ndonjė artikull nė anglishte, frėngjishte apo italishte, doli mė 15 qershor 1906. Peci e propagandoi si 'tė parėn dhe tė vetmen gazetė shqiptare nė Amerikė' dhe si 'organ tė interesave shqiptare'. Kombi zgjati tre vjet deri mė 1909, kur e pasoi Dielli, themeluar nga Fan Noli dhe Faik bej Konica nė shkurt 1909. Dielli qe organi i federatės sė rėndėsishme panshqiptare Vatra nė Boston, dhe si i tillė ishte edhe zėdhėnės i bashkėsisė shqiptare nė pėrgjithėsi. Periodikė tė tjerė shqiptarė tė botuar nė Shtetet e Bashkuara para Luftės sė Parė Botėrore ishin: Flamuri i Bostonit, qė doli vetėm pak kohė mė 1910; po aq jetėshkurtėr Trumbeta e Krujės e Sejnt Luisit (St. Louis) mė 1911; dhe Zėr' i popullit i Nju Jorkut mė 1912-1913.

Vitet e luftės 1914-1918 patėn njė vėrshim tė tėrė gazetash jetėshkurtra shqiptare saqė duket sikur puna e parė e emigrantėve shqiptarė sapo vinin kėmbėn nė Amerikė ishte tė nxirrnin njė gazetė. Ndėr kėta periodikė qenė Adriatiku botuar nė Framingham, Masaēusets, mė 1914; The Albanian era, 1915-1916, botuar nė Denver e mė pas nė Ēikago nga John Adams; Vullnetari nė Natik (Natick), Masaēusets, shtypur mė 1916-1917; Pėrparimi nė Nju Jork, qė zgjati nga 1916 nė 1920; Mprojtja shqipėtare nė Sejnt Luis mė 1916; Luftėtari i drejtėsisė nė Boston mė 1917; e pėrdyjavshmja Yll' i mėngjezit e Parashqevi Qiriazit nė Boston, tė cilėn ajo e drejtoi nga 1917 deri mė 1920; Pėrlindja mė 1917 doli nė Framingham, Masaēusets; Sazani dyjavor nė Uuster (Worcester), Masaēusets, nga 1917 deri mė 1918; Albania, 'organ zyrtar i partisė politike e kombėtare shqiptare', themeluar edhe kjo nė Uorēester, dhe botuar nė Nju Jork nga A. G. Naēe (Nache) nga 1918 deri mė 1920, Shqipėria 'e pėrkohėshme e shoqėrisė fetare muhamedane' nė Uatėrbėri (Waterbury), Konetikėt, mė 1918, si dhe e pėrmuajshmja e Fan Nolit The Adriatic Review e federatės Vatra nė Boston, qė doli nga shtatori 1918 deri mė 1919. Edhe pse nė zgrip tė shekullit gazetat nė gjuhėn shqipe nuk ishin mė diēka e pazakontė, botimet brenda vetė Shqipėrisė, pėr shkaqe tė kuptueshme, mbetėn tė rralla dhe vazhduan tė
Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Darius : 07-07-2007 mė 13:08
Absence Of Evidence Does Not Correlate To Evidence Of Absence... © Deny Ignorance © Autochthonox



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:35

jenė tė kufizuara deri nė shpėrbėrjen e Perandorisė Osmane. Gazetat dhe revistat qenė tė shtrėnguara tė hynin fshehurazi nga jashtė. Njė nga figurat e para qė pėrfitoi nga shtimi i rrėmujės nė Perandorinė Osmane e qė filloi tė botojė nė Shqipėri nė dhjetėvjeēarin e parė tė shekullit tė njėzetė, ishte Mihal Grameno (76) (1871-1931), botues, shkrimtar dhe figurė e shquar politike, veprimtaria letrare dhe atdhetare e tė cilit kap periudhat e Rilindjes e tė Pavarėsisė. Gramenoja pati lindur nė Korēė nė njė familje tregtare dhe ndoqi shkollėn greke para se tė emigronte djalė fare i ri nė Rumani mė 1885. Nė Bukuresht ai mori pjesė nė lėvizjen kombėtare dhe mė 1889 u bė sekretar i shoqėrisė Drita, qė po zgjerohej. Mihal Gramenoja nuk ishte vetėm ideolog i lėvizjes sė Rilindjes, por edhe njeri i veprimit. Mė 1907 ai u bashkua me ēetėn e Ēerēiz Topullit, njė ēetė e vjetėr luftėtarėsh kundėr trupave turke nė Shqipėrinė e jugut. Me sytė e zjarrtė e mjekrėn e lėshuar ai ishte vetė simboli i luftėtarit tė lirisė dhe komitit ballkanas. Si mjaft figura tė tjera kombėtare tė periudhės, Gramenoja nė fillim e pėrshėndeti revolucionin e xhonturqve, por shumė shpejt u vu pėrsėri kundėr sundimit osman kur u bė e qartė se xhonturqit donin tė mbanin regjimin e centralizuar. Pėr veprimtarinė e tij politike u arrestua disa herė. Mė 10 korrik 1909 botoi numrin e parė tė gazetės Lidhja orthodhokse nė vendlindje, Korēė, njė e pėrdyjavshme e re me frymė kombėtare qė zgjati deri nė qershor 1910, kur u mbyll nga censura.

Tė njėzet e dy numrat e Lidhjes orthodhokse, me nėntitullin gazetė 'politike, leterare dhe fetare', u bėnė zėdhėnės sidomos i kundėrshtimit ndaj hierarkisė sė kishės ortodokse greke, e cila vajti shumė larg me masat e saj pėr ta mbytur veprimtarinė kombėtare. Mė 1 shkurt 1911 Gramenoja nisi tė botojė njė tjetėr gazetė nė Korēė, atė me emrin Koha, e pėrjavshme politike dhe letrare pėr mbrojtjen e tė drejtave tė shqiptarėve. Mė 1915, Mihal Gramenoja emigroi nė Shtetet e Bashkuara dhe vazhdoi ta botojė tė pėrjavshmen nė Xhejmstaun (Jamestown), Nju Jork, deri mė 1919. Tė shqetėsuar thellė pėr fatin e mėtejshėm tė Shqipėrisė dhe gjendjen e saj pas tronditjeve tė Luftės sė Parė Botėrore e pėr mungesėn e vazhdueshme tė njė qeverie tė qėndrueshme atje, bashkėsia shqiptaro-amerikane dėrgoi Mihal Gramenon dhe pesė delegatė tė tjerė shqiptarė pėr tė marrė pjesė nė Konferencėn e Paqes tė Parisit mė 1919 e pėr tė pėrfaqėsuar interesat e Shqipėrisė. Gramenoja e ndoqi konferencėn si korrespondent i gazetės sė Nju Jorkut Albania qė botonte A. G. Naēe. Vitin tjetėr u kthye nė Shqipėri dhe mė 10 korrik 1920 rifilloi botimin e gazetės Koha nė Korēė. Gazeta jetoi deri nė nėntor 1926. Koha mbrojti interesat e Shqipėrisė kundėr xhonturqve para Pavarėsisė, edhe mė pas kundėr aspiratave ekspansioniste tė shteteve fqinjė e tė Austro-Hungarisė. Nė fillim tė viteve 1920 ajo mbėshteti demokracinė dhe barazinė dhe shprehu miratimin e vet pėr qeverinė jetėshkurtėr tė Fan Nolit tė vitit 1924. Por nė vitet e fundit tė saj, gazeta erdhi e u pajtua me qeverinė antidemokratike tė Zogut, tė cilėn e pati kundėrshtuar nė fillim. Pėrveē organeve me influencė tė shtypit, qė nxori, Mihal Gramenoja bashkėpunoi edhe me njė gamė tė gjerė organesh tė tjera shqiptare, ndėr to me Albania tė Faik Konicės nė Bruksel e nė Londėr, Drita tė Shahin Kolonjės nė Sofje, Shpnesa e Shcypeniis tė Nikolla bej Ivanajt nė Dubrovnik, Kombi tė Sotir Pecit nė Boston, Shqipėria tė Milo Duēit nė Kajro, Korēa nė Korēė, Pėrlindj' e Shqipėniės nė Vlorė, Gazeta e Korēės nė Korēė, Albania e A. G. Naēe nė Uorēester dhe Nju Jork, Shqipėri' e re nė Bukuresht e Konstancė, dhe Dielli nė Boston. I dėshpėruar, u tėrhoq nga jeta publike rreth vitit 1927. Dihet se ra mjaft shpirtėrisht nė vitet e fundit tė jetės dhe iu vu pėrherė e mė shumė alkoolit. I sėmurė rėndė pėr ca kohė, vdiq nė qytetin e lindjes Korēė mė 5 shkurt 1931 nė moshėn pesėdhjetetetėvjeēare. Si figurė letrare Mihal Grameno u bė i njohur sė pari mė 1903 me vjershėn atdhetare Vdekja, ndonėse frymės sė lartė politike tė kėsaj vjershe dhe tė tjerave mė pas nuk iu pėrgjigj kurrė njė nivel po aq i lartė gjuhėsor. Mė tė lexueshme janė pjesėt e tij teatrale dhe tregimet. Grameno ėshtė autor i komedisė me tri akte nė vargje Mallkimi i gjuhės shqipe, Bukuresht

__________________________________________________ _________________

76 kr. Spasse 1956, Zallėmi 1963, Gjika 1972, 1974b, 1976, 1978, 1980, 1981, Grameno 1974, 1979, dhe Xhiku 1989, f. 153-159.
__________________________________________________ _________________

1905, subjekti i sė cilės shtjellohet nė Korēėn e vitit 1886 dhe ku ai satirizon orvatjet greke pėr 'tė civilizuar' shqiptarėt; si edhe autor i tragjedisė me temė historike nė katėr akte Vdekja e Piros, Sofje 1906, pėr mbretin Piro (319-273 para erės sonė) tė Epirit, humbjet e tė cilit nė beteja mbetėn nė histori me frazėn 'fitore si e Piros'. Vepra pėrmban njė pėrkushtim 'tė pavdekurit vjershėtor edhe tė madhit mėmėdhetar Naim be Frashėrit', i cili qe burim i madh frymėzimi pėr tė gjithė shkrimtarėt shqiptarė nė fillim tė shekullit tė njėzetė. Gramenoja botoi edhe njė numėr tregimesh tė shkurtra me frymė sentimentale e me ndjenjė romantike kombėtare. Ndėr to janė: Oxaku, Selanik 1909 (Oxhaku), nė fillim botuar nė disa numra nė periodikun e Shahin Kolonjės Drita mė 1904-1905, njė histori dashurie midis djalit tė njė beu dhe njė vajze fshatare, me subjekt qė shtjellohet mė 1821, nė kohėt e pėrgjakshme tė Ali pashė Tepelenės; E puthura, Selanik 1909, kushtuar Hilė Mosit, njė histori dashurie nė pesė kapituj midis pjesėtarėsh klasash shoqėrore tė ndryshme, me ngjarje qė zhvillohen mė 1815 e me shumė pėrshkrime tė zakoneve vendore tė asaj kohe; dhe Var' i pagėzimit, Korēė 1909, njė satirė therėse kundėr hierarkisė ortodokse greke, e cila e kishte shpallur gjuhėn shqipe tė mallkuar nga Zoti. Nė kėtė novelė pesėkapitujsh, me ngjarje tė vendosura nė Vithkuq mė 1751, njė prift ortodoks nuk pranon tė thotė formulėn e pagėzimit nė gjuhėn shqipe, dhe kėsisoj shkakton rėnimin e njė familjeje tė tėrė. Nė prag tė pavarėsisė sė Shqipėrisė, Gramenoja shtypi njė vėllim me vargje tė flakta kombėtare me titull Plagėt, Manastir 1912, e mė pas botoi kujtimet nga koha kur kishte qenė komit nė Kryengritja shqiptare, Vlorė 1925.

Mihal Grameno ishte figurė tipike e kulturės sė Rilindjes sė vonė, plot ndjenjė romantike kombėtare e energji krijuese pėr tė ndryshuar fatin e dhimbshėm tė popullit e pėr tė mbrojtur tė drejtat e tij. Ai personifikon shkrimtarin-hero kombėtar tė kohės dhe prandaj gėzon simpati tė madhe nėpėr Shqipėri. Ndėrsa pjesėt teatrore dhe tregimet lexohen me kėnaqėsi si dokumente tė kohės, megjithėse ato nuk dėshmojnė ndonjė talent letrar tė veēantė nė krahasim me shkrimtarė tė tjerė bashkėkohorė. Prandaj me gjithė gamėn e gjerė tė gjinive letrare qė trajtoi, vendi i Gramenos nė letėrsinė shqiptare ėshtė kryesisht si publicist e pamfletist i jetės politike.

Njė figurė tjetėr e shquar, tek e cila veprimtaria publicistike dhe angazhimi politik pėr pėrmbushjen e qėllimeve tė lėvizjes kombėtare lė nė hije talentin letrar, ishte publicisti, politikani dhe prozatori Mid'hat bej Frashėri (77) (1880-1949), i shfaqur shpesh me pseudonimet Lumo Skėndo dhe Mali Kokojka. Mid'hat bej Frashėri qe i biri i politikanit dhe ideologut tė Rilindjes Abdyl Frashėri (1839-1892) dhe nip i figurave po aq tė shquara Naim dhe Sami Frashėri. Mendohet se ka lindur nė Janinė dhe ėshtė rritur nė Stamboll, ku familja e tij u bė qendėr e lėvizjes kombėtare. Nė moshėn shtatėmbėdhjetė vjeē ndihmoi Kristo Luarasin (1875-1934) dhe Kosta Jani Trebickėn pėr botimin e almanakut kulturor tė njohur me emrin Kalendari kombiar, qė shtypej nė shtypshkronjėn Luarasi nė Sofje. Njė vit pas vdekjes sė tė ungjit, Naim Frashėrit, botoi njė biografi tė shkurtėr tė tij me titull Naim be Frashėri, Sofje 1901, me pseudonimin Mali Kokojka. Nga 1905 deri 1910 punoi nė administratėn osmane nė vilajetin e Selanikut si drejtor pėr ēėshtje politike. Nė korrik 1908, kėsaj radhe me pseudonimin Lumo Skėndo, nisi botimin e gazetės sė pėrjavshme Lirija nė Selanik, qė zgjati deri mė 1910. Ai ishte nė drejtim tė Kongresit tė Manastirit mė 14-22 nėntor 1908, kurse nė janar tė vitit tjetėr nisi tė botojė njė revistė mujore me emrin Diturija, organ periodik i ilustruar me interes kulturor, letrar e shkencor qė doli mė 1909 nė Selanik, mė 1916 nė Bukuresht dhe nga 1926 deri 1929 nė Tiranė. Mid'hat Frashėri luajti rol tė madh nė klubin patriotik tė Selanikut, i cili shquhej pėr qėndrimin relativisht pajtues ndaj xhonturqve e qė mė pas pati kundėrshtimin e figurave kombėtare mė radikale. Veprimtaria politike e Mid'hat Frashėrit mori njė karakter mė kombėtar gjatė luftėrave ballkanike dhe shembjes pėrfundimtare tė Perandorisė Osmane, kur Shqipėria

__________________________________________________ _________________

77 kr. Petrotta, f. 316-320, Mann 1955, f. 51-55, dhe Bethell 1984, 1993.
__________________________________________________ _________________

ndodhej para rrezikut qė tė gllabėrohej nga fqinjėt e saj ballkanikė. Pas pavarėsisė nė nėntor 1912, u bė i pari ministėr i vendit pėr punėt botore, kurse mė pas konsull i pėrgjithshėm i Shqipėrisė nė Beograd dhe drejtor i pėrgjithshėm i postave. Me shpėrthimin e Luftės sė Parė Botėrore u internua nė Rumani pėr njė farė kohe, por, pasi u lirua, iu kthye pėrsėri botimeve. Nga 5 maji 1916 drejtoi tė pėrdyjavėshmen e Bukureshtit L'indépendance albanaise, njė nga tė shumtat organe jetėshkurtra tė lėvizjes kombėtare shqiptare gjatė Luftės sė Parė Botėrore. Mė pas e shohim nė Lozanė, ku banoi me kushėririn Mehdi Frashėri (1874-1953) e ku shkroi njė numėr artikujsh publicistikė e studimorė. Mė 25 nėntor 1920 u emėrua kryetar i delegacionit shqiptar nė konferencėn e paqes nė Paris, ku jetoi deri mė 1922. Nė Paris vazhdoi veprimtarinė publicistike nė shtypin francez pėr tė propaganduar qėndrimin e Shqipėrisė nė ristrukturimin e Evropės sė pasluftės. Artikujt e tij tė kthjellėt e racionalė dolėn nė organe si France-Orient, L'Europe nouvelle, Mercure de France, Revue de Genčve dhe Les Peuples libres. Mė pas mbajti disa poste minister dhe ishte ambasador i Shqipėrisė nė Greqi nga 1923 deri nė 1926. Nė periudhėn e diktaturės Zogiste ai e la politikėn pėr njė farė kohe dhe hapi njė librari nė Tiranė. Vetė kishte njė bibliotekė private jashtėzakonisht tė pasur, me rreth 20,000 vėllime, mė e madhja nė Shqipėri nė atė kohė, tė cilėn nė shkurt 1938 e ofroi pėr krijimin e njė Instituti Studimesh Shqiptare. Pėr fat tė keq ky projekt nuk u realizua nė vitet mė pas. Nė fund tė vitit 1942 rihyri nė arenėn politike pėr tė luftuar kundėr pushtimit tė vendit nga Boshti, dhe u caktua udhėheqės i Ballit Kombėtar, lėvizje antikomuniste e qėndresės, qė rivalizonte pėr pushtet me partizanėt komunistė. Nė vjeshtė 1944, kur pa se nė Shqipėri po fitonin komunistėt, iku nė Italinė e jugut. Biblioteka e tij nė Tiranė u konfiskua dhe pėrfundoi nė Bibliotekėn Kombėtare nė Tiranė. Vitet e para tė luftės sė ftohtė e gjetėn Mid'hat Frashėrin nė Perėndim nė pėrpjekje pėr tė formuar njė koalicion tė forcave opozitare antikomuniste nė Angli e nė Shtetet e Bashkuara. Vdiq nga njė krizė zemre nė hotelin Lexington nė avenynė Lexington nė Nju Jork mė 3 tetor 1949.

Mid'hat bej Frashėri ėshtė autor i njė game tė gjerė veprash edukative: tekste shkollore, pėrkthime, artikuj gazetash, broshura politike dhe rrėfenja didaktike. Deri mė 1926 kishte botuar rreth njėzet vepra shqip. Nga botimet joletrare, nė mund t'i quajmė kėshtu, nė veēanti mund tė pėrmenden: Istori e shkrimit shqip, botuar mė 1901 nė revistėn Diturija, njė nga historitė mė tė para tė letėrsisė shqiptare; Kėndime pėr shkollat e para, Selanik 1910; Istori e mbretėris otomane, Konstantinopojė 1912; Letra mi njė udhetim nė Svicrė, Sofje 1915; dhe Plagėt tona. Ēė na mungon? Ēė duhet tė kemi?, Tiranė 1924, njė traktat 61 faqesh pėr gjendjen morale, materiale dhe psikologjike tė Shqipėrisė. Kalendari kombiar pėr vitin 1926, Tiranė 1926, qė ai e shtypi nė shtypshkronjėn Luarasi nė kryeqytetin nė zhvillim tė Shqipėrisė, mbahet mend pėr ribotimin e fjalorit greqisht-shqip tė Marko Boēarit (1790-1823), tė hartuar mė 1809.

Ndėr pėrkthimet nė shqip tė Frashėrit mund tė veēojmė Gjyjom Telli prej Lamartin, Sofje 1898 (Guillaume Tell) tė poetit dhe shtetarit frėng Alfons de Lamartin (1790-1869), i cili pati jetuar vetė ca kohė nė Ballkan, dhe Bėj-e tė mirėn pa hith-e nė det, Sofje 1900 (Thust du was gutes, wirf's ins Meer), njė rrėfenjė moralizuese gjermane e Franc Hofmanit. Ai pėrktheu edhe pjesė nga Robenson, Selanik 1909 (Robinson Crusoe) i Daniel Defosė (1660-1731); Über die Geschichte und Sprache der Albaner und der Wlachen nga studiuesi suedez Johan Tunman (Johann Thunmann, 1746-1778); dhe Psikologji e edukatėsė, Tiranė 1923 (Psychologie de l'éducation), nga psikologu frėng Gustave Le Bon (1841-1931). Nė fushėn e letėrsisė origjinale Mid'hat bej Frashėri ishte njė nga shqiptarėt e rrallė tė kohės qė nuk botoi ndonjė vjershė, ēka sjell njė farė lehtėsimi kur sheh shpėrthimet nga tė gjitha anėt tė vrullit kombėtar dhe thirrjeve poetike nga moria e poetėve rilindės me talent tė kufizuar. Sidoqoftė, ai botoi njė pėrmbledhje me poezi nė prozė, tregime tė shkurtra dhe pėrsiatje me titullin Hī dhe shpuzė, Sofje 1915. Kėto tregime pėr vuajtjet nėn zgjedhėn turke, pėr gjakmarrjen mes shqiptarėve dhe pėr luftėrat nė Ballkan janė interesante, megjithėse pėrshkohen nga njė notė pakėz e tepruar didaktike.



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:35

9.9 Figura minore tė letėrsisė sė Rilindjes



Lindja e gazetarisė dhe botimeve nė fund tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė dhe fillim tė shekullit tė njėzetė u dha intelektualėve dhe njė numri tė madh figurash kombėtare mundėsi botimi pėr veprat e tyre letrare, qė krijoheshin e shkruheshin me njė gjuhė ende tė papėrpunuar. Problemi kryesor i kėtyre autorėve ishte forcimi i identitetit kombėtar dhe ēlirimi i vendit nga zgjedha turke, dhe kėtij qėllimi ia kushtuan energjitė e veta nė shumė fusha. Me sa duket, gati tė gjitha figurat madhore e minore tė periudhės sė Rilindjes, nė njė shkallė a nė njė tjetėr, janė marrė me poezi si mjet e mėnyrė pėr tė shprehur dėshirat e qėllimet e tyre atdhetare, dhe pikėrisht kjo poezi me frymė romantike kombėtare pėrbėn materialin kryesor letrar nė shtypin e ditės, si nė Shqipėri ashtu edhe nė ngulimet shqiptare jashtė.

Njė nga poetėt e shumtė minorė tė periudhės, qė botoi poezi tė tillė pėr tė zgjuar popullin nga letargjia ku kish rėnė nė dhjetėvjeēarė amullie dhe korrupsioni osman, ėshtė Koto Hoxhi (1824-1895), i njohur edhe me emrin Kostantin Hoxhi, nga Qestorati nė krahinėn e Gjirokastrės. Hoxhi mori mėsimet nė njė shkollė greke e mė pas nė Konstantinopojė, ku u frymėzua nga takimet me vėllezėrit Frashėri e me udhėheqės tė tjerė tė lėvizjes pėr t'iu pėrkushtuar ēėshtjes kombėtare. Ai ishte anėtar themelues i Shoqėrisė sė tė shtypuri shkronja shqip nė tetor 1879. Hoxhi punoi shumė pėr zhvillimin e shkollės nė vendlindje dhe prandaj u shkishėrua nga mitropoliti ortodoks grek i Gjirokastrės, sepse kishte "krijuar njė ēėshtje shqiptare". Vdiq pasi e sulmuan mu pėrballė kishės nė fshatin e lindjes Qestorat. Vjershat patriotike me frymė popullore tė Koto Hoxhit dhe shkrimet e tjera didaktike e fetare u botuan pas vdekjes nė antologjinė prej 244 faqesh tė Vissar Dodanit Mialt' é mblétese, 1898, dhe nė pėrmbledhjen letrare folklorike prej 856 faqesh tė Spiro Risto Dines Valėt e detit, Sofje 1908.

Sali Butka (78) (1857-1938) ishte njė tjetėr poet popullor nga Shqipėria e jugut. Kjo figurė interesante vinte nga fshati Butkė i Kolonjės buzė kufirit me Greqinė dhe ishte njė nga udhėheqėsit kryesorė tė forcave shqiptare qoftė kundėr grekėve, po ashtu edhe kundėr xhonturqve. Poezia e tij kombėtare e politike, e frymėzuar pjesėrisht nga Naim Frashėri, u botua nė pėrmbledhjen Ndjenja per atdhe, Korēė 1920.

Murad Toptani (79) (1868-1918) lindi nė Stamboll dhe u rrit nė familjen Frashėri me tė cilėn kishte lidhje fisnore. U burgos nga autoritetet osmane pėr veprimtari kombėtare e u dėrgua nė Anadoll. Ka qenė i pranishėm nė Vlorė nė shpalljen e pavarėsisė sė Shqipėrisė nga Ismail Qemal bej Vlora nė nėntor 1912 dhe mori pjesė nė themelimin e sė parės shkollė shqipe nė Tiranė. Poezia atdhetare e Murad Toptanit u botua nė vėllimin Vjershat e Murad Toptanit, Tiranė 1924. Ai ishte edhe njė skulptor i shquar.

Poeti Thimi Thoma Kreji ishte njė figurė udhėheqėse kombėtare e bashkėsisė shqiptare nė Egjipt. Shok i Thimi Mitkos, Jani Vretos dhe Spiro Risto Dines, ai qe njė nga anėtarėt themelues tė klubit atdhetar nė Shibin el Kōm mė 1882 dhe i pari sekretar i saj. Kreji tregoi interesim tė madh pėr ēėshtjen e alfabetit tė shqipes dhe shkroi greqisht njė traktat pėr kėtė temė. Asgjė nga poezia e tij nuk u botua sa qe gjallė. Njė pjesė e saj, me tema tipike tė periudhės sė Rilindjes, doli mė pas nė Valėt e detit tė Spiro Risto Dines, Sofje 1908.

__________________________________________________ _________________

78 kr. Godo 1964.

79 kr. Hudhri 1978.
__________________________________________________ _________________

Njė tjetėr poet i Rilindjes qė jetoi nė Egjipt ishte Loni Logori (80) (1871-1929), me prejardhje nga Korēa, dajė i Milo Duēit (1870-1933). Vargu disi elegjiak me temė kombėtare dhe poezia sentimentale e dashurisė e kėsaj figure me autoritet nė bashkėsinė shqiptare tė Nilit u botua nė Kalendari kombiar tė Sofjes, nė gazeta tė kohės e nė Valėt e detit. Logori u kthye nė Shqipėri nė fillim tė viteve 1920 dhe vdiq nė Durrės.

Njė poet minor i Rilindjes nga Shqipėria e jugut ishte Mihal Dhosi (1873-1937), prift i lindur nė fshatin Kosovė tė krahinės sė Pėrmetit. Dorėshkrimet e tij u zbuluan me vonesė, dhe njė pjesė e vargjeve u botuan pas vdekjes nė librin Ē'pate bilbil, pse pushove, Tiranė 1972. Nė tė dallohen tema tė zakonshme kombėtare tė asaj kohe, pa ndonjė frymėzim tė veēantė.

Josif Haxhimima(l. 1882) nga Elbasani pėrdori shpesh pseudonimin Rras' e Bardhė pėr vjershat dhe artikujt e botuar nė Kalendari kombiar dhe nė revistėn Diturija. Ky poet studioi nė Manastir e mė pas punoi mėsues nė shkollėn turke tė qytetit tė Elbasanit. Mė 1915 e la mėsuesinė dhe hyri nė administratėn juridike. Gazetari Namik Selman Delvina(1875-1933) ishte autor lirikash patriotike dhe dramash, ndėr to dhe i pėrmbledhjes poetike Hidhėrimet e zemėrės, Selanik 1909, dhe i pjesės teatrore me tetė akte Dashurija e mėmėdheut, Selanik 1909. Ka qenė edhe kryeredaktor i gazetės tiranase Rilindja e Arbėnis mė 1930. Nga Ēamėria, krahina nė kufirin shqiptaro-grek pėrballė Korfuzit, ishte Qamil I. Ēami (1885-1933), i cili mori pjesė aktive nė lėvizjen kombėtare e mė pas punoi si mėsues. Rrėfenjat dhe pėrrallat popullore tė tij nė vargje u botuan pas vdekjes nė Fabula dhe vjersha, Tiranė 1973. Tė rrallė qenė shkrimtarėt e periudhės sė Rilindjes qė ia kushtuan talentin e tyre prozės.

Gjon Shiroka (vd. 1914) ishte pėrkthyes e publicist, lindur nė njė familje tė kamur nga Shkodra. Pėrmendet pėr pėrkthimin e traktatit moral tė Silvio Pellicos Ligjiratė mīi detyrat e trimit, Shkodėr 1912 (Dei doveri degli uomini). E vranė mė 30 gusht 1914. Shkrimtari dhe studiuesi Simon Shuteriqi ose Suteriqi (1883-1951) nga Elbasani ishte autor i njė Abetare shqipe, Manastir 1911; Varri i dashnorėvet, Manastir 1911; dhe Jetėshkrimi i Konstandin Kristoforidhit, Manastir 1911.Ramiz Harxhi (1892-1966) nga Gjirokastra ishte njė poet i periudhės sė pavarėsisė, po ta shohim ngushtė, por vargu i tij me frymė kombėtare ėshtė thellėsisht rilindės. Pasi bėri shkollėn nė Konstantinopojė, Harxhi emigroi nė Shtetet e Bashkuara dhe banoi nė Masaēusets e nė Nju Hampshir gjatė Luftės sė Parė Botėrore. Pas gjashtė vjetėsh mėrgimi nė Amerikė, u kthye i pėrmalluar nė vendlindje duke marrė dhe njė detyrė nė qeverinė e sapoformuar tė pavarėsisė. Poezia e tij modeste plot mall dhe dashuri pėr Shqipėrinė u botua sė pari mė 1914 e u pėrmblodh nė vėllimin Ndjenjat e zemrės, Boston 1917, me gjashtėdhjetė e njė vjersha gjithsej. Ka shkruar edhe disa vargje sentimentale dashurie.
Absence Of Evidence Does Not Correlate To Evidence Of Absence... © Deny Ignorance © Autochthonox


Gjurmet e Civilizimeve te zhdukura Dodona pjese e trashegimise se vjedhur Fshehje te Zbulimeve Arkeologjike Shtetet Ilire Antropologjia e Ballkanit



Shiko profilin e anėtarit


avatar
Anėtar elitė
Anėtar elitė

Posted prej 18th March 2016, 08:36

9.10 Pėrfundime



Mund tė pohohet pa kurrfarė ngurrimi se periudha e Rilindjes pati rėndėsi tė shumė tė ēmueshme pėr ekzistencėn kulturore e politike tė Shqipėrisė. Nė historinė e saj politike Shqipėria kaloi nga njė rajon i humbur, i panjohur e i prapambetur i Perandorisė Osmane, dhe zuri vendin e vet nė gjirin e shteteve tė Evropės. Epoka e Rilindjes krijoi vetėdijen e qenies si komb dhe e bėri gjuhėn shqipe mjet tė natyrshėm tė shprehjes kulturore e letrare tė popullit shqiptar.
Nė fillim nuk qe aspak e sigurtė se pėrpjekjet e shkrimtarėve, publicistėve dhe intelektualėve shqiptarė tė kėsaj periudhe pėr shtetformim e konsolidim kulturor do tė

__________________________________________________ _________________

80 kr. Fullani 1961.
__________________________________________________ _________________

kurorėzoheshin me sukses. Lidhja e Prizrenit, e krijuar mė 1878 si pėrgjigje ndaj vendimeve tė Kongresit tė Berlinit, nė realitet dėshtoi. Ajo vėrtetė pengoi aneksimin e njė pjese tė madhe tė trojeve shqiptare nga Serbia dhe Mali i Zi, por ndėrkohė nuk i doli mbanė nė detyrėn qė i kishte venė vetės pėr tė bashkuar tė gjithė vendin nė njė vilajet tė vetėm, d.m.th. nė njė njėsi tė vetme administrative tė Perandorisė Osmane, ēka konsiderohej si parakusht i dorės sė parė pėr njė shkallė tė caktuar autonomie. Lidhja e Prizrenit u shkatėrrua nga Porta e Lartė mė 1881, kurse shumica e udhėheqėsve tė saj u vranė, u burgosėn ose u syrgjynosėn. Pjesa mė e madhe e kryengritjeve nė vitet qė pasuan, ndonėse tė shumta pėr nga numri, mė fort se luftė pėr synime tė larta kombėtare qenė shprehje dufi pėr tė kėrkuar pėrmbushjen e disa kėrkesave praktike, pėr shembull - pėr tė kundėrshtuar ēarmatosjen e fiseve tė veriut nga ana e qeverisė turke, mbledhjen e taksave apo thirrjen e burrave nėn armė.

Ideja pėr autonominė politike e mė tej pėr pavarėsinė i vuri shkrimtarėt dhe intelektualėt shqiptarė nė dilemė. Ata e ndienė fare mirė dhe qenė tė vetėdijshėm se pavarėsia mund tė kthehej nė bumerang pėr kėtė vend tė vogėl tė Ballkanit. Duke bėrė pjesė nė Perandorinė Osmane, edhe pse nė rėnie e sipėr, shqiptarėt tė paktėn qenė tė mbrojtur nga synimet ekspansioniste tė shteteve fqinjė tė krishtera. Megjithė shkallėn e lartė tė korrupsionit e tė paaftėsisė sė administratės turke, nėn tė cilėn shqiptarėt po vuanin nė dhjetėvjeēarėt e fundit tė Perandorisė, pėr shumė udhėheqės rilindės ishte njė pėrparėsi e ēmuar taktike qė tė sundoheshin nga Bosfori i largėt e jo nga Cetinja, kryeqyteti i afėrt i Mbretėrisė sė sapolindur tė Malit tė Zi, apo nga serbėt dhe grekėt. Kėshtu, ata u mjaftuan me luftėn pėr forcimin e ndjenjės dhe vetėdijes kombėtare, duke mos nxitur ndonjė ballafaqim tė drejtpėrdrejtė politik me Portėn. Nė njė memorandum dėrguar Fuqive tė Mėdha nga shqiptarėt e Manastirit nė tetor 1896, shqiptarė myslimanė e tė krishterė bashkė protestonin me tė drejtė se serbėt, bullgarėt dhe grekėt gėzonin pėrkrahjen dhe mbrojtjen e Fuqive tė Mėdha, kurse pėr ta mungonte ēdo lloj pėrkrahjeje. Ata nuk kėrkonin privilegje, e as nuk dėshironin pavarėsi tė plotė nga Turqia. Ata donin vetėm tė jetonin si shqiptarė. Pėr kėtė qėllim, kėrkonin bashkimin e tė pesė vilajeteve (Kosovė, Manastir, Selanik, Janinė dhe Shkodėr) nė njė njėsi tė vetme administrative me kryeqytet Manastirin, me njė administratė shtetėrore dygjuhėshe (turqisht dhe shqip), me njė kuvend pėrfaqėsuesish tė zgjedhur, me shkolla nė gjuhėn shqipe, me liri tė plotė gjuhe dhe feje, si dhe me kufizimin e shėrbimit tė detyrueshėm ushtarak vetėm nė pjesėn evropiane tė Perandorisė. Ndėrkaq, Porta e Lartė ende nuk po shfaqte kurrfarė vullneti qė tė arrinte njė kompromis pėr ēėshtjen e autonomisė sė shqiptarėve. Si rezultat, kryengritjet popullore kundėr sundimit turk vazhduan nė kėtė periudhė pa ndėrprerje, e sidomos nė Shqipėrinė e veriut dhe nė Kosovė. Gjendjen e pėrgjithshme tė rrėmujės dhe pasigurisė e rėndonin bandat e ēetat anembanė vendit, tė cilat prishnin edhe atė qė kishte mbetur nga rendi ekonomik dhe helmonin marrėdhėniet ndėretnike.

Shumė nacionalistė shqiptarė ushqyen besim tė madh te lėvizja e xhonturqve, e cila do tė shpinte nė revolucionin e korrikut 1908 e nė pėrmbysjen e Sulltan Abdyl Hamidit II (1842-1918) pas njė viti. Mid'hat bej Frashėri sidomos i bėri thirrje parisė shqiptare t'u jepte mbėshtetje tė plotė xhonturqve, tė cilėt e kishin selinė nė qytetin e tij, nė Selanik. Nuk ka dyshim se edhe shqiptarėt vetė luajtėn njė rol me rėndėsi nė revolucionin e xhonturqve, i cili pėrshpejtoi fundin e kėsaj periudhe stagnacioni tė pėrgjithshėm, e qė i dha Perandorisė kushtetutė dhe qytetarėve barazi nė dukje pavarėsisht nga feja. Por shpresat qė shqiptarėt kishin mbėshtetur te xhonturqit u shuan shpejt, kur u bė e qartė se administrata e re qe po aq centraliste sa e vjetra, nė mos mė shumė. Shqiptarėt nuk do tė bėnin pjesė nė atė valė nacionalizmi mbarėturk qė po pėrhapej nėpėr Evropė. Tipike pėr kėtė qėndrim ishin fjalėt e publicistit Dervish Hima nė njė ceremoni nė Shkodėr nė gusht 1909 me rastin e kushtetutės sė re, e cila nė fillim qe pritur me mjaft entuziazėm naiv nga fiset e Shqipėrisė sė veriut (81). Qazim Beu, njė

__________________________________________________ _________________

81 kr. pėrshkrimin prekės tė Edith Durhamit nė High Albania, 1909, f. 223-231.
__________________________________________________ _________________

oficer turk qė e mori fjalėn nė ceremoni, u shpreh me kėtė frymė tė re tė nacionalzmit turk: "Tani nuk ka mė myslimanė e tė krishterė, nuk ka mė kombėsi tė ndryshme. Ka vetėm njė popull osman." Duke ia ndėrprerė fjalėn, Dervish Hima kundėrshtoi duke thėnė se shqiptarėt nuk janė tjetėr veēse 'shqiptarė' dhe nuk do ta ndiejnė veten tė kėnaqur veēse kur tė jenė tė lirė nė njė Shqipėri tė lirė, si pjesė e njė konfederate shtetesh tė pavarura ballkanike nėn suzerenitetin e Sulltanit (82). Ndėrsa shpresat pėr autonomi nuk po fuqizoheshin, shqiptarėt arritėn tė pėrfitojnė nga reformat e xhonturqve dhe nga liberalizmi relativ nė ēėshtjet kulturore. Kėshtu, ata ngritėn shkolla nė gjuhėn shqipe dhe themeluan gazeta nė kėtė gjuhė si dhe klube patriotike. Por rrethi tragjik i shtypjes dhe i kryengritjeve tė pėrgjakshme vazhdonte.

Po nė kėtė kohė u mblodh Kongresi i Manastirit (83) nga 14 deri mė 22 nėntor 1908. Ky kongres, i mbledhur pėr tė vendosur pėr problemin e ndėrlikuar tė alfabetit, u organizua nga shoqėria vendėse Bashkimi dhe u propagandua nga Mid'hat bej Frashėri nė revistėn e tij Lirija:"... ardhi njė ditė e pėlqyerė pėr istorinė tonė, qė tė nisim liruar' e papengim tė punojmė pėr mbrodhėsin' e lumtėrin' e kombit tonė, jo me barut edhe me armė, po me kartė e pėndė, andaj kjo ēėshtje e Abecesė lipsetė tė jetė fillim, qė pa atė nuku do mundime tė harijmė qėllimetė tona tė lartėra pėr mbrodhėsi tė gjuhėsė (84)." Mid'hat bej Frashėri e drejtoi kėtė mbledhje, ku morėn pjesė delegatė tė tė gjitha besimeve nga mbarė Shqipėria dhe kolonitė shqiptare jashtė. Ndėr pjesėmarrėsit e shquar qenė Shahin bej Kolonja dhe Petro Nini Luarasi nga Kolonja, Gjergj Fishta, Ndre Mjeda, Mati Logoreci, Luigj Gurakuqi dhe Hilė Mosi nga Shkodra, Thoma Abrami nga Korēa, Sotir Peci nga Bostoni, dhe Bajo Topulli e familja Qiriazi nga Manastiri. Kongresi zgjodhi njė komision prej njėmbėdhjetė antarėsh nėn kryesinė e atė Gjergj Fishtės pėr tė studiuar problemin e alfabetit e pėr tė dalė me propozime. U arrit menjėherė mendimi i pėrbashkėt qė, pavarėsisht nga alfabeti qė do tė vendosej, kryesorja tė mbetej forcimi i unitetit kombėtar. Kėtė ide Fishta e shprehu duke thėnė se "sado q'ėsht' i dėrguarė prej shoqėrisė Bashkim, s'ka ardhurė pėr tė mprojtur atė abece, po pėr tė gjeturė njė mėnyrė qė tė bashkohemi tė tėrė (85)." Tre alfabetet kryesorė qė u morėn nė shqyrtim qenė 1) alfabeti i Agimit, i shoqėrisė letrare Agimi tė Shkodrės i propozuar nga Ndre Mjeda; 2) alfabeti i Bashkimit, i shoqėrisė letrare Bashkimi tė Shkodrės i hartuar nga Prenk Doēi; dhe 3) alfabeti i Stambollit, i hartuar nga Sami bejFrashėri. Toskėt ishin mė fort pėr alfabetin tradicional tė Stambollit, kurse gegėt zakonisht pėlqenin alfabetin e Bashkimit, i cili ishte mė praktik pėr botimet, sepse nuk kishte shkronja jolatine. U shqyrtuan gjithashtu edhe dy alfabete tė tjerė, alfabeti grek i pėrhapur pėr pėrdorim tė shqipes nga Kostandin Kristoforidhi, dhe alfabeti arab, tė cilin shumė myslimanė tė devotshėm, sidomos nė Maqedoni e Kosovė, vazhduan ta shohin si tė vetmen zgjidhje edhe pėr shumė kohė pas Kongresit. Pas disa ditėsh plot me diskutime, e duke marrė gjatė kėsaj kohe edhe telegrame nga mbarė Shqipėria me kėrkesėn qė tė vendosej njėri apo tjetri alfabet, komisioni vendosi tė pranojė variantet e modifikuar tė alfabeteve tė Bashkimit e tė Stambollit.

Tė dy mund tė pėrdoreshin tani nė shkolla e nė botime. Megjithatė, pranimi nga tė gjithė i vendimit tė komisionit do tė donte ende shumė kohė. Problemi i alfabetit qe njė temė politike e diskutuar nxehtė gjatė Rilindjes, e kėshtu do

__________________________________________________ _________________

82 kr. Archives du Ministčre des Affaires Etrangčres de France, Shkodėr, 26 gusht 1908, dhe Pinon 1909, f. 813.

83 kr. Senkevi… 1959, f. 120-124, Skendi 1960, f. 276-278, Buda, Domi & Pollo (red.) 1972, Demiraj & Prifti 1978, dhe Ibrahim Hoxha 1986.

84 kr. Lirija, Selanik, 8 vjesht' e 3-tė [nėntor], 1908, f. 1, dhe Senkevi… 1959, f. 121.

85 kr. Lirija, Selanik, 8 vjesht' e 3-tė [nėntor], 1908, f. 2, dhe Skendi 1960, f. 276.

__________________________________________________ _________________

tė mbetej edhe pėr disa vjet me radhė nė tė ardhmen. Sidoqoftė, me vendimin pėr tė mbėshtetur njė zgjidhje kompromisi, kongresi shtroi rrugėn pėr njė kalim shkallė-shkallė nga alfabeti i respektuar i Stambollit te alfabeti i tanishėm i shqipes i bazuar nė shkronja latine, si dhe arriti tė mėnjanojė mjaft polemika e kundėrshtime nė vitet e mėvonėshme. Ndonėse njė gjuhė letrare me njė drejtshkrim pėrfundimtar pėr tė gjithė leksikun u vendos vetėm mė 1972 nė kongresin e drejtshkrimit tė Tiranės, vendimet e miratuara nė Manastir, gjashtėdhjetė e katėr vjet mė herėt, e lehtėsuan mjaft formimin e disa normave gjuhėsore nė fushėn e botimeve dhe ndihmuan nė ecjen pėrpara tė njė letėrsie shqiptare mė tė njėsuar.

Ndėrkohė qė mbijetesa e Perandorisė Osmane sa vinte e po bėhej mė e pasigurt, kryengritjet shqiptare vazhdonin: mė 1910 nė Kosovė dhe nė malėsitė e Shqipėrisė sė veriut, mė 1911 nė krahinėn katolike tė Mirditės dhe nė malėsinė e veriut dhe mė 1912 nė Shkup, Dibėr e Vlorė. Nė tetor 1912, rėnia pėrfundimtare e Perandorisė Osmane nė Evropė e dha shenjėn me shpėrthimin e Luftės Ballkanike, nė tė cilėn grekėt, serbėt, malazezėt dhe bullgarėt u bashkuan pėr tė dėbuar turqit nga Evropa. Brenda dy muajsh, nė tė vėrtetė e gjithė Shqipėria u pushtua nga shtetet fqinjė ballkanikė qė, nė fushatėn e tyre antiturke e deridiku antimyslimane, nuk kishin ndėrmend tė njihnin aspiratat e ligjshme tė popullit shqiptar. Nė mes tė asaj zbrastėsie pushtetore e rrėmuje tė krijuar nga humbja e menjėhershme e turqve, politikani shqiptar me parandjenjė tė fuqishme Ismail Qemal bej Vlora (1844-1919), pasi siguroi pėrkrahjen austro- hungareze, thirri njė kongres kombėtar tė intelektualėve shqiptarė nė Vlorė, ku morėn pjesė tridhjetė e shtatė delegatė nga Shqipėria e mesme dhe e jugut. Nė kėtė mbledhje, mė 28 nėntor 1912, Shqipėria u shpall pėrfundimisht e pavarur, duke i dhėnė fund pesė shekujve tė pushtimit turk. Nata e gjatė e sundimit osman mbaroi.

Pas Konferencės sė Londrės nė dhjetor 1912, nė tė cilėn Fuqitė e Mėdha de facto e njohėn ekzistencėn e shtetit shqiptar tė sapolindur, u krijua njė komision me detyrėn e pakėndshme tė pėrcaktimit tė kufijve tė shtetit tė ri. Edhe pse pavarėsia qe shpallur e tė paktėn pėrkohėsisht qe siguruar nė shkallė ndėrkombėtare, nuk do tė vononte shumė dhe entuziazmi i shqiptarėve do tė binte. Nga shteti i ri ishin lėnė jashtė mė se gjysma e territorit shqipfolės dhe rreth dyzet pėrqind e popullsisė shqiptare. Dhe fakti mė tragjik qe se Kosova, e cila kishte qenė ēliruar' nga ushtria serbe, iu dha Serbisė, gabim ky i tmerrshėm, pasojat e tė cilit nė Ballkan ndihen edhe sot e kėsaj dite.

Periudha e Rilindjes pėr letėrsinė shqiptare, e pėrcaktuar kryesisht nga rrjedha e historisė sė Shqipėrisė, ėshtė nė tė vėrtetė periudhė e vėshtirė pėr t'u datuar me pėrpikmėri. Mendimi i pėrgjithshėm ėshtė se fillimin e periudhės sė Rilindjes e shėnon Lidhja e Prizrenit e mbledhur mė 1878, ndonėse fazat paraprake tė zgjimit kombėtar e kulturor, sikundėr e pamė, mund tė vėzhgohen nė gjysmėn e parė tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė. Shpallja e pavarėsisė sė Shqipėrisė nė nėntor 1912 vjen pėr mbarė tė quhet edhe si datė e pėrfundimit tė kėsaj periudhe, por si lėvizje letrare periudha e Rilindjes vazhdoi po me atė forcė edhe nė vitet e paqėndrueshme e tė pasigurta tė pavarėsisė. Kėshtu, pėr autorė tė Rilindjes mund tė flitet deri nė vitet 1930.
Periudha e Rilindjes ishte ajo qė, mė shumė se ēdo periudhė tjetėr, mbrujti dhe formoi letėrsinė shqiptare si dhe pėrcaktoi mjaft nga tiparet e saj tė mėvonėshme. Mė pas, nė periudhėn e pavarėsisė e deri nė Luftėn e Dytė Botėrore vjen, nė njė masė tė madhe, rritja dhe fuqizimi i asaj peme luleshumė e me rrėnjė tė thella, qė pati mbirė nė truallin e larė me gjak tė asaj epoke tė turbullt por vendimtare. Pra, letėrsia e Rilindjes hodhi themelet pėr zhvillimin e letėrsisė sė sotme shqiptare, jo vetėm nė gazetari e poezi, si njė élan vital e periudhės, por edhe nė prozė, dramė e publicistikė, tė cilat pėr herė tė parė u zhvilluan si gjini letrare tė qėndrueshme, ndoshta jo edhe me aq nivel tė lartė artistik.

Ndikimi i poetėve, publicistėve dhe shkrimtarėve tė Rilindjes nė rrugėn e zhvillimit tė letėrsisė dhe kulturės shqiptare nuk mund tė mbivlerėsohet. Megjithatė, poqese i bėjmė vetes pyetjen objektive nėse ka ndonjė shkrimtar tė Rilindjes me nivel tė vėrtetė letrar tė barabartė me ato belles lettres mė tė mira tė fundit tė shekullit tė nėntėmbėdhjetė nė Angli, Francė, Gjermani dhe Rusi, pėrgjigja ndoshta do tė jetė mohuese. Letėrsia shqiptare e kėsaj periudhe karakterizohet nga njė zhvillim i gjallė e i paparė, por nuk mund tė thuhet se ėshtė njė letėrsi ku Muzat janė ulur kėmbėkryq. Nuk ka gjini letrare qė tė arrijė pėrsosmėrinė nė njė vend tė pushtuar, tė varfėr e nė mė tė shumtėn analfabet e pa kulturė qytetare. Dramaturgjia nė gjuhėn shqipe, ende nė foshnjėrinė e saj, pėrbėhej mė fort nga melodrama sentimentale, qė nuk meritojnė njė vėmendje dhe trajtim tė veēantė, ndėrsa proza letrare me disa pėrjashtime nuk paraqitej mė mirė. As poezia vetė, gjithmonė shtylla e letrave shqipe, nuk e tregoi ndopak frymėzimin lirik e stilistik, edhe pse tema e kombit dhe e romantizmit kombėtar mund tė jetė prekėse dhe emocionuese pėr tė gjithė lexuesit me ndjenjė mirėkuptimi e dashamirėsie pėr kėtė komb tė trajtuar aq padrejtėsisht nga historia. Ajo duhet tė shihet nė kontekstin e vetė zhvillimit shumė tė mundimshėm politik e shoqėror tė Shqipėrisė. Nė fund, Shqipėria e shekullit tė njėzet nuk mund tė kuptohet aspak pa kuptuar periudhėn e Rilindjes dhe kulturėn e saj.



Shiko profilin e anėtarit


#61

Sponsored content


Posted





Mesazh (Faqja 3 e 4)

Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi